Kartais stebiesi žmogus, kaip iš savų klaidų nepasimokai… Sugebėjau apleist sekamus blogus savaitei su trupučiu, tai net tik akim permetant dalį įrašų jau praėjo apie porą valandų… O tiesiog brutaliai numygt “mark all as read” atrodo per žiauru, o jei ką įdomaus praleisi? tai bent antraštes perskaityt atrodo reikėtų… Ir ne pirmą kart šitaip suklystu, kad prisikaupia informacijos, kuri man per daug lengvai pateikiama ir neretai ne iš kart įvertinama, reikia jai dėmesio ar ne…

Bet ne vien apie tai norėjosi pasisakyt. Beskaitinėjant ką žmonės rašo, galvon sugrįžo karts nuo karto pasitaikantys pamąstymai apie tai, kaip vat praeities neišnaudojau pakankamai. Kaip, pavyzdžiui, nelabai mėgau lietuvių kalbos pamokų, nes nemėgau rašyt visų ten prašomų rašinių ir interpretacijų (paaiškinimų turėjau tam pakankamai, nors mokytojom tai nelabai patikdavo, bet bent sąžinė ramesnė budavo, kad ne iš tinginystės taip darau), o vat dabar pažiūriu į tuos laikus ir pikta ant savęs darosi, nes žinau, kad tikrai būtų buvę ne taip ir sunku pasistengt tinkamai motyvavus mane. Buvo panašiai ir su kitais dalykais. Nesistengta, nesidomėta pakankamai, nes geriem rezultatam to nevisada reikėdavo (būna sėkmingų žmonių). Ir taip, atrodo, buvo nuolat. Su amžium vis plečiasi akiratis, vis įvairesni dalykai domina, vis daugiau norėtųsi suprast, žinot, mokėt. Aišku, viską galima pradėt nuo nulio ir tai taip pat savotiškai įdomu, bet kartais slegia suvokimas, kad prie visos tos informacijos ar bent jos pagrindų buvo gan geras priėjimas, kuriuo pasinaudot nereikėjo tiek daug pastangų, tereikėjo noro. Keista, kad jo nebuvo, keista, kad tuo metu lyg ir jau buvo norima žinot, suprast, bet kodėl ne tai, kas buvo siūloma? Lengva iš tokios perspektyvos kalbėt, kai viskas jau senokai praėjo ir atminty neabejotinai pasikeitė, bet vistiek, žinau, kad tereikėjo geriau galinčių motyvuot mokytojų/tėvų/pažįstamų/dar kas galėjo paveikt arba tiesiog panašiom mintim pasidalijusių vyresniųjų, kas galbūt taip pat būtų šiek tiek atmerkę akis. Na, bet kol jaunas ir sveikas, visko dar galima išmokt, ar ne? Ne…? Na ir tiek to.

Net keista, kaip dažnai norisi kažką parašyt čionais ar kaip dažnai mintys pradeda per kraštus lipt, tačiau viskas taip ir pasibaigia. Atrodo, kad visko vienu metu būna tiesiog per daug, kad būtų galima taip tiesiog paimt ir paprastai sukraut į krūvą. Vakar, o gal užvakar norėjosi rašyt apie politiką, žmonių požiūrį ir panašiai, vakar (tai vistik pirmoji tema buvo užvakar) norėjos rašyt apie švietimo sistemą (ach, kaip aš mėgstu šitą temą…) ir apie taip, kaip neapsimoka Lietuvos šviesesne daryt (neįvertinami pedagogai, sakau jum – neįvertinami!), šiandien ryte dar kitos temos buvo, berods apie tiesą ir  neabejojimą savo tiesom, kas galiausiai privedė prie išvados galvoj, kad viskas labai jau subjektyvu ir neretai daugelis temų jau ir taip būna pasiektos mąstančių protų (tikiuosi), o nemąstantys vargu aš naršys po blogus ir apsistos ties tokiu, kuris dar gan akivaizdų pavadinimą turi (užklydimo variantas būtų labiau įmanomas, jei blogas būtų patalpintas kokiam tai lietuviškam blogyne… sunku paaiškint, kodėl šitas blogas vis tik neatsidūrė ten, bet jau kaip ir šaukštai po pietų, o jei ir ne, tai ir taip gerai), tai ir pagalvoji – “o kas iš to?”. Taip ir užsisvajoji apie pasaulį, kur visi žmonės išsilavinę, daug apgalvoję, turi savo nuomones, geriausiai jei nežalingas ir iki galo išvystytas ir dar niekas neturėtų įgimto poreikio savos nuomonės kitų gerklėn sugrūst… Et, kaip toli man pačiam iki to ir net baisu teigt, kad bent bandoma eit link to, nes gali būti visai priešingai, bet ne apie tai aš dabar (bent kolkas). Smagus būtų toks pasaulis… Mintyse pradėjus daugiau apie jį kažką tai dėliot užėjo neramumas, kad gal vistik aš pats per daug nuo šio pasaulio galiu būt nutolęs, nes atrodė, kad idealizuojama kaip neįmanoma tai, kas iš esmės kaikuriuose sluoksniuose, žmonių bendruomenėse yra daugiau ar mažiau normalu. Keista. Bet vat, šįkart nekalbėsiu, turbūt, apie nieką konkrečiai. Arba bent po truputį. Per daug minčių ir per daug maišosi viskas. Taip ir šokinėja mintys tarp nieko bendro neturinčių temų ir tai daro tokiu greičiu, kad nė pėdsakas nepasilieka, beveik.

Juokinga, šiek tiek, tai, kad blogas pavadinimu “ką mąstom?”, kuriame rašo jauni žmonės, jau kurį laiką neturi naujų įrašų. Kai geriau apsidairai atrodo, kad visur taip. Net ir tie, kurie turi drąsos save tarsi auksčiau to iškelt vis rečiau pradeda atrodyt išties aukštesni. Liūdna suvokt, kad kaikurios savos smegeninės padarytos išvados, kažką tai nagrinėjant, protingų žmonių jau pamirštos, nes pasenusios ir nuobodžios, net kalbėt apie tai atrodo kažkaip paradoksalu, nes atrodo, kad ir tai jau kur nors būtų nuvalkiota ir banalu. O kas vistik nenuvalkiota ir nebanalu šiandien? Naršai internete ir matai, kaip viskas, kas atrodo yra labiausiai ant bangos jau matyta ar šiek tiek nuobodžiai pakeista sena arba tiesiog per daug plokščia, ar skaitant blogus susiduri su kalnais nieko nesakančių arba jau begalę kart pasakytus dalykus kartojančius žmonėm (yra ir išimčių aišku, bet argi tokiam įraše, kuriame nesiekiama kažko tai girt ar teigiamai vertint, bus kalbama apie tai…?). Ir supranti, kad pats nesi geresnis, kad ir nedaug aplinkinių geresni, kad apskritai turbūt nedaug kas sugeba bent apytiksliai save (arba tai ką daro) įvertint… Kas nors pasakys, kad normalu tai, kad netgi gerai tai ir negalėsiu su tuo ginčytis, bet vistiek visa tai atrodo kažkaip tiesiog em, neišbaigta. Vaikiškas balselis visą laiką taip ir rėkia “nu, bet kodėėėėl?. Daug to vaikiškumo ten. Gal ir gerai. Nepasenau dar anksčiau laiko bent (juokinga turbūt, a?).

Už kiekvienos minties nuolant besislepiantis klausimas dėl tos minties grynumo, teisingumo, užtikrintumo ima vargint. Atrodo, kad dar labiau tokie klausimai lįst lauk pradeda, kai mintys pradedamos dėliot raštiškai. Ar ir jum taip? Nejau prieš pasisakant, prieš skelbiant ką nors neateina klausimas ar tai pakankamai rimta? ar tai pakankamai apgalvota? ar tai išvis bent į tiesos pusę? ar tai verta dėmesio? ar tai nėra per daug akvaizdu?  ir apskritai, kodėl?

Ar rašymui arba kitokiai kūrybai būtinas įkvėpimas? Bandant šitą klausimą klibint galvoj vis peršasi greičiausiai ne pats tiksliausias ir visiškai individualus atsakymas, kurį kartais norėtųsi taikyt visiem, o kartais atrodo, kad galbūt ir nebūtų smarkiai suklysta jį pripažįstant teisingu. Kartais sudėtinga patikėti, kad norint kažką iš savęs išspausti visada yra būtinas trumpas jungimas kažkur ten vidui, kurį pavadindami įkvėpimu imamės darbų išreikšti tai, kad greičiausiai mūsų galvoje sukasi jau kurį laiką… Na, turbūt galima teigt, kad įkvėptam asmeniui darbas einasi sklandžiau, noriau ir dar visaip kitaip teigiamiau, manykim. Bet kiek galima pastebėti kūrybingų žmonių, kurie imasi veiklos vien todėl, kad nori veikt, reikia kažką daryt ar dar dėl velniai žino kokių priežasčių, kurių tikrai nepavadinsi įkvėpimu. Ir netgi tie žmonės kartais padaro kažką dėmesio verto, įdomaus. Rašant šitą pečiai pradeda gūžtis nujausdami artėjančius nepritariančius komentarus, pastebėjimus, kad kūrybos yra įvairiausios ir kad kai kuriose srityse be įkvėpimo padaryti kažką vargu ar įmanoma, taip pat, kad be įkvėpimo galima kurti tik sausai ir be prasmės, komerciškai, bet ne kitokią vertę turinčius dalykus. Ir panašiai ir panašiai… (et, koks siauras požiūris, a?) Šiaip ar taip, manau, kad įkvėpimą galima pažaboti, susikurti katalizatorius ar blogiausiu atveju duot sau pačiam per sprandą ir sakyt eik dirbt. Tiesą sakant, šitos pastraipos nebuvau suplanavęs, bet kadangi prieš pat pradedant rašyt susimąsčiau apie savo kolegas, tai vat nusprendžiau trumpai ir grubiai išsakyt nuomonę tuo klausimu… Turbūt gan sausoka, bet ne visai apie tai norėjosi rašyt, tad jei atleisit, tam kartui apie įkvėpimą baigsiu (šiaip ar taip, baisoka jau, kad gali atsirast pyktelėjusių dėl tokio požiūrio, tuo labiau, turbūt, ne pakankamai nuodugniai išdėstyto…) ir galbūt paliksiu kitam kartui.

Prieš keletą savaičių vienam pabandžiau surengt šiokią tokią apklausėlę dėl požiūrio į aukštąjį mokslą Lietuvoje. Nors, atrodo, tą apklausėlę turėjo matyt bent kelios dešimtys žmonių, vos keletas išdrįso pasireikšti (taip žmogus ir nusivili socialiniais tinklais…). Liūdna, bet nuomonių gerokai per mažai, kad būt galima kažkokias rimtesnes išvadas daryt… Šiaip ar taip, bendraujant su Lietuvos aukštąsias pasirinkusiais jaunuoliais, daugeliu atveju jaučiamas arba nusivylimas arba abejingumas. Žmonės nusivilia arba studijų programom, kurios daugeliu atveju pirmaisiais metais prikimštos su studijų kryptimi ne visai susijusiais dalykais, arba pačiom aukštosiom (tai dėstytojai kompetencijos kreivos arba atgyvenusių pažiūrų ir žinių, tai bandoma kiek įmanoma daugiau pinigo iš studento išplėšt…), arba aplinkiniais žmonėmis, kurie tiesiog abejingi studijom. Abejingieji dažniausiai siekia diplomo, ne žinių, naiviai tikėdamiesi, jog popieriaus užteks, jog ateitis nušvistų… Taip norintys žinių kartais patenka į gerokai per pilkas aplinkas savo poreikiam ir sugebėjimam, kas ne tokius atkaklius žmones kartais ir nubaido nuo to aukštojo mokslo… Skirtingų aukštųjų studentai atsiliepia skirtingai ir kai kuriem tikrai nuskyla tiek aplinkinių žmonių, tiek mokslo kokybės atžvilgiu, tačiau labai retai veide nematyti bent menkiausios abejonės dėl to kur ir ką mokosi…

Et… Erzina, kai pradėjus rašyt mintys pabyra ar nubėga prie kitos temos. Taip vat kartais ir pasilieka nebaigtos pastraipos, nors kai geriau pagalvoju – juk neįdomu būtų paimt kažkokį tai reikalą ir sugebėt apie jį išsakyt viską, kas tik ateina galvon. Nejau taip gali būt, kad tema išsisemtų, kad naujų nuomonių ar detalių galvoj neatsirastų? O gal tiesiog bandau teisint savo blogą polinkį nebaigt kalbėt ir apskritai prastus rašymo įgūdžius…

Kad ir kaip bebūtų, gimtajam mieste ruduo visai gražus. Nors pabuvus ilgiau nei porą savaičių turbūt  ateitų nusivylimas susivokus, kad vistik nieko čia ypatingo ir kad visas tas žavesys tik todėl, kad pernai tas ruduo buvo pražiopsotas. Bet vistiek kažkur giliai kirba noras daugiau nei tas pora savaičių pabūt ir gal vistik pamatyt, kad toliau tik dar gražiau viskas darosi. Įdomus dalykas ta nostalgija, a?

Daug rašliavos ir nieko nepasakyta. Teisinu save tuo, kad nepratęs rašyt ir vistik dar tik bėgėjamės, tad stebūklų tikėtis ir nereikėtų…. Pasiteisinimai pasiteisinimai… Na, o vistik, jei kas matot šitą tekstą, ką jūs mąstot?