Net keista, kaip dažnai norisi kažką parašyt čionais ar kaip dažnai mintys pradeda per kraštus lipt, tačiau viskas taip ir pasibaigia. Atrodo, kad visko vienu metu būna tiesiog per daug, kad būtų galima taip tiesiog paimt ir paprastai sukraut į krūvą. Vakar, o gal užvakar norėjosi rašyt apie politiką, žmonių požiūrį ir panašiai, vakar (tai vistik pirmoji tema buvo užvakar) norėjos rašyt apie švietimo sistemą (ach, kaip aš mėgstu šitą temą…) ir apie taip, kaip neapsimoka Lietuvos šviesesne daryt (neįvertinami pedagogai, sakau jum – neįvertinami!), šiandien ryte dar kitos temos buvo, berods apie tiesą ir neabejojimą savo tiesom, kas galiausiai privedė prie išvados galvoj, kad viskas labai jau subjektyvu ir neretai daugelis temų jau ir taip būna pasiektos mąstančių protų (tikiuosi), o nemąstantys vargu aš naršys po blogus ir apsistos ties tokiu, kuris dar gan akivaizdų pavadinimą turi (užklydimo variantas būtų labiau įmanomas, jei blogas būtų patalpintas kokiam tai lietuviškam blogyne… sunku paaiškint, kodėl šitas blogas vis tik neatsidūrė ten, bet jau kaip ir šaukštai po pietų, o jei ir ne, tai ir taip gerai), tai ir pagalvoji – “o kas iš to?”. Taip ir užsisvajoji apie pasaulį, kur visi žmonės išsilavinę, daug apgalvoję, turi savo nuomones, geriausiai jei nežalingas ir iki galo išvystytas ir dar niekas neturėtų įgimto poreikio savos nuomonės kitų gerklėn sugrūst… Et, kaip toli man pačiam iki to ir net baisu teigt, kad bent bandoma eit link to, nes gali būti visai priešingai, bet ne apie tai aš dabar (bent kolkas). Smagus būtų toks pasaulis… Mintyse pradėjus daugiau apie jį kažką tai dėliot užėjo neramumas, kad gal vistik aš pats per daug nuo šio pasaulio galiu būt nutolęs, nes atrodė, kad idealizuojama kaip neįmanoma tai, kas iš esmės kaikuriuose sluoksniuose, žmonių bendruomenėse yra daugiau ar mažiau normalu. Keista. Bet vat, šįkart nekalbėsiu, turbūt, apie nieką konkrečiai. Arba bent po truputį. Per daug minčių ir per daug maišosi viskas. Taip ir šokinėja mintys tarp nieko bendro neturinčių temų ir tai daro tokiu greičiu, kad nė pėdsakas nepasilieka, beveik.
Juokinga, šiek tiek, tai, kad blogas pavadinimu “ką mąstom?”, kuriame rašo jauni žmonės, jau kurį laiką neturi naujų įrašų. Kai geriau apsidairai atrodo, kad visur taip. Net ir tie, kurie turi drąsos save tarsi auksčiau to iškelt vis rečiau pradeda atrodyt išties aukštesni. Liūdna suvokt, kad kaikurios savos smegeninės padarytos išvados, kažką tai nagrinėjant, protingų žmonių jau pamirštos, nes pasenusios ir nuobodžios, net kalbėt apie tai atrodo kažkaip paradoksalu, nes atrodo, kad ir tai jau kur nors būtų nuvalkiota ir banalu. O kas vistik nenuvalkiota ir nebanalu šiandien? Naršai internete ir matai, kaip viskas, kas atrodo yra labiausiai ant bangos jau matyta ar šiek tiek nuobodžiai pakeista sena arba tiesiog per daug plokščia, ar skaitant blogus susiduri su kalnais nieko nesakančių arba jau begalę kart pasakytus dalykus kartojančius žmonėm (yra ir išimčių aišku, bet argi tokiam įraše, kuriame nesiekiama kažko tai girt ar teigiamai vertint, bus kalbama apie tai…?). Ir supranti, kad pats nesi geresnis, kad ir nedaug aplinkinių geresni, kad apskritai turbūt nedaug kas sugeba bent apytiksliai save (arba tai ką daro) įvertint… Kas nors pasakys, kad normalu tai, kad netgi gerai tai ir negalėsiu su tuo ginčytis, bet vistiek visa tai atrodo kažkaip tiesiog em, neišbaigta. Vaikiškas balselis visą laiką taip ir rėkia “nu, bet kodėėėėl?. Daug to vaikiškumo ten. Gal ir gerai. Nepasenau dar anksčiau laiko bent (juokinga turbūt, a?).
Už kiekvienos minties nuolant besislepiantis klausimas dėl tos minties grynumo, teisingumo, užtikrintumo ima vargint. Atrodo, kad dar labiau tokie klausimai lįst lauk pradeda, kai mintys pradedamos dėliot raštiškai. Ar ir jum taip? Nejau prieš pasisakant, prieš skelbiant ką nors neateina klausimas ar tai pakankamai rimta? ar tai pakankamai apgalvota? ar tai išvis bent į tiesos pusę? ar tai verta dėmesio? ar tai nėra per daug akvaizdu? ir apskritai, kodėl?