Apie lokį ir valtelę

Labai banali pasaka apie miško žvėris.

Šiaip tai, įsivaizduokit tą tokį standartinį mišką iš pasakų ar anekdotų. Na, gal tik čia zuikis ne toks durnas, bet visa kita – daugiau ar mažiau taip pat. Ir ten vat gyveno lokys. Toks geraširdis geraširdis. Dėl savo geros širdies jis visiems vis stengdavosi kaip nors padėti. Tai padės pastatyti tvirtą pašiūrę šerniukams, tai pabaidys kaimyninio miško briedžius, kurie muštis su savo kregždėm atvažiuodavo, tai ežiukui valtelę išdroš. Žodžiu, žiauriai geros širdies buvo tas lokys.

Ir jei jau manėt, kad geriau būti negali, visa tai darydavo jis net neprašytas! Eis ryte į kitą miško galą rinkti uogų žiemai, pamatys, kad ežiukas liūdnas šlitinėja pirmyn atgal aplink senąjį ąžuolą, tai grįždamas jau turės mažą valtelę, tokią kaip tik ežiukui irstytis, kad jis galėtų ežere plaukioti. Geros širdies. Bet, tiesą sakant, ne visiems žvėrims patiko toks lokio elgesys. Aišku, visi vienareikšmiškai sutarė, kad lokio širdis gera, bet taip pat sutarė, kad jo stiprios letenos ir silpna kantrybė.

Matot, ežiukui valties nereikėjo. Šiaip tai, tuo metu jam nieko nereikėjo, jis tiesiog šitaip mankštinosi galvodamas apie artėjančius rinkimus, bet su lokiu nepasiderėsi… Miško elnias dar lig šiol neatgavo balso, po to, kai ėjo pasikalbėti su lokiu, kad jam nereikalingos tos rogės ir kad elnias jų tikrai nenaudos. Elnias buvo kuklus ir draugiškas, tikėjo pokalbio ir sutarimo galia. Keliems bičiuliams drąsiai pasakė, kad vat, eina kalbėtis su lokiu, nes tokią širdį turėdamas, juk turėtų lokys suprast. Drąsiojo kalbėtojo balso niekas ir nebegirdėjo, o nuo to laiko jis net ir vasarą rogutėmis važinėja. Sunku, bet reikia.

Dėl to ežiukas ir nenorėjo pyktis su lokiu, nes lokys sako, kad lokys žino geriau, o jei jau neklausysi jo, tai jam pasidarys taip liūdna, kad net supyks. Aišku, jis neskriaudžia miško gyventojų, jis geras lokys. Net ir balsas jam pakyla visai netyčia. Tas pats balsas kuris atėmė elnio kalbos dovaną.

Taip ir gyveno visi tame miške. Daugelis vietos gyventojų vengė lokio, o kuomet susidūrimas būdavo neišvengiamas, pasitempdavo ir pasakodavo, kaip jiems viskas sekasi, kaip gerai – žodžiu, nebandyk padėt mums. Bet nors ir vengė lokio, miško žvėrys nepyko ant lokio. Jie suprato, kad turint tokią didelę širdį sunku nepadėti visiems iš eilės. Teisybės dėliai, reikia paminėti, kad ne visi žvėrys vengė lokio. Buvo keli gudročiai, kurie sutikę lokį pirmi pradėdavo sakyti savo problemas, subtiliai užsimindami apie galimus sprendimo būdus.
Labai jau mažas šiemet kiškio kopūstų derlius, o jie tokie reikalingi mano kailiukui, – liūdnai nuleidusi akis sakydavo vietinė jūrų kiaulytę (iš pradžių vietiniai turėjo klausimų, bet galiausiai suprato, kad šis padarėlis su jūra neturi nieko bendro, o kadangi kiaulytė, tai beveik jau ir šernas, vadinasi miške tinka gyventi) – tai gal galėtum mano namukui trečia aukštą sumūryt?
Lokiui dėl jo geros nekildavo klausimų, kuo kopūstai ir trečias aukštas, kuriame planuoja įrengti svečių miegamuosius, susiję. Kitą dieną prašyti darbai jau būdavo padaryti.

Tik nesupraskit neteisingai, tikrai ne viskas ką lokys darydavo būdavo nesąmonės pridarančios daugiau problemų. Tokių geraširdiškumo apraiškų buvo mažesnė dalis, tačiau dėl tų retų atvejų, kuomet jis sukaldavo inkilą triušių šeimynai pušies viršūnėj, žvėrys jo ir vengė, nes lokys buvo per daug užsispyręs, kad išklausytų, kodėl nereikia jo dovanų. O ir girdint tai jam labai suspausdavo širdį, o žinot, žvėrys visgi instinktų varomi padarai, jei skauda – reikia gintis. Dėl to bandantys atsisakyti jo dovanų būdavo aprėkti, išvadinti nejautriais savanaudžiais, ir galiausiai turėdavo prašyt to paties lokio kopėtėlių, kad kažkaip į tą pušį užsikabarotų…

Čia dabar turėtų prasidėt lokį pakeisiantis veiksmas, tačiau šioj pasakoj tokio nėra. Nes lokiui gerai ir taip. Miško žvėrys irgi prisitaikę jau taip gyvent, o prašalaičiai ar nauji miško gyventojai retai būna pakankamai drąsus naujoje aplinkoje ginčytis su tokiu padaru kaip lokys. Taip ir gyvena visi toliau. Trumparegiai vaikščioja su gremėzdiškais ramentais, nes anot lokio tai turėtų padėti daugiau maisto susirinkti žiemai. Ironiška, bet akinius gauna kurios nors galūnės netekę žvėrys. Na, bet veikė tas miškas. Visi buvo laimingi ar bent tikrai nebuvo nelaimingi. Tie, kurie nepakeldavo lokio didelės širdies, tiesiog išsikraustydavo. Ir viskas ten buvo gerai.

Moralo kažkokio čia kaip ir nėra. Tiesiog norėjosi papasakot apie lokį, nes per liūčių sezoną baisiai nejauku tame ežere šaukšteliu irstytis…

eziukas

Ežiukas saulėlydy, 2016

Apie lokį ir valtelę

Oh, well,

Šiandien atėjo mintis, kad noro koncepcija yra išsigalvotas pasakų personažas, tam, kad lengviau būtų užmigdyti mažuosius, į galvą prifarširavus svajingų užliuliuojančių sąmonę vaizdinių. Nors daugelį pasakų personažų su laiku demaskuojame kaip nuo realybės nutolusius apsišaukėlius, norai sugeba keisti kaukes pakankamai greitai, kad netektų jiem pasibaigti miesto kartuvėse.
Aišku, tokios mintys yra net neskoningas absurdas, nes socialiniai mokslai su pakankamai svariu kiekiu argumentų galėtų paaiškinti kas ir kaip čia su tais norais yra, tačiau vistiek baisiai smagu įsivaizduoti pusamžį smulkų dieduką, kuris rusy turi didžiulę spintą pilną kostiumų, kaukių, perukų, platforminių batų (kad būtų galima ūgį pakeist), putpalsčio prikamšytų paltų (kad pečius paryškint, kai reikia vaidint tvirtą norą) ir kitokių atributų būtinų vieno žmogaus spektakliams. O kai apsimutūriuoja tos dienos noram, užtikrintai vaikštinėjantį miesto gatvėmis ir kuriantį naujas fantazijas. Liūdnai stabtelėjantį prie kartuvių miesto centre, kur apsirašaroję trys paršiukai meldžia pasigailėjimo. Arba paspartinantį žingsnį, kuomet eina pro skerdyklą, į kurią tuo metu vedamas būrys baltų žirgų. Žiauroka, bet tame pasaulyje vistiek visi karts nuo karto atgyja.

O šitas pamąstymas šiandien atėjo dėl aplinkoj siautėjančių norų. Vienam jo racionali ir solidi norų brigada nuosekliai vykdžiusi penkmečio planą susiduria su kitų skyrių netyčia pražiopsotu ateinančiu shitstormu ir dabar suabejojusi savim bando tęsti darbus. Kitam atėjo laukinis noras, kuris nesiskaitydamas su aplinkiniais pradeda trukdyt organizacijos veiklą. Trečiam truputį prisimerkę jo norai praleidžia ne iki galo visus punktus atitinkančią realybę, bet dėl nuovargio jau net ir nebesistengia sužiūrėti ar viskas dera.
Net gaila pasidaro dėl vaizduotėj pagal Benny Hill’o muzikėlę vaikomų norų, kurie tuo metu kažkam stato arba griauna gyvenimus. O gaila. Ir lengva man kalbėti apie tai, kuomet mano paties minčių ikvizicija jau visus to pusamžio dieduko kostiumus įsiminę ir vis rečiau per savo aplaidumą suteikia progą viešumon tam vargšiukui išlįst.

Ir šiaip, žinokit, nesveika kurt pasakas apie tokius dalykus. Nuo bandymo alegoriškai perteikt gerokai per stipriai komplikuotus vidinius procesus, nejučia pereinu prie nepriklausomo siužeto formavimo, įkvėpto katik sugalvotų personažų. Taip viltis krenta į akį nerimui, dėl to žiauriai užpavydi svajonės, o į miestą katik grįžusį sveiką protą į dvikovą pakviečia realybė. Baisoka taip befantazuojant netyčiom sau psichiką sujaukt.

Bet šiaip, sveikas protas turėtų nugalėt, nes jis kaiptik buvo išvykęs pas vienuolius mokytis kovos menų.

Nors niekas nežino, ką realybė pastaraisiais mėnesiais ten savo rūsy veikė.

Oh, well,

Taigi,

Susimąstau kartais apie pensijų dydžius ar tai dabartinę pokemonų karštinę ar tai apie antrą dieną mieste tvyrančią miglą, nepriklausomai nuo temos dažnai įsisukdamas į mąstymą apie mąstymą, kodėl vienokios ar kitokios išvados ir mintys ateina nušokus nuo vienos temos prie kitos. Taip natūraliai nueinu prie uždaro loopo, kuriame betkokios idėjos tuoj pat maišosi su jas paneigiančiom ar apskritai abejojimu viskuo. Tada tenka eit žiūrėt kačiukų video internete arba sukaupus valią nukreipt temą į kažką apčiuopiamesnio. Taip karts nuo karto į galvą sugrįžta šitas projektas. Tai kas buvo, kas yra ir kas galėtų būti. Ir kaip bebūtų keista, per ilgą laiko tarpą šviesiausiai atrodo dalis apie tai, kas galėtų būti (neteigiant, kad būta kažko tamsaus, bet vistik pilkos atspalvių gi daugiau nei penkiasdešimt). Apskritai, ateina baisiai daug minčių galvojant apie šitą blogą. Ir didžioji dalis jų stipriai siejasi su mano paties asmeniniu ryšiu, buvusiais lūkesčiais, pasikeitusia mąstymo koncepcija, bloginimu ir panašiai (baisiai sunku taip tiesiog sužymėti viską, nes rankų miklumo neužtenka sutypint visko, kas teka mintim. Natūralu, kai pagalvoji, kad šitos mintys kaupėsi jau ilgą laiką ir davus joms progą išsilaisvint, jos pradeda veržtis nevisai suvaldoma jėga (vat šitoj vietoj ateina susimąstymas apie jėgos, niutonų ir minčių ryšį (taip, žinau, yra žmonių kurie nukryžiuotų mane už trigubus skliaustus))). Kad ir kaip ten bebūtų, viena mintis visad stovi pirma visų čia prieš tai išvardintų – noriu tęst šitą projektą.

debesai1

Nors pats pavadinimas ir dalis pradinės blogo koncepcijos puikiai veikia kaip meditacinis triggeris pakontemliuoti apie tai, kas dedasi savoj galvoj, o jei jau jautiesi šventiškai, tai ir apie tai, kas dedasi kitų galvose. Vistik toks šito projekto panaudojimas neduoda tiek, kiek iš esmės galėtų duoti. Gink dieve (atleiskit tie, kuriuos žeidžia tokios frazės, jos ne iš piktos valios atsiranda, o cenzūruotis baisiai nesinori, nes kas tuomet beliks iš raiškos, jei kiekvieną potencialiai aštresnę frazę keisim pūkinėm arba bent jau bandysim nuzulint, kad nesibadytų? Bet garbės žodis, ne iš piktos valios) nesakau, kad mąstymas vardan mąstymo yra kažkas blogo, tiesiog žiūrint į save vis dažniau tenka garsiai paklaust, o kas iš to mąstymo, jei yra galimybės, sąlygos, bet vaisiai visgi neužsimezga? Kaip vaizduotė be kūrybingumo džiugina ir spalvina pasaulį savo akyse, bet tomis spalvomis su kitais nepasidalina (mintis dalinai pasiskolinta iš Ken Robinson „The Element“). O kaip ten sako, sharing is caring? Ir išties, dalinimasis mintimis yra grynas rūpestis aplinka. Tik reikia nepamiršt priimt ir tos dalies, kurią tau atlaužia aplinkiniai. Egocentriški altruistai niekam nepatinka. Turbūt. Šiaip ar taip, pažvelgęs į dalinimasi iš šitos pusės net lengvai nustebau, kaip toli nuo to buvo mano asmeninė vizija šitam blogui. Žinot tuos momentus, kuomet išmuša prakaitas prisiminus tuos momentus, kaip penktoje klasėje kažką pristatinėdamas prie lentos susimovei taip, kad aplinkiniams net juokinga nebuvo dėl svetimos gėdos gausos? Na, tai kažkas tokio. Tik tiek, kad penktoje klasėje lyg ir nebuvo tokių nutikimų. O jei ir buvo, prašau nepriminkit, norisi tokius dalykus pasilikti desertui, kuomet einant gatve švystels tie vaizdiniai prieš akis ir beliks tyliai nusikeikus bandyt prisiminti kur aš čia dabar ėjau. Taigi, grįžtant prie temos, ką mąstom visad buvo grynai asmeninių minčių ir šalia esančių žmonių minčių agregatorius, ir ne kitaip. Kad ir ką tai reikštų. Kartais net nesvarstant kitokio mąstymo egzistavimo (neskaitant tų dėdžių, kurie prirašė knygų odiniais viršeliais), nurašant blogų neturinčius mąstytojus, kaip, savaime suprantama, nepakankamai kompetetingus mąstyti, o ką jau kalbėti apie dalinimąsi tomis mintimis. Natūralu, kad tuomet iš noro padėti pasauliui atsirasdavo pamokslininko tonas ir vargonai fone (esu įsitikinęs, kad tikrai čia rašydamas esu girdėjęs pritariamuosius vargonus). Baisu, a?

Vėloka jau, mintys per daug šokinėja, tad baisu ir tęst dabar šitą įrašą. Nors pasiliksiu peržvelgimą ir postinimą kitai dienai, bet vistiek atrodytų truputį piktą rytojaus sau palikt tokį draftą, kuriam reikėtų įgudusių filologų komandos, kad teisingai išinterpretuotų viską iki galo. Bet bus dar. Tikiuosi, kad nuosekliau ir truputį rišliau (šiam įrašui leisiu išsitaškyt kaip jam išėjo, nes, kaip minėjau, per daug užsikaupė visko). Pažadu. Nebent kas nors labai labai labai išbars ir sugėdins dėl šito teksto. Laikau čiūrkius, kad taip nebūtų, nes visai smagu.

O dabar miegot. Labanakt.

Taigi,