Tiesa skaudi gali būti, dažniausiai, tik dėl to, kad iki jos būta daug melo, vienokio ar kitokio, bet visgi melo, kuris iki skaudžiosios tiesos atskleidimo akimirkos formavo iškreiptą realybės supratimą. Norėčiau pabrėžti, kad melas nebūtinai turi būti išorinis, neretai mes patys randame būdų meluoti sau, būdų, kurie galiausiai žalinga linkme gali pakreipti mūsų supratimą apie pasaulio fragmentus. Atrodo paprasta. Taip pat paprasta, kaip ir mintis, kad skaudi tiesa nėra malonus dalykas arba kad melas nėra moralus dalykas (bent jau melas kitiems, tuo tarpu meluoti sau tiesiog nesveika, o ne amoralu). Bet ir čia turbūt kam nors kylą noras pasiginčyti, kad kartais būna tiesos, kurios atskleidimas neduotų nieko teigiamo, o tik skausmą, nusivylimą ar dar ką nors tokio neigiamo, atmetant faktą, kad betkokios tiesos slėpimui vistiek yra eikvojama energija ir galų gale, kad tiesos slėpimas daugeliu atvejų veda prie paprasčiausios nepagarbos kitam žmogui. Nors iš dalies tai gali atrodyti kaip menkos priežastys susilaikyti nuo bandymo apsaugoti aplinkinius kartais pasitaikančiu nemalonią tiesą nuslepiančiu melu, bet man atrodo, kad visgi daugeliui reiktų susimąstyti apie tai, kokie atviri jie yra su savo aplinkiniais ir ar kartais ne per daug nuklystama į geradarystė, kuri galiausiai perauga į tiesioginę žalą. Kaip liaudis sako, ar nedaroma meškos paslauga. Aš pats kartais pastebiu savo elgesyje polinkį neliesti tam tikrų temų prie tam tikrų žmonių, su mintimi, kad taip darau gerą neužgaudamas ar neįžeisdamas, bet tiesa yra ta, kad dažnai, taip besielgdami, mes tik toliname nuo realybės žmones su kuriais taip elgiamės. Nuslepiame tiesą, kuri, galbūt, nėra svarbi esamu momentu, tačiau ilgoje perspektyvoje yra būtina tam, kad žmogus augtų ir stiprėtų. Ir dažniausiai taip pasitaiko, kad esamu metu ta tiesa atrodys pakankamai nereikšminga, kad būtų galima ją sušluoti po kilimu, kas tik apsunkina prieigą prie kartais bręstančių problemų. Ir baisu yra tai, kad visuomet dalyvaudami tokioje apgavystėje jaučiamės teisingai pasielgę. Bet nieko teisingo nėra darant meškos paslaugas, išskyrus tą įsivaizdavimą. Pagalvokim, ar tikrai visuomet besielgdami gerai mes elgiamės gerai.
Month: April 2017
kratinys apie dalykus
Kurį laiką nebuvau rimčiau prisėdęs rašyti. Tiksliai pasakyti kodėl nežinau, nes lyg ir pasitaikydavo minčių, bet, atrodo, niekad nieko pakankamo, ką reikėtų išdėstyti čia. Ir greičiausiai tos mintys buvo ne mažiau vertos publikavimo, nei čia jau publikuotos, bet pražuvo kuriam laikui, kol sugrįš ratas. O gal dėl to, kad mintys pastaruoju metu beprotiškai šokinėja tarp įvairiausių dalykų, nuo raison d’être iki rutinos. Nors viskas iš esmės apie ta patį. Viskas visada yra apie tą patį, jei parinksim tinkamą bendrą vardiklį. Gyvenimą, pavyzdžiui. Bet man toks minčių šokinėjimas nevisai patinka. Turi žavesio ir kartais prablaško, bet norėtųsi bent trupučio stabilumo, kad gulint ir klausant muzikos skambėtų tik muzika, o ne viskas svaiginančiai. Dėl to pradėjau medituoti. Bent bandyti tai daryti, nes su mano protu tai kolkas labiau bandymai nei tikra meditacija. Tai praktikuodamas jaučiuosi tarsi kirviu veržčiausi į tvirtovę, kuri yra mano protas, kad prasivėdintų. Trumpos sesijos kažką duoda, bet ne trumpom kolkas trūksta valios ir jėgų. Ateis ir tam laikas. Keista būsena ir keisti laikai. Dar neramiai supratau, kad bent pastaruoju metu gyvenu visur, bet ne dabartyje. Nežinau, kas daugiau užima laiko ateitis ar praeitis, bet akivaizdžiai abiejų kombinacija užima viską ir pakeičia dabar. Ir tam meditacija turėtų padėti. Daug kam turėtų padėti. Tai dar vienas iš dalykų, kurio, manau, reikėtų imtis visiems (kaip ten sako, darykit kaip sakau, o ne kaip pats darau), nes tai yra sveika protui. O protui sveikatos reikia, nors tik retais atvejais žaisdos ir ligos išlenda į paviršių. Net jei neišlenda, nereiškia, kad nėra randų. Visi randuoti. Skiriasi tik pažimo laipsniai. Apie ateitį kažkada rašiau “Žiūrėti į ateitį reikia, bet nereikėtų paskęsti viltyse ir iliuzijose, kurias kartais net garantuoja ateitis, nes šiandiena vistiek lieka tuo laiku, kuomet patiriame ir gyvename. Svajoti apie ateities laimėjimus nebandant laimėti šiandienos kovų gali būti tapatu pralaimėjimui.“. Pagalvojau, įterpsiu, vistiek daugiau neturiu kur tų minčių padėt, o juk visoms joms reikia stalčiukų.
Kartais norisi ką nors garsiai pareikšti. Ar tai apie save, ar apskritai apie pasaulį. Pareikšti tam, kad po to nebebūtų galima nuo to atsiriboti. Kad vidinis reikalavimas nuoseklumui (kuris, bijau, dažniau labiau kenkia nei padeda, bet čia jau kita tema) būtų priverstas laikytis naujai užbrėžtos taisyklės. Toks prirakinimas savęs, įsipareigojimas visiems, o labiausiai sau, nes ko gi vertos ne nuoseklaus žmogaus idėjos? Bijau, kad atsakymas yra “tiek pat kiek ir nuoseklaus, daug maž”, bet iš principo nesinori to pripažinti, nes per daug viduje tuomet turėtų sugriūti, o žinot, statyti šiaip ar taip nėra lengva, o ką jau kalbėti apie tai, kai dar prieš tai reikia ir griuvėsius surankioti. Žodžiu, nieko gero. Bet pareikšt vistiek norisi. Daug visko, tame tarpe, kad dėl daug visko ir klydau (čytas apeit nuoseklumo rėmam, tam tikra prasme). Atleisk ir bus atleista, bet žmonės klysta net ir pripažindami klaidas.
Jei būčiau religingas, įtariu, tokiais atvejais padėtų išpažintis. Pripažinimas ir pareiškimas sau, nuvalantis ir pastumiantis į priekį. Bet, deja, kažkuriame gyvenimo etape per daug nuracionalizavau savajį protą, visiems laikams užkirsdamas kelią religijos atėjimui į mano gyvenimą. Tiesą sakant, beveik truputį apmaudu dėl to. Bent turėčiau apibrėžtą vietą atsakymų ieškojimui (dabartiniu atveju taip, lieka bibliotekos, bet dažniau tik dar labiau paklysti galima, nei rasti atsakimus. Iš esmės taip protas ir veikia. Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių ir ne ant visų atsakymai prikalti)
Bet iš kitos pusės žiūrint, kokie pervertinti yra atsakymai. Begalės dalykų yra iš savęs nuostabūs bet užbrėžtų juoda balta supratimo rėmų. Be vienetų ir nuliukų reiškiančių supratimą. Atsakymai kartais daugiau atima nei duoda. Bet dėl to reikėtų kaltinti klausimus, nes jie bjaurybės provokuoja dvilypės realybės, kurioje veši supratimas ir nežinia kartu, sunaikinimą. Taip po truputį ir mūryjam vis daugiau suprasdami. Liūdna, bet iš kitos pusės tai evoliucija, o evoliucijos atžvilgiu turbūt net neturėtų būti žmonių kuriems kyla tokie klausimai, ir net nesiginčyčiau dėl to, nes išties, tai veda link stagnacijos, nors ir progresyvios.