Savaitės projektas ir dirbtinis intelektas

Prieš kokius metus turėjau mintį kas savaitę sukurti kažką kokia nors konkrečia tema. Tačiau vienam tokiais dalykais užsiimti truputi nuobodu, tad pasiūliau prisijungti vienam bičiuliui. Atsitiktinių idėjų generatoriumi susigeneravom savaitės temą, sutarėm, kad kažką pristatysim už savaitės ir galbūt kažkur papostinsim. Taip jau gavosi, kad tą savaitę nieko nesigavo, tad nusprendėm, kad planuoti projekto ateinančiai savaitei, kurio nepadarysi, prasmės truputį per mažai. Neseniai sugrįžo ši idėja. Pasiūliau tam pačiam bičiuliui, jis sutiko. Temą šį kart parinkau pats, pagal tai, kas pastaruoju metu vis patraukdavo dėmesį ir, kuri, žinojau, tiks ir kolegai (tiesa, šią savaitę jam pritrūko laiko kažką sugeneruoti, tad pasidalinsiu tik savo dalimi). Taip praėjusį, berods, ketvirtadienį, buvo nuspręsta kažką sukurti dirbtinio intelekto tema.

Kodėl dirbtinis intelektas? Prieš mėnesį youtube man pasiūlė pažiūrėti Sam Harris TED kalbą apie dirbtinį intelektą. Tuo metu Sam Harris vardas buvo girdėtas tik labai specifiniuose kontekstuose, kaip pavyzdžiui jo susikirtimas su Ben Affleck, “Real Time with Bill Maher” laidoje. Žodžiu – neįsiminė, tačiau dirbtinio intelekto tema visuomet buvo ta įdomi fantastikos, virstančios realybe, idėja, apie kurią visad įdomu paskaityti/paklausyti. Ši kalba labai nustebino dėl iki tol nematyto priėjimo prie šios temos, ko pasekoje negalėjau nepasidomėti kuo užsiima šis žmogus. Taip atradau labai aukštos kokybės kas savaitinį jo podcastą, kuriame paliečiamos religijos, mokslo, moralės, AI temos. Vieno iš podcastų tema buvo išskirtinai apie dirbtinį intelektą. Taip pat prie šios temos vietos galvoje prisidėjo ir šį rudenį išleistas HBO serialas Westworld, kurio ašį sudaro dirbtinio intelekto idėjos tyrinėjimai (bet galimai apie šį serialą daugiau parašysiu ateityje, tad dabar neišsiplėsiu). Iš krūvos įvairiausių nuotrupų ir atsirado idėja pabandyti kažką sukurti šia tema.

O dabar apie tai, ką apie dirbtinį intelektą sugeneravau aš. Pirmiausia atėjo mintis ką nors padaryti iš turimų filosofijos knygų (žinot, dirbtinis intelektas, šmaikštu…), ar tai nufotografuoti jų krūvą, ar iš jų padaryti loadingo animaciją, bet greit numečiau šias idėjas šalin, nes na, truputį lame. Tačiau vis tik dėmesį patraukė lentynoje gulintis Arno Anzerbacher “Filosofijos įvadas”, kuris kai kuriose Lietuvos aukštosiose mokyklose naudojamas kaip pagrindinis bendrųjų filosofijos paskaitų šaltinis. Taigi, tai yra dalies Lietuvos jaunimo pirmas sąlyčio taškas su filosofija. Šioje vietoje prisiminiau dar vieną TED kalbą, kurioje buvo pateikta idėja apie tai, kad abstrakčios formuluotės uždavinių padaugėjimas mokyklose gali tiesiogiai sietis su jaunesniųjų kartų aukštesniais IQ rezultatais. Toliau galvojant apie tai, kas yra intelektas ir kuo apskritai skiriasi žmogiška sąmonė nuo žmogaus sukurtos, iškilo vienas esminių skirtumų – mūsų sugebėjimas kurti asociacijas tarp iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčių dalykų. Taip su viename iš ankstesnių įrašų minėto komikso apie žmones atsitiktinių skaičių generatorius mintimi kilo idėja ridenant dešimtbriaunius ir dvidešimtbriaunius kauliukus atsitiktinai parinkti puslapį ir sakinį iš jau minėtos knygos, taip sukuriant smegenis laužančią sakinių pastraipą filosofijos tema. Viskas aišku, ar ne? Taigi, pristatau jums dirbtinį intelektą, arba kitaip “Ką būtų rašęs Škėma, jeigu jis būtų filosofas“.

Tuo tarpu tobulas gėris priklauso nuo daugelio aplinkybių (pvz. nuo sveikatos, kitų asmenų moralumo, visuomeninių ir politinių santykių ir kt.), kuriomis mūsų valia negali disponuoti. Stačiakampiai, kurie nėra kvadratai, sudarys skirtumo klasę „K“ – „L“. Jie praktiškai apsiriboja kategorijų nagrinėjimu arba gamtamokslio išvadų apibendrinimu. Fizikas man sako, kad tam būtinas tam tikras poveikis („iš išorės“), ir pasakoja man apie fotonus. Mašina-aparatas reikalauja duomenų ir teikia rezultatą. Kalba, kaip konstitutyvus objektiškumo apskritai įtarpinimo momentas, ir konkreti kalba, kaip konstitutyvus konkretaus objektiško kalbinio pasaulėvaizdžio įtarpinimo momentas, turi būti skiriami, bet vis dėlto jie išlieka susiję, nes galiausiai ir fundamentalioji, filosofiškai reikšminga objektiškumo konstitucija visuomet vyksta konkrečioje kalboje. Kaip anot vėlyvojo Wittgensteino, loginė analizė tik sąlyginai gali aprėpti gyvąjį kalbos vartojimą kalbiniuose žaidimuose, taip ji tik sąlyginai gali aprėpti ir filosofinių kalbinių žaidimų kalbos vartojimą. Gyvūno elgseną valdo priežastingumas (3.2.6), kuris visiškai sutampa su instinktine malonumo-nemalonumo motyvacija. Pirmo kryptis būdinga platonizmo tradicijai. Viskas, ko žmonės apskritai gali siekti, galiausiai `ra būtis. Vanduo stiklinėje yra substancija taip pat, kaip vanduo statinėje. Žinoma, šis procesas gali būti pratęstas: keletas teorijų gali būti aiškinamos viena aukštesnio tipo teorija, ir iš jų taip pat gali būti išvedamos naujos žemesniojo tipo teorijos. Būtybės pažinumas – patyrimo faktas, kuriuo remiasi bet kokia filosofija (1.3.1). Juslumas yra pasyvi potencija, kurios prigimtis tokia, kad išorinis juntamas daiktas ją keičia. Kadangi tokiu būdu jis turi praeitį ir ateitį savo dabartyje, mes jį vadiname istorine būtybe. Logistikai rūpi atlikti tokį griežtą formalizavimą, kad ženklais (simboliais) galima būtų „skaičiuoti“, laikantis nustatytų operavimo taisyklių (kaip matematikoje). Ši teorija teigia, kad pasaulis yra „faktų, o ne daiktų visuma“ (Tractatus 1.1).

Savaitės projektas ir dirbtinis intelektas