Kada paskutinį kartą visiškai improvizuotai susiorganizavote susitikimą su nereguliariai matomu bičiuliu? Galvoje turiu atvejus, kuomet būnant kažkur netoliese paskambintumėte ir už 10 minučių jau lauktumėte kol užvirs vanduo arbatai. Galbūt kažkas atsakys, kad visai neseniai taip buvo, bet, bijau, kad daugumai teks pripažinti, jog nelabai pamena arba paminės kelių mėnesių senumo nutikimą.
Kurį laiką vis dažniau pastebiu perdėtą biurokratizmą žmonių bendravime, kuomet net improvizuotus susitikimus tenka planuoti, o ką jau kalbėti apie tai, kad visiškai normalu yra už savaitės ar dviejų pasiskirti susitikimą tiesiog pašnekesiui prie kavos puodelio. Biurokratizacija, šiuo atveju, yra gerokai perspaustas terminas, kai iš esmės tai tėra atsakingas laiko planavimas, bei apskritai, tiesiog kai kuriems santykiams būdinga forma. Normalu tai teigiama prasme, nes kaip laikrodžiai ar kalendorius – tai padeda žmonėms efektyviau naudoti savo ir ypač aplinkinių laiką. Raktinis žodis efektyviau. Kaip aparatas, mašina. Sraigtelis. Ar pamenate dar tą kažkada jumyse gyvavusį paauglį, kuris suvokęs šitą pasaulio tendenciją paversti visus sraigteliais, daugiau ar mažiau kentėjo ir beprasmiu maištu bent trumpam ir bent minimaliai bandė būti kitokiu? Tą, kuris, priklausomai nuo savo aplinkos, klausė punk’o/repo/alternatyvaus roko, kurio tekstai buvo kupini būtent tokios pat frustracijos? Aišku, kad pamenate. Tik gal labai tyliai, sau, kad niekas neišgirstų, kad sirgot idealizmu. Bet dabar pasveikot, bent taip sakot, nes aplink daugelis atrodo jau persirgę, nors dar kartais išberia kurią nors kūno dalį. Tada puolat trinti ją cinizmu, kad praeitų karščiavimas. Ir vėl, link efektyvumo, sėkmės ir gero įvaizdžio. Ar nepasiilgstat to paauglio? Greičiausiai ne, nes išties, naudos iš jo nedaug, o juk reikia pabaigti projektą iki penktadienio, papildyti portfolio ir dar savaitgalį į užmiestį pas draugus vakarienės, kas iš esmės visą dieną potencialiai produktyvaus laiko atims, tad nėra kada svaigti apie idealus, reikia gyventi. Ir siekti. Puikiai veikia toks kelias, kol aplink visi taip gyvena. O kitaip gyventi pajėgūs tik vienetai, į kuriuos žiūrint visuomet apima stiprios emocijos, ar tai svaigus baltas pavydas, nes žmogus gyvena laisvai, ar tai panieka, neprisitaikėliui anarchistui, kuris nesupranta kaip veikia pasaulis. Ir įprantame planuoti. Įpranta ir kiti, tada natūralu, kad kalendorius prisipildo savaitėms į priekį, o tada, nori to ar nenori, impulsyvumui vietos nebelieka. Nors iš tikrųjų, tai net ir nenorime. Sistema ir apibrėžtumas tuose langeliuose slypi. Komfortas. O kalendorių pažeidimai visada iššauks detalius ir šaltus pasiaiškinimus, po kurių eis atsiprašymo žodis, dažniausiai raštu, įprastoje formoje. Nebėra teisės neturėti noro ar nuotaikos susitikimo dieną, nes suplanuota juk prieš šešias dienas! Geriau niekam tikęs laikas, nei skubus sutarties pažeidimas. Betrūksta kad poliklinikoje pradėtų išrašinėti laikino nesocialumo lapelius. Tyliai, ta biurokratija įlenda ir į mūsų pačių asmeninį laiką. Varginančios dienos viduryje paskiriame susitikimą su ekranais priešais sofą, nes, atrodo, tuo metu būtent bukas atsijungimas atneštų palaimą. Ir net pasitaisius dienai ir poreikiams, ištesėsime šitą sutartį. Nes šįvakar ilsimasi! Koks eime pasivaikščioti!? Taip vat, po truputį, ir savas laisvas laikas virsta biurokratiniu procesu, kuris, kartojame, neša efektyvumą. Vėlgi, planavimas ir apibrėžtumas išties gali būti gerai. Galima rasti ne vieną tyrimą, kuris bylos tai, jog užimtumas ir atkaklumas gali stipriai gerinti psichikos sveikatą. Aišku, greta eina tyrimai apie perdegimą ir kaip tokie pat procesai veda prie rimtų psichikos problemų. Kiekvienam savo. Tačiau ar tikrai mes pasirenkame savą, o ne tiesiog griebiame tą, naujausią ir populiariausią modelį, kurį turi visi kieti vaikai kieme?