Mačiau: The Haunting of Hill House


Kažkur buvau nugirdęs, kad The Haunting of Hill House yra visai neblogas serialas, tad kažkurį vakarą ieškodamas lengvo turinio ekrano mirksėjimui, kuris kuriam laikui išlaisvintų nuo kartais ne visai produktyvių minčių, pamatęs šį pavadinimą nusprendžiau duoti jam šansą. Tai buvo labai prastas pasirinkimas tokiai motyvacijai, nes ganėtinai greit mintys pradėjo suktis apie vaizduojamas temas, tad teko susitaikyti, kad nebus tai lengvai suvartojamas serialas be prasmingo turinio.
Prieš pradėdamas žiūrėti šį serialą nesidomėjau jo autoriais, nei produkcijos, nei turinio, į pavardes pažiūrėjau tik pabaigęs serialą ir manęs visiškai nenustebino tai, kad kūrėjas ir režisierius anksčiau dirbo prie sėkmingų holivudo siaubo filmų, o scenarijus yra adaptacija šešiasdešimties metų senumo novelės, kuri laikoma viena geriausių istorijų apie vaiduoklių namą. Ir jeigu jau prarandate susidomėjimą, nes tai siaubo serialas apie vaiduoklius, norėčiau pastebėti, kad tai nėra grynas šiuolaikinio siaubo pavyzdys, kur viskas statoma ant jausmų iššaukimo šokiruojant ir gąsdinant, o visą žmogišką turinį paliekant kaip šalutinius istoriją papildančius paviršutiniškus dialogus. Turbūt remiantis šiuolaikiniais standartais netgi būtų galima šitą serialą pavadinti šeimos drama su siaubo elementais, bet man norisi tikėti, kad toks ir turėtų būti geras siaubas – kuomet dėmesys sutelkiamas į žmonių santykius, vidines sroves, o pabaisos tėra simboliškos tų jausmų materializacijos (užsiimant perdėtu analizavimu, seriale galima rasti bemaž visų vaiduoklių atsiradimo psichologines priežastis). Ir netgi pats siaubas čia nepiknaudžiauja staigiais gąsdinimais ar ypač šokiruojančiais vaizdais – išlaikomas ganėtinai sveikas balansas tarp teroro ir įtampos, kas manau gali būti pakeliama net didžiausiems siaubo nefanams.
Nekalbėsiu apie patį siužetą, nes tai daugiau ar mažiau tai, ką įsivaizduotumėte galvodami apie vaiduoklių namo istorijas, tik, aišku, savitomis ir dažnai ganėtinai kūrybingomis detalėmis (o kalbėti apie tokias detales būtų tiesiog žiūrėjimo gadinimas). Nepaisant tvirto siužeto, mano manymu, geriausia serialo dalis yra nagrinėjamos temos, kurios eina lygiagrečiai to, kas rodoma, tad priklausomai nuo vartojimo įpročių šis serialas gali būti tiek įdomus įtemptas mistinis serialas su gera istorija, tiek ganėtinai rimta žmogiškos psichologijos ir santykių studija. Na, arba kažkas per vidurį, nes kartas nuo karto ypač stengtasi pabrėžti apie ką kalbama tuo metu, o pabaiga netgi ganėtinai tiesiogiai išvardina kai kurias viso serialo metu vystytas temas.
Tos temos iš esmės sukasi apie žmogišką kančią, kuri ateina iš kaltės, baimės, priklausomybės, vienatvės, traumos, nostalgijos ir galimai kitų proto reiškinių, kurie gali atimti iš žmonių laimę (o argi ne tokia ir buvo simbolika vaiduoklių literatūroje nuo neatmenamų laikų?). Dėl viso to, priklausomai nuo asmeninio polinkio įžvelgti temas medijoje bei savo paties traumų ir stabilumo, šis serialas gali būti tiek pamokančiu ir įkvepiančiu, tiek skausmingai žeidžiančiu.
Produkcijos kokybė, kaip ir priklauso tokio tipo produkcijai, ganėtinai aukšta. Kinematografija nors galbūt vietomis buvo pasiduodanti žanro klišėms, tačiau nebuvo nuobodi ar blaškanti, apstu labai estetiškų kadrų, bendrai maloni akims patirtis. Aktoriai, nors nemaža dalimi jauni ir nelabai žinomi, sukūrė labai įtikinamus personažus, kad net tos vietos, kur akis trūktelėtų pamačiusi keistą aktoriaus sprendimą, dėl įsivaizduojamos komplikuotos personažo motyvacijos gali atrodyti visai suprantamos.
Bendrai, ganėtinai aukštos kokybės serialas, su daugiasluoskne istorija, kurią galima priimti tiek kaip vaizdingą fantastiką, tiek kaip simbolių kupiną dramą. Rekomenduoju. Man paliko didelį įspūdį ir ne ką mažiau minčių.

Mačiau: The Haunting of Hill House

ateities disneilendas


Galvojau, kaip čia reikėtų pristatyti naujausią HBO ir Jonathan Nolan (Christopher brolis, kartu rašęs tokius filmus kaip “Interstellar” ar “The Dark Knight”) šedevrą “Westworld”, tuomet prisiminiau, kad berods antros serijos viduryje taip užsikūrė smegenys, kad teko sustabdyti žiūrėjimą, griebti popieriaus ir rašiklį ir pasižymėti atėjusias mintis. Taigi, pristatymui pateiksiu mintis, kurias sukėlė serialas. Originaliai tekstas, dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių, buvo rašytas anglų kalba, bet kadangi šiek tiek gėdyjuosi savo akcento, pateiksiu jį išverstą.

Ar žinot kodėl dirbtinis intelektas arba vien dirbtinio intelekto idėja yra tokia trigdanti? Ne dėl to, jog kažkur giliai galvoje manome, kad vos tik pradėjęs mąstyti kompiuteris per akimirką susivoks, kokia iš esmės sugedusi yra žmonija ar kad tiesiog prasidės matricoje ar terminatoriuje pavaizduota revoliucija. Vos tik sukursime kažką, kas sugebės samprotauti pats, mūsų pačių egzistavimas pasuks abejonių keliu. Sukūrus smegenis ilgainiui sukursime ir kūną. Iš pradžių minimalų, paprastų darbų atlikimui, po to žmogiškesnį, kad nebūtų taip keista žiūrėti į po namus zujantį ir dulkes valantį burzgiantį metalo gabalą. Tada ateis mintis šiek tiek optimizuoti jį. Žinot, kad patogiau būtų galima eksplotuoti įvairiomis sąlygomis ir kad apskritai būtų toks biški ekologiškesnis daiktas. Bioinžinerija čia ras sau veiklos ir taip pradėsim juos maitinti deguonimi ir grūdais, nes instaliuosim biologinius organus į juos. Tuomet bus tik laiko klausimas, kol po mūsų namus slankios ir patarinės dėl rytojaus pokalbio dėl darbo pilnai organiškas mūsų pačių kūrinys. Gal net ir vidinę reprodukcijos sistemą kokią tai sukalsim, kad patogiau juos daugint būtų. Ir kai visa šita bus įgyvendinta kils visai pagrįstas klausimas, o kuo gi jie skiriasi nuo mūsų ir pala pala, o tai gal ir mus kas nors taip sukonstravo? Ir dabar natūraliai daugeliui kyla tokie egzistencialistiniai klausimai, tačiau visa tėra smegenų joga, kurios realios įtakos ir naudos vis dar lieka diskutuotinos. Tačiau kuomet sukurtume savo atvaizdus iš nieko, šitie klausimai pasirodytų visai kitoje šviesoje, kur religija, vertybės ir apskritai kultūra turėtų būti peržvelgta iš naujo, nes galbūt tąkart kažką praleidome nepagalvodami apie tokias galimybes. Bet kita vertus, mūsų naujasis kūrinys sugebėtų mums visa tai paaiškinti, jei tik išdrįstume paklausti.

Tokias mintis gali sukelti šitas serialas. Kaip jau turbūt įtarėt, jame stipriai figuruoja dirbtinio intelekto tema. “Westworld” vaizduoja laukinių vakarų tematikos, pavadinkim, atrakcionų parką, į kurį atvažiuoja pailsėti ir pasilinksminti žmonės. Kadangi visi parko “darbuotojai” yra androidai, tai iš esmės tas parkas yra didžiulis, realaus pasaulio, RPG, kuriame apstu veiklos ir questų. Žodžiu, linksmybės visai šeimai ir visų iškrypimo laipsnių žmonėms.

Kaip visoje geroje mokslinėje fantastikoje, serialas kalba apie tai, kas mus daro žmonėmis, kokią atsakomybę turime prieš savo kūrinius, bei apskritai kur užsibaigia moralės normos. Visi šie klausimai atrodo labai laiku ir vietoje, kuomet mes kaip civilizacija esame ankstyvajame dirbtinio intelekto saulėtekyje.

ateities disneilendas

Pamokančios istorijos apie technologijas

Galvojant apie pamokančias pasakas ir istorijas, visuomet pirmiausiai į galvą ateina „Struwwelpeter“ (anot interneto „Vaikai vanagai“ lietuviškai). Plona iliustruota knygutė, kurioje šūsnis grafiškų pasakojimų apie vienaip ar kitaip negerai besielgiančius vaikus bei žiaurias to elgesio pasekmes (sudeginta mergaitė, nukarpyti pirštai ir kitokios mielybės). Sunkoka suvokti, iš kur vaikystėje į mano rankas pateko šita knyga, ypač turint galvoje, kad visi, kurių klausiau apie šią knygą, teigia su ja nesusidūrę. Nežinau ko ta knygutė išmokė, bet atmintyje tikrai paliko ankstyviausio siaubo antspaudą.

Kad ir kaip ten bebūtų su tais „Vaikais vanagais“, pamokančios pasakos būna ne tik vaikams. Ir būtent vieną tokį nevaikiškų pasakų rinkinį norisi pristatyti jums. Tai Charlie Brooker sukurtas serialas „Black Mirror“. Įtariu, kad žodis pasakos, apibūdinant šitą serialą, gali truputį sudirginti jo fanus, bet būkim neturtingi, bet teisingi, kaip sako liaudis.

Black Mirror daugiau yra trumpų filmų rinkinys, nei serialas, nes vienintelis dalykas, išskyrus pavadinimą, jungiantis atskirus epizodus, yra visus filmus vienijanti dabarties ir ateities technologijų keliama grėsmė ir jų įtaka įvairiausiems gyvenimo aspektams. Kartais šiek tiek technofobiškai, o kartais tiesiog smalsiai tyrinėjant, kaip viena ar kita technologija gali paveikti, o galbūt jau ir veikia mus. Pradedant norma tapusiu žavėjimusi ekranuose rodomu smurtu, baigiant distopinėmis, socialinių tinklų like‘ais grįstomis, visuomenėmis. Kaip ir pridera pasakoms, nuosekliai ir aiškiai parodoma, kaip veikia istorijos pasaulis, kas to pasaulio žmonėms atrodo normalu ir priimtina, ir kaip, galbūt, nevisai priimtinai elgiasi kai kurie pasakos veikėjai. Pasakomis vadinu epizodus todėl, kad beveik kiekvienas epizodas turi moralą, kurį galima įtarti jau įpusėjus epizodą (žodžiu, kaip ir pasakose, kuomet vien pristačius brolius, pasidaro aišku, kad tas bukiausias, dėl niekam nesuprantamų priežasčių, galiausiai taps karaliumi). Dėl to ypatingai vertinant turinį ir mintį, šis serialas gali truputį erzinti. Tik reikia pastebėti, kad moralas čia ne toks vienpusiškas, koks dažniausiai būna tradicinėse pasakose (manau, nes, turiu pripažinti, senokai beskaičiau tradicines pasakas). Kiekvienas filmas pateikia technologiją ir didžiules jos nešamas pasekmes, o žiūrovui lieka nuspręsti, kalta technologija ar tiesiog žmonės, kurie nemokėjo su ja elgtis (gilu, ar ne?).

Žodžiu, jeigu domitės technologijomis ir kartais apima siaubas matant kavinėje prie vieno staliuko sėdinčią į telefonus dėmesį sutelkusią kompaniją, jeigu smalsu ką žada ateitis, gerąja ar blogąja prasmėmis, jeigu patinka britiška TV produkcija, užmeskit akį į šitą filmų rinkinį pavadintą „Black Mirror“.

Pamokančios istorijos apie technologijas