Kartais tarsi iš miego pažadintas staiga atsiranda jausmas, kad stoviu viduryje scenos, kurioje, panašu, vyksta spektaklis. Prasibudinu ir toliau darau tai, ką daręs, tik su galvoje kirbančia mintimi, kad reikia tęsti vaidmenį, net jei prieš akimirką tai atrodė kaip natūrali būtis. Pradžioje tas spektaklis pasirodydavo viešos aplinkos kontekste, na, arti tradicinio spektaklio, kuomet nepažįstami veidai stebi pasirodymą, kai kažkas žiūri, o gal nežiūri, o aš tęsiu vaidmenį. Žinau, šitos mintys turbūt tėra dar vienas pavėluotas paauglystei būdingas atradimas – “visuomenė primeta tiek rėmų ir lūkesčių, kad patys nepajusdami pradedame nuolat vaidinti” ar kažkas tokio, bet mano galvoje už to stovi truputį daugiau (ar bent taip teisinu šito teksto egzistavimą). Tas buvimo spektaklyje jausmas greit nuvedė prie susimąstymo, o kas gi stebi ir kodėl, o po to prie užkulisių ieškojimo, kur galėčiau pasitraukti ir pabėgti nuo to, atrodo, priverstinio vaidmens. Atradus tą prieglobstį sužimba ramybės galimybė. Kol ir sąmoningai pasitraukus nuo scenos vieną dieną taip pat ateina tas pats jausmas, kad vėl esu scenoje. Tik šįkart tai nebėra viešas spektaklis, bet vaidmuo prieš siaurą ratą žmonių, kurie, maniau, yra prieglobstis nuo priverstinės vaidybos. Tik šiuo atveju universalūs visuotiniai lūkesčiai ir spaudimas pakeičiami poreikiu būti priimtam ir tiesiog ryšiu. Supratimas, kad ir tai gali būti spektakliu, nuveda prie dar vienų durų ieškojimo, kurios žadėtų atsitraukimą. Atsiranda vienoks ar kitoks hobis, savirealizacija. Koks gali būti spektaklis čia, paklausiu savęs, juk nebėra stebėtojų. Kol vėlgi, suprantu, kad norėtųsi pasidalinti tos savirealizacijos produktais ar kad tiesiog, tai yra dar vienas bandymas pabėgti nuo kažkokios įsivaizduojamos prievolės, savaime ir šią būseną paverčiantis vaidmeniu. Ir vėl, atsibundu scenoje. Žiūrovų dar mažiau, bet viena kita eilė susidaro. Taip sugrįžta noras ieškoti dar vienos užuovėjos, kur tikrai jau bus galima gyventi be kartais pasitaikančių nušvitimų, apšviesiančių mano vietą ant parketo. Taip atrandu vietą, kur galima būti be spektaklio – savo galva, savo mintys. Tai kas per dieną sukasi galvoje, nuo banalių niekų, iki grandiozinių pasaulio apgalvojimų, juk tik dėl manęs, sau, nes didžiąja dalimi to nepasidalinsiu niekad, dalis ištirps ir tik dalis bus pasyviai suvirškinta ateities idėjoms. Ir tada staiga vėl apakina šviesa. Apsidairau, vėl ant scenos, tik šįkart aplink aktorių visai nėra, o ir pats teatras talpina tik vieną kėdę žiūrovui, kurioje matau patį save. Ne atspindį, o tą, iš nuosėdų sudarytą, grynesnį, aiškesnį, kuris kritišku žvilgsniu tylumoje stebi ir klauso ir, bijau, kritikuoja. Neišvengiamas spektaklis. Ir žinau, kad yra dar vienos durys, už kurių galėčiau pasislėpti ir kur tikiu nebebūtų scenos, tik grynas būvis. Bet tiesa ta, kad ir kiek nuo pirmosios scenos norėčiau atsitraukti į vaidybos nereikalaujančią aplinką, gyvenimas susideda iš tų visų scenų ir daugybės vaidmenų kiekvienoje jų. Tada suprantu, kad visas tas ieškojimas yra beviltiškas ar netgi žalingas. Nes juk visi yra tokie pat aktoriai, tik pamiršę tai, o staiga prisiminti tai tik dėl pastebėtų šviesų ar priešais sėdinčios publikos tėra nereikalingas blaškymasis, kuris padeda tik primiršti savo eilutes. O vaidinant save pamiršti žodžius, nors galbūt ir šiek tiek absurdiška, tačiau bendro spektaklio visai nepakeičia, tad gal nereikia sukti dėl to galvos? Nei dėl pačio spektaklio, nei dėl primiršto vaidmens, nes premjerose gi žiūrovai nežino, kaip turi būti, o ir mes patys tik spėliojam. O ir tos paskutinės durys galbūt atsidarys tik susitaikius su amžinąja scena.

Yra toks slaptas sąrašas ypatingų dienų, kurios traukiant burtus atsitiktinai paskirstomos per metus kiekvienam žmogui. Pavyzdžiui ta diena, kai visi gauna pranešimą, kad reikia šiek tiek erzinančiai elgtis su kokiu vienu konkrečiu žmogumi, arba raudonų šviesoforo signalų diena, arba labai malonių žmonių aplinkui diena. Žodžiu, įvairiausių būna tų dienų, kurias kažkas pažymi savo kalendoriuje, praneša tam kam reikia, bet gink dieve niekas negali sakyti tam žmogui, kuriam dedikuota šventė. Man šiandien, panašu, išpuolė lengvas variantas “viskas kažkaip ne taip” dienos. Tai iš ryto plaukai kažkaip ne taip krinta, tai po to einant į darbą jau senokai pranešioti batai kažkaip ne taip patogūs, kaip įprastai, tai šviesoforai kažkaip ilgiau nei įprastai būna raudoni, tai elementari užduotis kažkaip neišsisprendžia, tai su žmonėmis visas bendravimas kažkoks ne toks, iš abiejų pusių, tai pažįstama muzika kažkaip ne taip skamba… Žodžiu, viskas kažkaip ne taip. Turbūt būtų galima sakyti, kad tiesiog vat, lūkesčių klausimas, atsibudau gal su kažkokiais tvirtais lūkesčiais dienai ir tada, žinot, kaip būna su pasauliu, viskas eina sava eiga ir iš esmės nieko bendro neturi su tuo, kas ten kieno galvoje rodosi. Bet koks siaubingai nuobodus paaiškinimas tai būtų, nei konspiracinių kalendorių, nei apskritai, kažkokios tai ezoterikos. Ypač tokios dienos pabaigoje tokie paaiškinimai netenkina. Vat, net ir su paaiškinimais to viso keistumo kažkas ne taip… Yra buvę, kad šitą dieną buvo paskyrę kelioms savaitėms. O gal mėnesiams, gal ilgiau, sunku jau pasakyti. Po kiek laiko apsipranti būti kaip ateivis keistame kūne su keistu protu, kurie dar keistesniame pasaulyje turi kažką tai, dažniausiai irgi ganėtinai keisto, veikti. Keista. Pastaruoju metu užtenka nakties (o kartais dviejų) miego, kad tos dienos prakeikimas būtų pakeistas nauju, vėlgi, kokiu nulems burtai. Bet kaip tuo pačiu kartais neįdomu, jokio tęstinumo. Scenarijus, kiekviename puslapyje pakeičiantis temą, bet išlaikantis personažus. Per daug avangardo. Ne veltui žanrus laikas išgrynino. Bet vėlgi, įsikimbi vieno prakeiksmo, eina dienos, vystosi pasakojimas, nuoseklu, nors gal kartais ir monotoniška, neišvengiamai pasieki titrus, pasikeičia vaidmuo, ir tada aplinkiniams kliūti pradeda, kad vat, anas vaidmuo gi labiau tiko, ne dramos tau (gerai, apie mane ne daug kas šitaip pasakytų) arba ne komedijos, vien dėl to, kuriuo laiku atsidūrė aplink ir kiek ten ilgai prabuvo. Typecastinimas, kitaip tariant. Ir nors tu ką, keiskis žmogus kiek tik nori, į gerą ar į blogą, bet jeigu pokytis bus didesnis kažkurioje pusėje, tai bus, kas nepatikės, kas ignoruos, o kas tiesiog, vat atsisuks į tas puses, kurios mažiau pokyčio apturėjo (išoriškai arba iš esmės) ir neigs kaip žmogų, tokį, koks dabar yra. Aišku, keičiuosi ir siekiu pokyčių labiausiai dėl savęs, bet meluos tas, kuris teigs, kad siekia kažko be menkiausios minties apie aplinkinius žmones. Ech. Bet bus kas teigs, o po to teigs, kad joks tai melas, bet apie tai kitą kart, buvusį ar būsimą. Vis kažkas ne taip, nors ir nestipriai, bet vis tiek, ne taip. Ir šitas tekstas ne toks, ir mintys iš kurių jis atsiranda. Ne taip. Bet nieko, tuoj miegas, persikraus viskas, svarbiausia per prievarta neįsikibti į idėją šios dienos, nes manau, kad jau išmokau iš žmonių, jog tragiška yra nepaleisti idėjų ir nepaisant pasaulio vien iš įpratimo gyventi jomis. Bet kiekvienam savos mantros. Ne taip.

Žinai tuos vakarus, kai penktadienio vakarą sėdi namuose rašydamas apžvalgą filmo, kuris greit paskęs visuotinėje užmarštyje (išskyrus tuos porą kartų metus kai jį parodys kokios nacionalinės melancholinės progos išvakarėse per kultūros kanalą (nuo šiol plius kanalą, I guess)) ir pamatęs, kad iki ilgiausiai netoliese dirbančios parduotuvės užsidarymo liko penkiolika minučių žiauriai užsimanai šokolado (nepaisant to, kaip kurį laiką prisiskaitęs apie cukraus blogį jo vengi) ir paskubomis išleki lauk? Na, jeigu ne būtent tokį variantą pažįsti, tai kažką esmėje artimo tam tikrai pameni.

Tai va, išleki lauk ir spėriu žingsniu eini per miegamojo rajono kiemus kurių apšvietimą prieš kelioliką metų žmonės vadintų nepakankamu ir nesaugiu (žinai, pavojingas jaunimas, viską ten…) pro lapų krūvas, kurios taip ir atrodo, kad savo spalvą įgauna nuo tų vangių žibintų šviesos naktimis, iki kol visai jos netenka sniegui atėjus (kalbant apie sniegą, šiandien viduryje dienos miesto centre po vieninteliu medžiu mačiau sniego krūvą. pastaruoju metu nesnigo. o ir lauke šiandien buvo arti dvidešimties laipsnių). Ir taip skubant link tikslo neapšviestoje vaikų žaidimų aikštelėje dėmesį patraukia (kokia siaubinga ir atrodo nelabai ką reiškianti klišė “patraukti dėmesį”, bet sakyti “pamačiau” kažkaip labai jau nešventiška, gi ko žmogus nepamatai tik per dieną, net ir tuos pačius pamatus sparčiai judančių statybų kitoje pusėje) švytuojantis siluetas. Toks stipriai švytuojantis, taip siluetai švytuoja tik naktį, kai niekas nemato. Žodžiu, supasi vienuoliktą valandą penktadienio vakaro vaikų žaidimų aikštelėje. Smulkmena atrodo, kas rašo apžvalgas kurias perskaitys lygiai septyni žmonės, kas tvojasi bare už sunkią savaitę, kas švytuoja neapšviestose žaidimų aikštelėse, kiekvienas savaip vakarus praleidžia. Tik nors tu ką, kiek džiugesio sukelia į savo natūralią aplinką naktį išlindę keistuoliai (nė menkiausios neigiamos minties į šitą žodį neįdėtą rašant, keistuoliai yra gerai), žinai, gi nykstanti rūšis jie dėl priverstinės asimiliacijos normalių žmonių pasaulyje. Tai va, nelėtindamas žingsnio, bet potencialiai gąsdinančiai (jeigu švytuoklė pastebėtų) negalėdamas atitraukti akių dėl džiugios nuostabos nujudi tolyn link šokolado (visos protingos knygos apie normalius ir sėkmingus žmones pabrėžia, kad reikia užsibrėžti tikslus ir nuosekliai jų siekti, žingsnis po žingsnio!) galvodamas, kaip būtų įdomu prieiti ir pasisveikinti, bet na, negali, prioritetai visgi, tai tiesiog nelėtini žingsnio ir viliesi, kad neištirps į tamsą tas siluetas.

Tada būna intarpas nieko, iki kol labai neskubant (čia tam, kad daugiau laiko į vakarą įdėti. žinai juk, lėtas pasivaikščiojimas gali pridėti papildomų valandų dienoje) judama atgal tuo pačiu keliu, su viltingu smalsumu (giminingu tokiam, kokį filmuose Kalėdų išvakarėse rodo vaikai), ištirpo ar ne. Ir ne todėl, kad kažkuris variantas būtų išskirtinai prioritetinis, o todėl, kad abu vienodai magiški. Vienu, siluetas taip stipriai įsisiūbavo, kad susiliejo su dar šiek tiek lapuotais medžių kontūrais virš galvų, ir vienodai smagu būtų praeinant pastebėti tiek paskutinius sūpynės pasimuistymus prieš sugrįžtant į balansą, tiek jau visiškai ramų, nerodantį jokių ką tik vykusio magiško ritualo ženklų, įrenginį, ir tada galvoti kaip grįžęs valgydamas šokoladą su džiaugsmu galvosi apie tai, kaip galbūt ten nieko net ir nebuvo. Kitu, dar tebešvytuojančio silueto atveju, prieiti ir pasisveikinus mandagiai pasiteirauti, kas negerai su tuo žmogumi, kad jis taip visiškai ne kaip normalus atvejis leidžia savo penktadienio vakarus. Na, arba kažko kito paklausti. Arba nieko neklausti, daug gi visokių ten variantų būna.

Tai va, grįždamas pamatai, kad niekas nepasikeitė nuo to laiko, kai ėjai priešinga kryptimi (nes juk nebūtinai kažkas turi pasikeisti vien dėl to, kad kažką apsukai šimtu aštuoniasdešimt laipsnių savo gyvenime, ypač kalbant apie pasivaikščiojimų kryptį), tad prieini prie sūpynės ir truputį patylėjęs pasisveikini, sulauki atsakymo, tada pateiki jau minėtą klausimą, į šitą atsakymo nesulauki, tada bandydamas pasiteisinti dėl klausimo formuluotės, kuri tikrai nuskambėjo ne taip, kaip tavo galvoje (atsimeni, panašiai kaip tą kartą kai vidurnaktį sėdint prie upės iš kažkur atsidaro būrelis užsieniečių studentų ir pagautas draugiškumo ir smalsumo nusprendęs juos užkalbinti pradėjai nuo “Ką jūs veikiat Lietuvoje?” primiršęs, kad tuo metu buvai rūstaus veido kerzuotas skustagalvis Kaune), pasirodai keistesnis už užkalbintą siluetą, tada apsikeičiama dar keliomis frazėmis ir kažkaip staiga pasidaro jauku, keliais žodžiais aptariamas pro šakas spindintis žvaigždynas (atsimeni, kaip tąkart prie kitos upės prieš pasaulio pabaigą?), dar apie kažką (nes iš esmės nuoširdžiai sunku paaiškinti apie ką) pakalbėjus palinkint sėkmingos skraidymo pabaigos ir nueinant.

Ne, taip nebūna, nes juk žinai, kokie baikštūs ir įnoringi būna keistuoliai, ir kad geriau negadinti žvaigždžių šviesos absorbavimo ritualo priėjus užkalbinant ir sutrikdant švytuoklės tiksėjimą. Žinai juk, keistuoliai taip būdami keistuoliais nors kartais ir pagalvoja, kaip būtų įdomu, jeigu atsirastų šalimais koks siluetas ir kažką įdomaus pasakytų, bet tuo pačiu iš tiesų atsiradus tam siluetui dažniausiai susierzintų dėl žmonių įkyrumo ir noro gadinti bet kokią jų ramybę. Kaip kačiukas pakritęs ant nugaros ir laukiantis pilvo pakasymo, bet tik sulaukęs prisilietimo persigalvojantis nagais. Ne, taip nebūna, bet žinai kaip būna iš tiesų? Pamatai, kad tebėra ten keistuolis, tad pasuki į šoną, link tolumoje pusiau apšviesto suoliuko, atsisėdi ties šviesotamsos riba, nugarą į siluetą ir tyliai žavėdamasis vakaro keistuoliais atsilauži šokolado ir įsivaizduoji, kad girdi supynių girgždėjimą kažkur už nugaros, kas kelias minutes atsisukdamas pasitikrinti, vis dar reikia įsivaizduoti ar jau nebeliko dėl ko. Praeina žmogus ir jam nueinant nuo minties, kokių keistų minčių jo galvoje gali sukelti ant suoliuko sėdintis siluetas su šokoladu, o kiek toliau siluetas ant sūpynės, suima juokas. Laikas sulėtėja, kol atmintyje keistuoliai primena, kad negalima per ilgai užsibūti besižavint išsigalvotais magiškais keistumais, tada atsistoji ir pajudi namų link, praeidamas pro vaikų žaidusių lapų griebimo mašinas (klūpojo ant riedžių ir išskietę rankas važinėdami į krūvą stūmė lapus) sukurtą krūvą, kurios ne ką žavesnį atsiradimą vakar matei praeidamas. Magiška kaiminystė. Ypač tamsiais vakarais. O kažkas neseniai dar sakė, kad nejauku pro ten eiti.

Man atrodo, kad dažnai mūsų norai ir troškimai, kuriuos įvardijame kitiems ar netgi sau, nėra tai, ko mes iš tiesų norime. Paradoksali nesąmonė, pasakysit, nes kaip gi tai, ko noriu gali būti ne tai, ko noriu? Ir išties, šiek tiek netiesos tame yra, nes norai yra norai, tik problema yra ta, kad mūsų norai iš aplinkos per gyvenimą prisigaudo tiek triukšmo, kad, atrodytų net elementariausi troškimai, išsikreipia tiek, kad galiausiai siekiame ne to, kas atneštų mums trokštamos pilnatvės. Arba taip pat dažnai tiesiog nesiekiame to, nors ir turim galvoje troškimą, kurio įgyvendinimas, atrodo, būtų didžiulis žingsnis link mūsų įsivaizduojamos laimės, bet kažko tame troškime neužtenka, kad jau šiandien imtume daryti viską, ką galime tam, kad jį pasiektume. Ir dėl to kaltas tas triukšmas, kuris, pavyzdžiui, mūsų tyrą ir netgi statistiškai normalų norą sukurti šeimą gali paversti kančių ir vargo sukeliančiu darbu, kurio rezultatas galiausiai galimai net netenkins, nes per daug skirsis nuo to, ką turėjome savo galvoje. Ir šiuo atveju tas triukšmas gali atsirasti iš gražaus šeimos pavyzdžio šeimoje, kuris savo laiku kėlė tiek saugumo, kad suaugus ir patyrus gyvenimo realybę pradėjome projektuoti visą savo ateitį į to jausmo susigrąžinimą, jausmo, kurio forma musų galvoje akivaizdi – tai šeima. O galbūt kaip tik, neturėjome tokios šeimos, kokią matėme pas kaimynus ar draugus ir dėl to jautėmės nuskriausti ar kažko netekę, tad belieka susitelkti į to jausmo simuliaciją savomis rankomis. Galbūt tiesiog, augame krašte, kuris stipriai remiasi tradicija ir dėl to nuolat girdima apie tai, kaip svarbu sukurti šeimą, tam, kad būtum geras žmogus ir pilietis, tad ar tai dėl noro stiprinti bendrumo jausmą su aplinka ar dėl baimės išsiskirti pastatome šeimos troškimo stabą. (trypia ir švilpia skaitytojas, tik gavęs progą įsiterpti, kad šeimos siekis tai ne šiaip sau socialine aplinka grįstas reikalas, šeima tai natūrali ir netgi įgimta žmogaus dalis! Ir išties! Lygiai tokia pat natūrali, kaip natūralu yra mirti pasigavus infekciją ar žiemą gyvenant šiaurėje neturėti šviežių daržovių, bet civilizacija tai, kas natūralu, reikia pripažinti, truputį iškreipė). Ir panagrinėjus, o kas gi iš tiesų slepiasi už to noro, galima atrasti daug įvairių aiškių norų – ar tai noras atkurti saugumo ir jaukumo jausmą, ar noras pritapti, ar dar kas tik ten pas jus galvoje gali būti, ir pastebėjus tuos tikruosius norus, galima aplink juos pradėti statyti tą apčiuopiamąją siekiamybę, kuri, tiesą sakant, dažnai ir gali sutapti su pradine, bet sutapimas tokiais atvejais dažniausiai tik išoriškas, nes išvadą, kurios argumentų nežinojome, pakeičiame aiškią prasmę ir priežastis turinčiu dariniu. O kai suprantame ko ir dėl ko norime, pasidaro daug lengviau to siekti arba nesiekti, jeigu suprantame, kad yra kitų, prasmingesnių norų, kuriems ir skiriame pirmenybę. Tad ar tikrai mes norime tos labai rimtos karjeros, ar naujos mašinos, ar išmokti kalbą, ar išmokti groti instrumentu, ar numesti tuos kelis kilogramus, ar apkeliauti pasaulį? Gal ir norime, bet esu įsitikinęs, kad labai maža dalis tų norų apturėjo nuodugnų auditą kilmės ir grynumo klausimais.

O koks gi skirtumas, kas ko nori, gi netrukdo tau, kad kitas nori pasistatyti didelį namą užmiestyje! Ir tikrai netrukdo, ir neturėtų trukdyti, tačiau kartais matant žmones, kurie kelyje link neišgrynintų troškimų ar netgi jau pasiekę juos neatrodo tokie laimingi, kaip, galimas daiktas, jie patys tikėjosi būti, pagalvoju, kokią baisią žalą mes taip darome jaunosioms kartoms. Skatiname ir motyvuojame, nors patys nepažįstame to, kas, sakome, jiems bus garantuota. Tarsi padėti įsirengti prašmatnų namelį medyje, nuslepiant informaciją, kad už dviejų savaičių tą medį nupjaus kol vaikas bus mokykloje. Bet tokia realybė, kad vaikiškas naivumas išaugamas, kad suaugusiųjų pasaulis nėra kaip pasaka, tačiau ar reikėtų tada sukurti tokį mitą, kuriam sudužus atsistoti galimai būtų sunkiau, nei turėtų? Aišku, visaip būna, bet skirdami laiko susimąstymui apie tai, kaip gi gyvename patys ir ar tikrai gyvename savo gyvenimus galbūt atrastume kelius, kurie išties vestų į tokią būtį, kurią didžiuodamiesi visi galėtume pateikti kaip pavyzdį gero ir tenkinančio gyvenimo. Būkime nuoširdūs pirmiausia sau, o tada nuoširdumas pasauliui seks paskui.