išankstinis nusistatymas

Tęsiant seriją “universalūs ir natūralūs dalykai, apie kuriuos galbūt be reikalo nesusimąstome, bet kas ten žino, darykit kaip jūs norit”, šiandienos tema yra išankstinis nusistatymas. Evoliucine prasme (garbės žodis, ateityje paskaitysiu daugiau apie evoliucinę psichologiją, kad magiškai savaime daugiau akademinio tikslumo įgautų mano tekstai tokiomis temomis, bet kolkas nemaža dalis to bus vis dar tik subjektyvūs pamąstymai) išankstinis nusistatymas, spėčiau, turi labai aiškią funkciją – iš asmeninių patirčių suformuoti automatinius reakcijos modelius į idėjas ir dalykus, atlaisvinant protą, nuo kiekvienos situacijos analizavimo ir vertinimo, nes tai tiesiog būtų nežmoniškai varginantis procesas (įsivaizduokit kiekvieną apsipirkimą prekybos centre, kai stabtelit prie kiekvieno maisto produkto, kurio nemėgstat, bet nebandėt jau daug metų ir susimąstot, kad galbūt verta, nes ten žinot, magnio daug jame, o per tokius karčius jo trūkti daug kam pradeda, o ir šiaip, gal tiesiog močiutė labai neskaniai paruošdavo šį produktą ir tik dėl to dabar jo taip nemėgstat), žodžiu, tai tiesiog objektyviai nenaudinga. Tai tam tikra intuicijos forma – šortkutas smegenyse padedantis išvengti nuolatinio tų pačių minčių gromuliavimo. Funkcija viso to aiški, ir netgi būtų galima teigti, kad visai naudinga, nes leidžia susitelkti į dalykus, kurie teikia malonumą ir išvengti tų, kurie, turbūt, to malonumo teiktų mažiau arba apskritai jį atimtų. Tačiau, panašiai kaip ir su principais, išankstinį nusistatymą mes esame linkę vertinti labai vienpusiškai – kai kiti kažko neargumentuotai nemėgsta ar perdėtai garbina, tai dažnai yra išankstinis nusistatymas (kas dažnai mūsų galvoje savaime reiškia truputį nepagrįstą), kai mes taip elgiamės, tai yra brandžios ir susiformavusios asmenybės, kuri pažįsta save ir supranta ko mėgsta/nemėgsta požymis. Kitaip tariant, kiti būna užsispyrę ir nesuprantantys, o mes argumentuoti ir suprantantys. Ir šita dalis man kartais neduoda ramybės, nes išties, labai sunku, netgi aktyviai stengiantis, pabėgti nuo vidinio dvylipumo ir sąžiningai įvertinti kito žmogaus patirtis kaip tvirtą pagrinda susiformavusiam įsitikinimui ir tuo pačiu taip pat sąžiningai pažiūrėti į savo paties nusistatymus. Ir čia jau grįžtu prie nuolatinio motyvo savo tekstuose – savęs kvestionavimo. Pradedant atidesniu žvilgsniu į tai, ką instinktyviai esame linkę nurašyti, baigiant savo prioritetų analitiniu įvertinimu. Aišku, nereikia to daryti nuolat susidūrus su idėjomis ar reiškiniais, apie kuriuos jau turime tvirtą nuomonę, bet, įtariu, būtų labai labai naudinga kartais, kai jau pradedame primiršti rimtus argumentus savo mintims, stabtelti ir įsiklausyti ir suteikti naują šansą. Nes išties, galbūt visą gyvenimą turėjot nežmoniškai prastą sėkmę su patieklais, kuriuose buvo artišokų ir galbūt tai iš tikrųjų galėtų būti jums labai patinkantis maistas? Arba muzikos žanras, su kuriuo susidurdavote tik aplinkoje, kuri niekada nebuvo nuoširdžiai patraukli, bei apskritai prasti žanro pavyzdžiai būdavo grojami, bet gal tas žanras turi detalių ir subtilybių, kurios galėtų būti įtraukiančios ir artimos, tik vat, nebeduodame jam šanso. Aišku, lengva kalbėti apie antro šanso davimą, kai teoriškai savo galvoje taip lengva susikurti argumentuotai savo nuomonę išdėstančius žmones, kurie galbūt galėtų parodyti nemėgto dalyko vertę, ar bent sudominti tiek, kad atsirastų noro duoti antrą šansą, bet realybė yra kiek kitokia, nes per dažnai susilaukę pastebejimo apie savo požiūrio trumparegiškumą ar paviršutiniškumą mes užuot paklausę iškart velkamės kovinę uniformą ir užuot įsiklausę ieškom kur, garbės žodis, tik gynybos tikslais, trenkti arba tiesiog pasislepiam po saugia siena, nes mes juk save pažįstančios ir susiformavusios asmenybės, mes žinom viską ką žinom, o jei kas sako, kad nežinom, tai, na, faktas, kas mus siekia pažeminti ar kaip kitaip sužeisti! Aišku, nėra tai universalu, yra daug faktorių, kurie gali paskatinti klausyti (bet retai išgirsti) nevarant mūsų į kovą, bet faktas nesikeičia, kad iš esmės esame uždari ir baugštūs. Ir kas keisčiausia, kad jeigu sustosime ir pagalvosime, kaip mus gali sužeisti tokios konfrontacijos, suprasime, kad jokios objektyvios žalos dažniausiai net negali būti, viskas, ką mums žalingo gali padaryti, tai sujudinti mūsų pamatus, kurie, tiesą sakant, visada yra pastatyti mėgėjiškai ir netvirtai, o tada mums reiktų pagalvoti apie naujas statybas, o tai jau savaime baisu, nes pokyčiai, naujovės, nežinojimas. Bet kiek artumo su žmonėmis ir pasauliu galėtume atrasti, jeigu, visgi, nepabijotume kartais išgirsti dalykus, kurių šiaip vengiame girdėti. Atsitraukti nuo nuogų karalių pasaulio, kuomet kartais lyg ir kažkas atrodo ne taip, bet niekas lyg ir nekalba, tad belieka tik pripažinti tai kaip tiesą ir kartoti kitiems tai, taip tik skatinant universalią izoliaciją, dėl kurios po to patys naktimis prarasim miego. Taigi, išankstinis nusistatymas gali būti naudingas, nes gali palengvinti kasdienius procesus išlaisvindamas nuo perdėto susimąstymo, tačiau, galimas daiktas, kad nekvestionavimas savo išankstinių nuostatų gali būti priežastis slogumo, tiek savo gyvenime, tiek aplinkinių, tad gal išbandom kažką, ko nemėgstam?

išankstinis nusistatymas

nežinojimas

Antrandi kažką savo seno ir supranti, kad turbūt baisiausias nežinojimas yra to, kas dar bus. Pažiūri vat ryte oro prognozę ir žinai, vilktis megztinį ar pasiimti skėtį, o gyvenime tiesiog lieki šlapias ir sušalęs. Aišku in hindsight po to galima sakyti, kad vat, oras pastarosiomis dienomis ir taip vėso, tai buvo galima numanyti, kad reikės to megztinio, bet visada po laiko viskas atrodo elementaru. Pamirštos ar pražiopsotos smulkmenos ir detalės kartais gali iš esmės pakeisti viso gyvenimo tėkmę. Aišku, apie viską taip galima pasakyti, nes vargu ar kada turėsime resursų paskaičiuoti, kas būtų, jeigu būtų, tad iš esmės tuščias pliurpimas vien kalbėti apie tai. Imi ir gyveni, negalvodamas apie drugelių ir tornadų santykį. Plasnokim plasnokim, be minties apie padarinius. Ir išties, išprotėtume gi, jeigu kiekvieną plastelėjimą pradėtume vertinti iš galimų padarinių perspektyvos, o ką jau kalbėti apie tuos plastelėjimus, kurių net neužfiksuojam. Kiekvieną akimirką griaunam ir statom. Bet vėl, niekas gi neišmatuos, kiek balanso tarp to. Lieka vertinti pagal tai, kaip aplinka atsilieps, tik vat, atsiliepia dažniau į negandas žmones, bet tada galim imti ir statyti daugiau! Kad bent grįžti iki balanso. Tik neklauskim ir kur atsiranda žaliava mūsų statiniams, nes dar paaiškės, kad ir už to slypi griovimas. O paaiškės visada. Bet tada galim derėtis su sąžine, kaip viena ar kita yra mažiau svarbu už trečią! Ir grįžta balansas, kai visi sutariam, kas gi čia svarbiausia. Statyti ir šypsotis, nežiūrėti atgal, o tuo labiau į priekį, bet kalbėti apie būtas statybas ar svajojamą ateitį, sakyti, kad tik taip būti tegali. Tada vėl sutariam su visais, su kuriais pavyksta, o kitus pamirštam, ir džiaugiamės, džiaugiamės… Svarbiausia kuo anksčiau rasti naratyvą, kuris širdžiai artimas, o po to per daug nebeklausti. Nebent pro saugų savo buto langą galvą iškišus paburnoti ar paklausti, kodėl ne taip yra, kaip sau įsikalbėjau, o kai niekas neatsako į užduotą klausimą, tai ar ne akivaizdu, kad žmonės nežino, taip palikdami klausėją teisiu? Ir nesvarbu, kad patys tik užmetę akį į nerišlų klausėją lange nueinam toliau nė žodžio netarę ir net negirdėję ką jis ten, nes skubam ten, kur saugu ir niekas neklausia, ko nereikia. O po to rimtu veidu sakom reporteriui, kad dažnai matydavom tą klausėją ir kad tikrai atrodydavo per daug persisvėręs, bet niekad nepagalvojom, kad tai galėtų baigtis tragedija. Ir gyvenam toliau. Kartais atrodo, kad visi yra atsidavę solipsistai, tik aktyviai besistengiantys prieš savo vaizduotę nepasidaryti gėdos dėl netinkamo elgesio, kiek išeina. Kitas baisus nežinojimas yra neprisiminti laiku, ką jau žinai ar kuo tiki. Ypač baisu būna įsitikinimų atveju, kai kam nors atkreipus dėmesį į mūsų prieštaravimus sau būname priversti imtis mentalinės jogos, kad apgintume savo kvailumą, galiausiai patį kvailumą įtikindami, kad visai jis ne kvailas, jis tik subtilus, ar gilus ar, na, blogiausiu atveju, keistas. Taip kvailumas per akimirką pavirsta unikalumu ir gyvenam toliau, su papildyta taryba galvoje. Ir nieko baisaus visa tai, nes visi mes taip elgiamės, daugiau ar mažiau, nėra šventųjų tuo klausimu, normalu, būtų galima pasakyti. Ateina mintis, kad didžiausi romantikai istorijoje yra ne rašytojai, poetai ar dailininkai, šlovinantys grožį, betkokia jo forma, bet filosofai, kurie kalba apie būtį ir žmogų surasdami paaiškinimus ir pateisinimus, pasakydami, kas gerai, o kas blogai, kas gražu, o kas ne. Poetas kalbės apie realų jausmą ir įmanomą patirtį, filosofas apie tai, kas net jo galvoje pilnai negyvena, bet būtų nuostabu, kad gyventų daugumos.

nežinojimas