Susimąstau kartais apie pensijų dydžius ar tai dabartinę pokemonų karštinę ar tai apie antrą dieną mieste tvyrančią miglą, nepriklausomai nuo temos dažnai įsisukdamas į mąstymą apie mąstymą, kodėl vienokios ar kitokios išvados ir mintys ateina nušokus nuo vienos temos prie kitos. Taip natūraliai nueinu prie uždaro loopo, kuriame betkokios idėjos tuoj pat maišosi su jas paneigiančiom ar apskritai abejojimu viskuo. Tada tenka eit žiūrėt kačiukų video internete arba sukaupus valią nukreipt temą į kažką apčiuopiamesnio. Taip karts nuo karto į galvą sugrįžta šitas projektas. Tai kas buvo, kas yra ir kas galėtų būti. Ir kaip bebūtų keista, per ilgą laiko tarpą šviesiausiai atrodo dalis apie tai, kas galėtų būti (neteigiant, kad būta kažko tamsaus, bet vistik pilkos atspalvių gi daugiau nei penkiasdešimt). Apskritai, ateina baisiai daug minčių galvojant apie šitą blogą. Ir didžioji dalis jų stipriai siejasi su mano paties asmeniniu ryšiu, buvusiais lūkesčiais, pasikeitusia mąstymo koncepcija, bloginimu ir panašiai (baisiai sunku taip tiesiog sužymėti viską, nes rankų miklumo neužtenka sutypint visko, kas teka mintim. Natūralu, kai pagalvoji, kad šitos mintys kaupėsi jau ilgą laiką ir davus joms progą išsilaisvint, jos pradeda veržtis nevisai suvaldoma jėga (vat šitoj vietoj ateina susimąstymas apie jėgos, niutonų ir minčių ryšį (taip, žinau, yra žmonių kurie nukryžiuotų mane už trigubus skliaustus))). Kad ir kaip ten bebūtų, viena mintis visad stovi pirma visų čia prieš tai išvardintų – noriu tęst šitą projektą.

Nors pats pavadinimas ir dalis pradinės blogo koncepcijos puikiai veikia kaip meditacinis triggeris pakontemliuoti apie tai, kas dedasi savoj galvoj, o jei jau jautiesi šventiškai, tai ir apie tai, kas dedasi kitų galvose. Vistik toks šito projekto panaudojimas neduoda tiek, kiek iš esmės galėtų duoti. Gink dieve (atleiskit tie, kuriuos žeidžia tokios frazės, jos ne iš piktos valios atsiranda, o cenzūruotis baisiai nesinori, nes kas tuomet beliks iš raiškos, jei kiekvieną potencialiai aštresnę frazę keisim pūkinėm arba bent jau bandysim nuzulint, kad nesibadytų? Bet garbės žodis, ne iš piktos valios) nesakau, kad mąstymas vardan mąstymo yra kažkas blogo, tiesiog žiūrint į save vis dažniau tenka garsiai paklaust, o kas iš to mąstymo, jei yra galimybės, sąlygos, bet vaisiai visgi neužsimezga? Kaip vaizduotė be kūrybingumo džiugina ir spalvina pasaulį savo akyse, bet tomis spalvomis su kitais nepasidalina (mintis dalinai pasiskolinta iš Ken Robinson „The Element“). O kaip ten sako, sharing is caring? Ir išties, dalinimasis mintimis yra grynas rūpestis aplinka. Tik reikia nepamiršt priimt ir tos dalies, kurią tau atlaužia aplinkiniai. Egocentriški altruistai niekam nepatinka. Turbūt. Šiaip ar taip, pažvelgęs į dalinimasi iš šitos pusės net lengvai nustebau, kaip toli nuo to buvo mano asmeninė vizija šitam blogui. Žinot tuos momentus, kuomet išmuša prakaitas prisiminus tuos momentus, kaip penktoje klasėje kažką pristatinėdamas prie lentos susimovei taip, kad aplinkiniams net juokinga nebuvo dėl svetimos gėdos gausos? Na, tai kažkas tokio. Tik tiek, kad penktoje klasėje lyg ir nebuvo tokių nutikimų. O jei ir buvo, prašau nepriminkit, norisi tokius dalykus pasilikti desertui, kuomet einant gatve švystels tie vaizdiniai prieš akis ir beliks tyliai nusikeikus bandyt prisiminti kur aš čia dabar ėjau. Taigi, grįžtant prie temos, ką mąstom visad buvo grynai asmeninių minčių ir šalia esančių žmonių minčių agregatorius, ir ne kitaip. Kad ir ką tai reikštų. Kartais net nesvarstant kitokio mąstymo egzistavimo (neskaitant tų dėdžių, kurie prirašė knygų odiniais viršeliais), nurašant blogų neturinčius mąstytojus, kaip, savaime suprantama, nepakankamai kompetetingus mąstyti, o ką jau kalbėti apie dalinimąsi tomis mintimis. Natūralu, kad tuomet iš noro padėti pasauliui atsirasdavo pamokslininko tonas ir vargonai fone (esu įsitikinęs, kad tikrai čia rašydamas esu girdėjęs pritariamuosius vargonus). Baisu, a?

Vėloka jau, mintys per daug šokinėja, tad baisu ir tęst dabar šitą įrašą. Nors pasiliksiu peržvelgimą ir postinimą kitai dienai, bet vistiek atrodytų truputį piktą rytojaus sau palikt tokį draftą, kuriam reikėtų įgudusių filologų komandos, kad teisingai išinterpretuotų viską iki galo. Bet bus dar. Tikiuosi, kad nuosekliau ir truputį rišliau (šiam įrašui leisiu išsitaškyt kaip jam išėjo, nes, kaip minėjau, per daug užsikaupė visko). Pažadu. Nebent kas nors labai labai labai išbars ir sugėdins dėl šito teksto. Laikau čiūrkius, kad taip nebūtų, nes visai smagu.

O dabar miegot. Labanakt.

Lygiai du mėnesiai nuo paskutinio įrašo čionais. Nuo mano paskutinio įrašo jau devyni mėnesiai ir beveik dvi savaitės. Simboliška, savotiškai. Ką mąstom, vadinasi. Vat, nieko ir nemąstom. Kuomet kalba eina apie daugiskaitą, apie mus, mąstyti turinčius. Po vieną turbūt daugiau minčių būna, bet kuomet jau mes mąstom, nebelabai kas ir belieka. Ir visur taip. Viskas. Po vieną kiekvienas pajėgus būt genijum sau. Kartais net ir viešai skelbt savo genialumą. Bet kuo toliau, tuo dažniau ateina mintis, kad ne taip turėtų būt. Per mažai, atrodo, mąstymo už savęs, mąstymo atsižvelgiant į kitą asmenį. Ar asmenis. Ar grupę. Ar tautą. Ar pasaulį. Bet gal kitaip ir nelabai išeina? Ar bandant suprast, susiliet ir būt dalim ko nors, ieškot sprendimų arba tiesiog klausimų pradžiai, kad ne tik dėl savęs ir sau, bet ir dar galbūt kažkam, ar tada nepasijauti žmogus, em, toks vienas tame reikale, nutolęs nuo to paties pasaulio, o galiausiai galbūt susipranti, kad žmogus neįgalus taip elgtis? Visaip būna. Stebi iš šono ir kuo toliau, kuo stipriau suprantant, tuo menkiau tai paliečia. Bet ar yra nors kiek tame tiesos? Dabar, šią akimirką, galbūt. Bet ar už poros mėnesių galėčiau tą patį pasakyti? O po devynių mėnesių ir poros savaičių? Vargu. Kaip ir viskas čia. Per tą laiką, iš esmės, juk neliks nieko. Tam tikra prasme, net manęs tokio kaip dabar nebebus. Kaip ir visko. Taip ir susimąstai žmogus, o tai kam tada čia kelt tai? Bet pati problema kaip ir pasufleruoja atsakymus. O gal kasnors pakis taip, kad supras šitas mintis, kad ir pats panašiai mąstys. Ir dar čia užklys. Gal išsikraunančios ir senkančios vieno žmogaus mintys kada įkraus kitą. Gražu būtų. Būtų.

Ką mąstom…  O koks skirtumas. Vistiek niekas neskaito. O atgalinio ryšio iš nieko turbūt tikėtis nevertėtų. O norėtųsi žinot kartais, kas čia kam įdomu būtų. Kurią pamąstymų dalį įformint čia. Bet gal ir reiktų susiprast iš skaitytojų kiekio.

Ar neatrodo kartais, kad gyvenimas panašus į bėgimą griūvančiu tiltu, kuomet viskas kas pasilieka kiek per toli galiausiai nugarma prarajon arba jau vos spėja ir yra ant ribos prapult? Kad tikrai išlieka tik tai, ką stengiamės laikyt šalia? Ajo, durnas palyginimas, bet dalis jo kartais atrodo labai gyvenimiška… Buvę svarbūs dalykai, buvę svarbūs žmonės, kurie vienom ar kitom aplinkybėm pasiliko kiek toliau dabar atrodo gan svetimi, prarasti be galimybės bent dalies to susigrąžinti. Kartais ir pats būni tas, kurį tempia kartu, kad nenugarmėt…

Bet gyvenimas, deja, nėra lengvai kičinis filmas, kuriame viskas taip paprasta ir kur svarbūs dalykai ištveria tuos nugarmėjimus. Mes patys pasirenkam, ką išstumt iš savo gyvenimo, ką pamiršt, kokius ryšius prarast, o ką saugot kiek tik įmanoma, nes mums tuo metu tai atrodo svarbu… Išsaugotųjų atveju, manau, retai būna gailesčio, kad taip buvo pasirinkta, o su prarastaisiais nebūna taip paprasta. Atmintis karts nuo karto primina prarastus draugus, mėgtas vietas, žavėjusius užsiėmimus ir begales kitų gyvenimo savo laiku teiktų džiaugsmų, kurių vienaip ar kitaip atsisakėm, net kartais sau aiškindami, jog mes dėl tokio jų likimo nekalti. Tie prisiminimai ne visada būna džiaugsmingi. Tada ta tilto analogija ir ateina į galvą. Prieini prie krašto, o ten tamsu, žinai, kad ten yra artimų dalykų, bet jų nematai. Vienintelis sprendimas tai susikurt iš naujo, tik šįkart taip, kad nepalikt to.

Užtat gera gyvent, kuomet apsidairai ir supranti, kad viskas, ko reikia, šiuo metu yra gyvenime ir yra saugoma, puoselėjama ir ugdoma. Belieka viltis, kad tai dar bent kurį laiką tęsis.

http://www.youtube.com/watch?v=foMwW-e7dmY

Ką mąstom, a..? Kuo ilgiau gyveni žmogus, tuo giliau protan rėžiasi įsitikinimas, kad tai, ką tu mąstai, yra niekam neįdomu… Na, nebent tiems, kurie mąsto tą patį ar bent panašiai. (yra ir treti, kuriem nuoširdžiai įdomu, ką galvoja kiti, bet tokių pakankamai nedaug ir pasiekt juos neretai būna tiesiog per sunku, todėl šįkart apie pastaruosius ir nekalbėsiu). Liūdna, bet visos viešos diskusijos būna tokios, kad susiduria pora ožių (kartais ir pora ožių bandų, kartais banda ir ožys, visokių derinių būna, bet faktas, kad ten ožiai, nesikeičia), kurie iškart pateikia savo vienas kitam priešingas nuomones ir ginčijasi, neįsiskaitydami į kitų mintis, kol pavargsta ar kuri nors pusė būna prievarta pašalinama iš diskusijos… Įpratus nuolat visur tai matyti, pradedu vengti diskusijų, nes jaučiuosi netinkamas tam, nes iš principo stengiuosi per daug neįsikibti savos nuomonės ir diskusijos metu galbūt priimti svetimą, priešingą manajam požiūrį. Taip tame ožių pasistumdyme jautiesi, kaip kokiose tai nors varžybose, kuriose nesieki pergalės, o kai kuriuo atveju netgi tikslu tampa pralaimėjimas…

Kaip keistai kartais veikia netvarka namuose. Sėdi, matai, kad reiktų susitvarkyt, nori susitvarkyt, bet kažko trūksta, tarsi būtų dar ne laikas tam. (ne, taip yra ne dėl tinginystės). Kartais pradeda atrodyt, kad vat, jau laikas, bet, deja, išlenda kokia kvailystė (kaip pavyzdžiui dingęs miegmaišis, kurio už kelių dienų reiks), kuri viską sugrąžina į pradinį tašką laukti kitos įkvėpimo bangos.

Reiktų dažniau rašyti. Retai tai darant mintys užkemša visą savo tėkmę ir ant liežuvio galo taip lieka tik gausybės nuotrupų, fragmentų, kurie net man pačiam nelabai ką reiškia.

Kažin, miegmaišis atsiras laiku ar ne.

Kartais stebiesi žmogus, kaip iš savų klaidų nepasimokai… Sugebėjau apleist sekamus blogus savaitei su trupučiu, tai net tik akim permetant dalį įrašų jau praėjo apie porą valandų… O tiesiog brutaliai numygt “mark all as read” atrodo per žiauru, o jei ką įdomaus praleisi? tai bent antraštes perskaityt atrodo reikėtų… Ir ne pirmą kart šitaip suklystu, kad prisikaupia informacijos, kuri man per daug lengvai pateikiama ir neretai ne iš kart įvertinama, reikia jai dėmesio ar ne…

Bet ne vien apie tai norėjosi pasisakyt. Beskaitinėjant ką žmonės rašo, galvon sugrįžo karts nuo karto pasitaikantys pamąstymai apie tai, kaip vat praeities neišnaudojau pakankamai. Kaip, pavyzdžiui, nelabai mėgau lietuvių kalbos pamokų, nes nemėgau rašyt visų ten prašomų rašinių ir interpretacijų (paaiškinimų turėjau tam pakankamai, nors mokytojom tai nelabai patikdavo, bet bent sąžinė ramesnė budavo, kad ne iš tinginystės taip darau), o vat dabar pažiūriu į tuos laikus ir pikta ant savęs darosi, nes žinau, kad tikrai būtų buvę ne taip ir sunku pasistengt tinkamai motyvavus mane. Buvo panašiai ir su kitais dalykais. Nesistengta, nesidomėta pakankamai, nes geriem rezultatam to nevisada reikėdavo (būna sėkmingų žmonių). Ir taip, atrodo, buvo nuolat. Su amžium vis plečiasi akiratis, vis įvairesni dalykai domina, vis daugiau norėtųsi suprast, žinot, mokėt. Aišku, viską galima pradėt nuo nulio ir tai taip pat savotiškai įdomu, bet kartais slegia suvokimas, kad prie visos tos informacijos ar bent jos pagrindų buvo gan geras priėjimas, kuriuo pasinaudot nereikėjo tiek daug pastangų, tereikėjo noro. Keista, kad jo nebuvo, keista, kad tuo metu lyg ir jau buvo norima žinot, suprast, bet kodėl ne tai, kas buvo siūloma? Lengva iš tokios perspektyvos kalbėt, kai viskas jau senokai praėjo ir atminty neabejotinai pasikeitė, bet vistiek, žinau, kad tereikėjo geriau galinčių motyvuot mokytojų/tėvų/pažįstamų/dar kas galėjo paveikt arba tiesiog panašiom mintim pasidalijusių vyresniųjų, kas galbūt taip pat būtų šiek tiek atmerkę akis. Na, bet kol jaunas ir sveikas, visko dar galima išmokt, ar ne? Ne…? Na ir tiek to.

Net keista, kaip dažnai norisi kažką parašyt čionais ar kaip dažnai mintys pradeda per kraštus lipt, tačiau viskas taip ir pasibaigia. Atrodo, kad visko vienu metu būna tiesiog per daug, kad būtų galima taip tiesiog paimt ir paprastai sukraut į krūvą. Vakar, o gal užvakar norėjosi rašyt apie politiką, žmonių požiūrį ir panašiai, vakar (tai vistik pirmoji tema buvo užvakar) norėjos rašyt apie švietimo sistemą (ach, kaip aš mėgstu šitą temą…) ir apie taip, kaip neapsimoka Lietuvos šviesesne daryt (neįvertinami pedagogai, sakau jum – neįvertinami!), šiandien ryte dar kitos temos buvo, berods apie tiesą ir  neabejojimą savo tiesom, kas galiausiai privedė prie išvados galvoj, kad viskas labai jau subjektyvu ir neretai daugelis temų jau ir taip būna pasiektos mąstančių protų (tikiuosi), o nemąstantys vargu aš naršys po blogus ir apsistos ties tokiu, kuris dar gan akivaizdų pavadinimą turi (užklydimo variantas būtų labiau įmanomas, jei blogas būtų patalpintas kokiam tai lietuviškam blogyne… sunku paaiškint, kodėl šitas blogas vis tik neatsidūrė ten, bet jau kaip ir šaukštai po pietų, o jei ir ne, tai ir taip gerai), tai ir pagalvoji – “o kas iš to?”. Taip ir užsisvajoji apie pasaulį, kur visi žmonės išsilavinę, daug apgalvoję, turi savo nuomones, geriausiai jei nežalingas ir iki galo išvystytas ir dar niekas neturėtų įgimto poreikio savos nuomonės kitų gerklėn sugrūst… Et, kaip toli man pačiam iki to ir net baisu teigt, kad bent bandoma eit link to, nes gali būti visai priešingai, bet ne apie tai aš dabar (bent kolkas). Smagus būtų toks pasaulis… Mintyse pradėjus daugiau apie jį kažką tai dėliot užėjo neramumas, kad gal vistik aš pats per daug nuo šio pasaulio galiu būt nutolęs, nes atrodė, kad idealizuojama kaip neįmanoma tai, kas iš esmės kaikuriuose sluoksniuose, žmonių bendruomenėse yra daugiau ar mažiau normalu. Keista. Bet vat, šįkart nekalbėsiu, turbūt, apie nieką konkrečiai. Arba bent po truputį. Per daug minčių ir per daug maišosi viskas. Taip ir šokinėja mintys tarp nieko bendro neturinčių temų ir tai daro tokiu greičiu, kad nė pėdsakas nepasilieka, beveik.

Juokinga, šiek tiek, tai, kad blogas pavadinimu “ką mąstom?”, kuriame rašo jauni žmonės, jau kurį laiką neturi naujų įrašų. Kai geriau apsidairai atrodo, kad visur taip. Net ir tie, kurie turi drąsos save tarsi auksčiau to iškelt vis rečiau pradeda atrodyt išties aukštesni. Liūdna suvokt, kad kaikurios savos smegeninės padarytos išvados, kažką tai nagrinėjant, protingų žmonių jau pamirštos, nes pasenusios ir nuobodžios, net kalbėt apie tai atrodo kažkaip paradoksalu, nes atrodo, kad ir tai jau kur nors būtų nuvalkiota ir banalu. O kas vistik nenuvalkiota ir nebanalu šiandien? Naršai internete ir matai, kaip viskas, kas atrodo yra labiausiai ant bangos jau matyta ar šiek tiek nuobodžiai pakeista sena arba tiesiog per daug plokščia, ar skaitant blogus susiduri su kalnais nieko nesakančių arba jau begalę kart pasakytus dalykus kartojančius žmonėm (yra ir išimčių aišku, bet argi tokiam įraše, kuriame nesiekiama kažko tai girt ar teigiamai vertint, bus kalbama apie tai…?). Ir supranti, kad pats nesi geresnis, kad ir nedaug aplinkinių geresni, kad apskritai turbūt nedaug kas sugeba bent apytiksliai save (arba tai ką daro) įvertint… Kas nors pasakys, kad normalu tai, kad netgi gerai tai ir negalėsiu su tuo ginčytis, bet vistiek visa tai atrodo kažkaip tiesiog em, neišbaigta. Vaikiškas balselis visą laiką taip ir rėkia “nu, bet kodėėėėl?. Daug to vaikiškumo ten. Gal ir gerai. Nepasenau dar anksčiau laiko bent (juokinga turbūt, a?).

Už kiekvienos minties nuolant besislepiantis klausimas dėl tos minties grynumo, teisingumo, užtikrintumo ima vargint. Atrodo, kad dar labiau tokie klausimai lįst lauk pradeda, kai mintys pradedamos dėliot raštiškai. Ar ir jum taip? Nejau prieš pasisakant, prieš skelbiant ką nors neateina klausimas ar tai pakankamai rimta? ar tai pakankamai apgalvota? ar tai išvis bent į tiesos pusę? ar tai verta dėmesio? ar tai nėra per daug akvaizdu?  ir apskritai, kodėl?

Ar rašymui arba kitokiai kūrybai būtinas įkvėpimas? Bandant šitą klausimą klibint galvoj vis peršasi greičiausiai ne pats tiksliausias ir visiškai individualus atsakymas, kurį kartais norėtųsi taikyt visiem, o kartais atrodo, kad galbūt ir nebūtų smarkiai suklysta jį pripažįstant teisingu. Kartais sudėtinga patikėti, kad norint kažką iš savęs išspausti visada yra būtinas trumpas jungimas kažkur ten vidui, kurį pavadindami įkvėpimu imamės darbų išreikšti tai, kad greičiausiai mūsų galvoje sukasi jau kurį laiką… Na, turbūt galima teigt, kad įkvėptam asmeniui darbas einasi sklandžiau, noriau ir dar visaip kitaip teigiamiau, manykim. Bet kiek galima pastebėti kūrybingų žmonių, kurie imasi veiklos vien todėl, kad nori veikt, reikia kažką daryt ar dar dėl velniai žino kokių priežasčių, kurių tikrai nepavadinsi įkvėpimu. Ir netgi tie žmonės kartais padaro kažką dėmesio verto, įdomaus. Rašant šitą pečiai pradeda gūžtis nujausdami artėjančius nepritariančius komentarus, pastebėjimus, kad kūrybos yra įvairiausios ir kad kai kuriose srityse be įkvėpimo padaryti kažką vargu ar įmanoma, taip pat, kad be įkvėpimo galima kurti tik sausai ir be prasmės, komerciškai, bet ne kitokią vertę turinčius dalykus. Ir panašiai ir panašiai… (et, koks siauras požiūris, a?) Šiaip ar taip, manau, kad įkvėpimą galima pažaboti, susikurti katalizatorius ar blogiausiu atveju duot sau pačiam per sprandą ir sakyt eik dirbt. Tiesą sakant, šitos pastraipos nebuvau suplanavęs, bet kadangi prieš pat pradedant rašyt susimąsčiau apie savo kolegas, tai vat nusprendžiau trumpai ir grubiai išsakyt nuomonę tuo klausimu… Turbūt gan sausoka, bet ne visai apie tai norėjosi rašyt, tad jei atleisit, tam kartui apie įkvėpimą baigsiu (šiaip ar taip, baisoka jau, kad gali atsirast pyktelėjusių dėl tokio požiūrio, tuo labiau, turbūt, ne pakankamai nuodugniai išdėstyto…) ir galbūt paliksiu kitam kartui.

Prieš keletą savaičių vienam pabandžiau surengt šiokią tokią apklausėlę dėl požiūrio į aukštąjį mokslą Lietuvoje. Nors, atrodo, tą apklausėlę turėjo matyt bent kelios dešimtys žmonių, vos keletas išdrįso pasireikšti (taip žmogus ir nusivili socialiniais tinklais…). Liūdna, bet nuomonių gerokai per mažai, kad būt galima kažkokias rimtesnes išvadas daryt… Šiaip ar taip, bendraujant su Lietuvos aukštąsias pasirinkusiais jaunuoliais, daugeliu atveju jaučiamas arba nusivylimas arba abejingumas. Žmonės nusivilia arba studijų programom, kurios daugeliu atveju pirmaisiais metais prikimštos su studijų kryptimi ne visai susijusiais dalykais, arba pačiom aukštosiom (tai dėstytojai kompetencijos kreivos arba atgyvenusių pažiūrų ir žinių, tai bandoma kiek įmanoma daugiau pinigo iš studento išplėšt…), arba aplinkiniais žmonėmis, kurie tiesiog abejingi studijom. Abejingieji dažniausiai siekia diplomo, ne žinių, naiviai tikėdamiesi, jog popieriaus užteks, jog ateitis nušvistų… Taip norintys žinių kartais patenka į gerokai per pilkas aplinkas savo poreikiam ir sugebėjimam, kas ne tokius atkaklius žmones kartais ir nubaido nuo to aukštojo mokslo… Skirtingų aukštųjų studentai atsiliepia skirtingai ir kai kuriem tikrai nuskyla tiek aplinkinių žmonių, tiek mokslo kokybės atžvilgiu, tačiau labai retai veide nematyti bent menkiausios abejonės dėl to kur ir ką mokosi…

Et… Erzina, kai pradėjus rašyt mintys pabyra ar nubėga prie kitos temos. Taip vat kartais ir pasilieka nebaigtos pastraipos, nors kai geriau pagalvoju – juk neįdomu būtų paimt kažkokį tai reikalą ir sugebėt apie jį išsakyt viską, kas tik ateina galvon. Nejau taip gali būt, kad tema išsisemtų, kad naujų nuomonių ar detalių galvoj neatsirastų? O gal tiesiog bandau teisint savo blogą polinkį nebaigt kalbėt ir apskritai prastus rašymo įgūdžius…

Kad ir kaip bebūtų, gimtajam mieste ruduo visai gražus. Nors pabuvus ilgiau nei porą savaičių turbūt  ateitų nusivylimas susivokus, kad vistik nieko čia ypatingo ir kad visas tas žavesys tik todėl, kad pernai tas ruduo buvo pražiopsotas. Bet vistiek kažkur giliai kirba noras daugiau nei tas pora savaičių pabūt ir gal vistik pamatyt, kad toliau tik dar gražiau viskas darosi. Įdomus dalykas ta nostalgija, a?

Daug rašliavos ir nieko nepasakyta. Teisinu save tuo, kad nepratęs rašyt ir vistik dar tik bėgėjamės, tad stebūklų tikėtis ir nereikėtų…. Pasiteisinimai pasiteisinimai… Na, o vistik, jei kas matot šitą tekstą, ką jūs mąstot?