Bėgant metams aš vis mažiau mėgau pavasarį, nes nors su gamtos atgimimu kartais ateidavo ir kažkas šviesaus gyvenime, labai dažnai sekdavo negandos ir vargai. Galiausiai, nutirpus sniegui ir po truputį šylant orams viduje su pirmais žaliuojančiais medžiais atbunda ir lengvas nerimas. O kas nutiks šiemet? Ypač neramu darosi, jeigu kartu su gamtos atgimimu kartu eina ta pati šviesa. Kaip tai bus atimta, sugriauta? Nors iš tikrųjų, pavasaris čia greičiausiai niekuo dėtas. Na, gal tik tuo, kad po žiemos užšalimo atnešta šiluma ir viltis sukuria ypač stiprų kontrastą normalioms (o kartais ir nelabai) gyvenimo negandoms, dėl ko jos įsirėžia ir bandant rasti viskam paaiškinimą ir prasmę, lieka kaltinti tik kalendorių. Prietarai ir tiek… Vaikystėje buvau patikėjęs, kad man neišvengiamos cikliškos negandos, kuomet kas kelis metus, panašiu metų laiku, vis tekdavo atsidurti ant operacinės stalo. Tai tęsėsi beveik dešimt metų, kol atėjus, pagal kalendorių, kitos negandos laikui, nieko tokio rimto nebenutiko. Galiausiai pamiršau šitą, pavadinkim, prakeiksmą. Tikiu atsitiktinumais ir chaosu, bet protas kartais nesuvaldomai nuklysta į prasmės paieškas reiškiniuose, kuriuose jos nėra ir savaime būti net negali, nes žinau, kad prasmė tėra mūsų pačių susikurtas įrankis, skirtas susitaikymui ir ėjimui į priekį. Tai nepadaro jos mažiau vertinga, tačiau prasmė neegzistuoja ten, kur mes jos patys neįdedam. Amžinas siekis suprasti ir paaiškinti, nors ir suteikia ramybę, kartais net ir nerimo forma, gali tapti savo paties pastatytu kankinimo įrankiu. Čia grįžta mintys apie susitaikymą. Su savimi, su pasauliu, su viskuo, priimant gyvenimą tokį, koks jis yra šiandien, tuo pačiu ir atimant galią iš proto ieškoti nuolatinių sąsajų. Išsigryninant jausmą, ką gyvenime galima pakeisti, o kas tiesiog nepasiekiamai toli ir dėl to nevertas nerimo. Sužimba akys girdint žmogų, kuris tuo gyvena, daugiau ar mažiau, nes esu ten buvęs, nors ir neilgai, bet žinau, ką tai reiškia ir noriu ten sugrįžti. Kadaise susidūręs su savo demonais turėjau aiškų pasirinkimą, keistis ir atsisakyti viso to, ar likti būsenoje, kuri, akivaizdu, neveikė. Protas, tuo metu, visą gyvenimą šlovintas aplinkos ir dar labiau pats savęs tam norėjo priešintis, nes, o kas jeigu pokytis reikš proto susilpnėjimą, ar dar blogiau, jo atleidimą iš gyvenimo vedlio pareigų? Prie galios priprantama ir jos atsisakyti lengvai nenori niekas. Tačiau laikas parodė, kad tai nėra taip paprasta, kad keistis galima neprarandant savęs. Atrodo, akivaizdu, nes juk namo renovacija nereiškia jo sugriovimo ir statybų nuo nulio, bet sava esybė instinktyviai šoka prie dramatiškų išvadų, kad tik įbaugintų ir atkalbėtų nuo rizikos, kurios iš tikrųjų net nėra. Viską, kas atrodo vertinga, kaupiantis būdas, viduje palieka įrankius reikalingus gyvenimui. Kaip būna kraustantis, kartais mažiau naudojami daiktai chaotiškai sumetami į vieną dėžę, kuri galiausiai paslepiama spintoje, kol, va, kažko reiks, ar, jeigu kas nors prisimins ir galų gale ją iškraustys sudėdamas svarbų turinį į savo vietas. Pavasaris irgi nieko nekuria iš naujo, viskas jau yra, sukurta anksčiau, bet paslėpta, užšalę, kol ateina tinkamos sąlygos atgimimui.