Lygiai du mėnesiai nuo paskutinio įrašo čionais. Nuo mano paskutinio įrašo jau devyni mėnesiai ir beveik dvi savaitės. Simboliška, savotiškai. Ką mąstom, vadinasi. Vat, nieko ir nemąstom. Kuomet kalba eina apie daugiskaitą, apie mus, mąstyti turinčius. Po vieną turbūt daugiau minčių būna, bet kuomet jau mes mąstom, nebelabai kas ir belieka. Ir visur taip. Viskas. Po vieną kiekvienas pajėgus būt genijum sau. Kartais net ir viešai skelbt savo genialumą. Bet kuo toliau, tuo dažniau ateina mintis, kad ne taip turėtų būt. Per mažai, atrodo, mąstymo už savęs, mąstymo atsižvelgiant į kitą asmenį. Ar asmenis. Ar grupę. Ar tautą. Ar pasaulį. Bet gal kitaip ir nelabai išeina? Ar bandant suprast, susiliet ir būt dalim ko nors, ieškot sprendimų arba tiesiog klausimų pradžiai, kad ne tik dėl savęs ir sau, bet ir dar galbūt kažkam, ar tada nepasijauti žmogus, em, toks vienas tame reikale, nutolęs nuo to paties pasaulio, o galiausiai galbūt susipranti, kad žmogus neįgalus taip elgtis? Visaip būna. Stebi iš šono ir kuo toliau, kuo stipriau suprantant, tuo menkiau tai paliečia. Bet ar yra nors kiek tame tiesos? Dabar, šią akimirką, galbūt. Bet ar už poros mėnesių galėčiau tą patį pasakyti? O po devynių mėnesių ir poros savaičių? Vargu. Kaip ir viskas čia. Per tą laiką, iš esmės, juk neliks nieko. Tam tikra prasme, net manęs tokio kaip dabar nebebus. Kaip ir visko. Taip ir susimąstai žmogus, o tai kam tada čia kelt tai? Bet pati problema kaip ir pasufleruoja atsakymus. O gal kasnors pakis taip, kad supras šitas mintis, kad ir pats panašiai mąstys. Ir dar čia užklys. Gal išsikraunančios ir senkančios vieno žmogaus mintys kada įkraus kitą. Gražu būtų. Būtų.
Ką mąstom… O koks skirtumas. Vistiek niekas neskaito. O atgalinio ryšio iš nieko turbūt tikėtis nevertėtų. O norėtųsi žinot kartais, kas čia kam įdomu būtų. Kurią pamąstymų dalį įformint čia. Bet gal ir reiktų susiprast iš skaitytojų kiekio.