Susimąstau kartais apie pensijų dydžius ar tai dabartinę pokemonų karštinę ar tai apie antrą dieną mieste tvyrančią miglą, nepriklausomai nuo temos dažnai įsisukdamas į mąstymą apie mąstymą, kodėl vienokios ar kitokios išvados ir mintys ateina nušokus nuo vienos temos prie kitos. Taip natūraliai nueinu prie uždaro loopo, kuriame betkokios idėjos tuoj pat maišosi su jas paneigiančiom ar apskritai abejojimu viskuo. Tada tenka eit žiūrėt kačiukų video internete arba sukaupus valią nukreipt temą į kažką apčiuopiamesnio. Taip karts nuo karto į galvą sugrįžta šitas projektas. Tai kas buvo, kas yra ir kas galėtų būti. Ir kaip bebūtų keista, per ilgą laiko tarpą šviesiausiai atrodo dalis apie tai, kas galėtų būti (neteigiant, kad būta kažko tamsaus, bet vistik pilkos atspalvių gi daugiau nei penkiasdešimt). Apskritai, ateina baisiai daug minčių galvojant apie šitą blogą. Ir didžioji dalis jų stipriai siejasi su mano paties asmeniniu ryšiu, buvusiais lūkesčiais, pasikeitusia mąstymo koncepcija, bloginimu ir panašiai (baisiai sunku taip tiesiog sužymėti viską, nes rankų miklumo neužtenka sutypint visko, kas teka mintim. Natūralu, kai pagalvoji, kad šitos mintys kaupėsi jau ilgą laiką ir davus joms progą išsilaisvint, jos pradeda veržtis nevisai suvaldoma jėga (vat šitoj vietoj ateina susimąstymas apie jėgos, niutonų ir minčių ryšį (taip, žinau, yra žmonių kurie nukryžiuotų mane už trigubus skliaustus))). Kad ir kaip ten bebūtų, viena mintis visad stovi pirma visų čia prieš tai išvardintų – noriu tęst šitą projektą.
Nors pats pavadinimas ir dalis pradinės blogo koncepcijos puikiai veikia kaip meditacinis triggeris pakontemliuoti apie tai, kas dedasi savoj galvoj, o jei jau jautiesi šventiškai, tai ir apie tai, kas dedasi kitų galvose. Vistik toks šito projekto panaudojimas neduoda tiek, kiek iš esmės galėtų duoti. Gink dieve (atleiskit tie, kuriuos žeidžia tokios frazės, jos ne iš piktos valios atsiranda, o cenzūruotis baisiai nesinori, nes kas tuomet beliks iš raiškos, jei kiekvieną potencialiai aštresnę frazę keisim pūkinėm arba bent jau bandysim nuzulint, kad nesibadytų? Bet garbės žodis, ne iš piktos valios) nesakau, kad mąstymas vardan mąstymo yra kažkas blogo, tiesiog žiūrint į save vis dažniau tenka garsiai paklaust, o kas iš to mąstymo, jei yra galimybės, sąlygos, bet vaisiai visgi neužsimezga? Kaip vaizduotė be kūrybingumo džiugina ir spalvina pasaulį savo akyse, bet tomis spalvomis su kitais nepasidalina (mintis dalinai pasiskolinta iš Ken Robinson „The Element“). O kaip ten sako, sharing is caring? Ir išties, dalinimasis mintimis yra grynas rūpestis aplinka. Tik reikia nepamiršt priimt ir tos dalies, kurią tau atlaužia aplinkiniai. Egocentriški altruistai niekam nepatinka. Turbūt. Šiaip ar taip, pažvelgęs į dalinimasi iš šitos pusės net lengvai nustebau, kaip toli nuo to buvo mano asmeninė vizija šitam blogui. Žinot tuos momentus, kuomet išmuša prakaitas prisiminus tuos momentus, kaip penktoje klasėje kažką pristatinėdamas prie lentos susimovei taip, kad aplinkiniams net juokinga nebuvo dėl svetimos gėdos gausos? Na, tai kažkas tokio. Tik tiek, kad penktoje klasėje lyg ir nebuvo tokių nutikimų. O jei ir buvo, prašau nepriminkit, norisi tokius dalykus pasilikti desertui, kuomet einant gatve švystels tie vaizdiniai prieš akis ir beliks tyliai nusikeikus bandyt prisiminti kur aš čia dabar ėjau. Taigi, grįžtant prie temos, ką mąstom visad buvo grynai asmeninių minčių ir šalia esančių žmonių minčių agregatorius, ir ne kitaip. Kad ir ką tai reikštų. Kartais net nesvarstant kitokio mąstymo egzistavimo (neskaitant tų dėdžių, kurie prirašė knygų odiniais viršeliais), nurašant blogų neturinčius mąstytojus, kaip, savaime suprantama, nepakankamai kompetetingus mąstyti, o ką jau kalbėti apie dalinimąsi tomis mintimis. Natūralu, kad tuomet iš noro padėti pasauliui atsirasdavo pamokslininko tonas ir vargonai fone (esu įsitikinęs, kad tikrai čia rašydamas esu girdėjęs pritariamuosius vargonus). Baisu, a?
Vėloka jau, mintys per daug šokinėja, tad baisu ir tęst dabar šitą įrašą. Nors pasiliksiu peržvelgimą ir postinimą kitai dienai, bet vistiek atrodytų truputį piktą rytojaus sau palikt tokį draftą, kuriam reikėtų įgudusių filologų komandos, kad teisingai išinterpretuotų viską iki galo. Bet bus dar. Tikiuosi, kad nuosekliau ir truputį rišliau (šiam įrašui leisiu išsitaškyt kaip jam išėjo, nes, kaip minėjau, per daug užsikaupė visko). Pažadu. Nebent kas nors labai labai labai išbars ir sugėdins dėl šito teksto. Laikau čiūrkius, kad taip nebūtų, nes visai smagu.
O dabar miegot. Labanakt.