Kurį laiką nebuvau rimčiau prisėdęs rašyti. Tiksliai pasakyti kodėl nežinau, nes lyg ir pasitaikydavo minčių, bet, atrodo, niekad nieko pakankamo, ką reikėtų išdėstyti čia. Ir greičiausiai tos mintys buvo ne mažiau vertos publikavimo, nei čia jau publikuotos, bet pražuvo kuriam laikui, kol sugrįš ratas. O gal dėl to, kad mintys pastaruoju metu beprotiškai šokinėja tarp įvairiausių dalykų, nuo raison d’être iki rutinos. Nors viskas iš esmės apie ta patį. Viskas visada yra apie tą patį, jei parinksim tinkamą bendrą vardiklį. Gyvenimą, pavyzdžiui. Bet man toks minčių šokinėjimas nevisai patinka. Turi žavesio ir kartais prablaško, bet norėtųsi bent trupučio stabilumo, kad gulint ir klausant muzikos skambėtų tik muzika, o ne viskas svaiginančiai. Dėl to pradėjau medituoti. Bent bandyti tai daryti, nes su mano protu tai kolkas labiau bandymai nei tikra meditacija. Tai praktikuodamas jaučiuosi tarsi kirviu veržčiausi į tvirtovę, kuri yra mano protas, kad prasivėdintų. Trumpos sesijos kažką duoda, bet ne trumpom kolkas trūksta valios ir jėgų. Ateis ir tam laikas. Keista būsena ir keisti laikai. Dar neramiai supratau, kad bent pastaruoju metu gyvenu visur, bet ne dabartyje. Nežinau, kas daugiau užima laiko ateitis ar praeitis, bet akivaizdžiai abiejų kombinacija užima viską ir pakeičia dabar. Ir tam meditacija turėtų padėti. Daug kam turėtų padėti. Tai dar vienas iš dalykų, kurio, manau, reikėtų imtis visiems (kaip ten sako, darykit kaip sakau, o ne kaip pats darau), nes tai yra sveika protui. O protui sveikatos reikia, nors tik retais atvejais žaisdos ir ligos išlenda į paviršių. Net jei neišlenda, nereiškia, kad nėra randų. Visi randuoti. Skiriasi tik pažimo laipsniai. Apie ateitį kažkada rašiau “Žiūrėti į ateitį reikia, bet nereikėtų paskęsti viltyse ir iliuzijose, kurias kartais net garantuoja ateitis, nes šiandiena vistiek lieka tuo laiku, kuomet patiriame ir gyvename. Svajoti apie ateities laimėjimus nebandant laimėti šiandienos kovų gali būti tapatu pralaimėjimui.“. Pagalvojau, įterpsiu, vistiek daugiau neturiu kur tų minčių padėt, o juk visoms joms reikia stalčiukų.
Kartais norisi ką nors garsiai pareikšti. Ar tai apie save, ar apskritai apie pasaulį. Pareikšti tam, kad po to nebebūtų galima nuo to atsiriboti. Kad vidinis reikalavimas nuoseklumui (kuris, bijau, dažniau labiau kenkia nei padeda, bet čia jau kita tema) būtų priverstas laikytis naujai užbrėžtos taisyklės. Toks prirakinimas savęs, įsipareigojimas visiems, o labiausiai sau, nes ko gi vertos ne nuoseklaus žmogaus idėjos? Bijau, kad atsakymas yra “tiek pat kiek ir nuoseklaus, daug maž”, bet iš principo nesinori to pripažinti, nes per daug viduje tuomet turėtų sugriūti, o žinot, statyti šiaip ar taip nėra lengva, o ką jau kalbėti apie tai, kai dar prieš tai reikia ir griuvėsius surankioti. Žodžiu, nieko gero. Bet pareikšt vistiek norisi. Daug visko, tame tarpe, kad dėl daug visko ir klydau (čytas apeit nuoseklumo rėmam, tam tikra prasme). Atleisk ir bus atleista, bet žmonės klysta net ir pripažindami klaidas.
Jei būčiau religingas, įtariu, tokiais atvejais padėtų išpažintis. Pripažinimas ir pareiškimas sau, nuvalantis ir pastumiantis į priekį. Bet, deja, kažkuriame gyvenimo etape per daug nuracionalizavau savajį protą, visiems laikams užkirsdamas kelią religijos atėjimui į mano gyvenimą. Tiesą sakant, beveik truputį apmaudu dėl to. Bent turėčiau apibrėžtą vietą atsakymų ieškojimui (dabartiniu atveju taip, lieka bibliotekos, bet dažniau tik dar labiau paklysti galima, nei rasti atsakimus. Iš esmės taip protas ir veikia. Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių ir ne ant visų atsakymai prikalti)
Bet iš kitos pusės žiūrint, kokie pervertinti yra atsakymai. Begalės dalykų yra iš savęs nuostabūs bet užbrėžtų juoda balta supratimo rėmų. Be vienetų ir nuliukų reiškiančių supratimą. Atsakymai kartais daugiau atima nei duoda. Bet dėl to reikėtų kaltinti klausimus, nes jie bjaurybės provokuoja dvilypės realybės, kurioje veši supratimas ir nežinia kartu, sunaikinimą. Taip po truputį ir mūryjam vis daugiau suprasdami. Liūdna, bet iš kitos pusės tai evoliucija, o evoliucijos atžvilgiu turbūt net neturėtų būti žmonių kuriems kyla tokie klausimai, ir net nesiginčyčiau dėl to, nes išties, tai veda link stagnacijos, nors ir progresyvios.
