Žinot tuos momentus, kai vidury dienos iš niekur nieko ateina noras pasiklyst miške? Tada užbaigiat viską ką pradėję (arba ne) ir išeinat ieškot miško, kuriame būtų galima pasiklyst.

IMG_4502

Giliai širdy suprantu, kad šitoks noras nėra standartinis šiuolaikinio žmogaus norų sąraše, bet viliuosi, kad kas nors dabar sėkmingai pasiklydęs, sėdi ant kelmo ir skaito šitą tekstą. Kad ir kaip ten bebūtų, labai jau nepatogu gyvenat dideliam mieste įgyvendint tokį norą. Ypač kai nevairuoji ir neturi galimybės patogiai nuvykt kurs nors į išties klaidų mišką. Gyvenant mieste belieka išeit į balkoną, apsidairyt, kurioj čia pusėj arčiausiai matosi didesnė medžių sankaupa ir eit ta kryptim.
Taip ir išeini žmogus pasiklyst.

IMG_4460

Šiaip tai keista, kad atsirado toks noras. Niekad manęs miškai netraukdavo. Paskutinį kart turbūt taip nuoširdžiai klaidžiojau po rimtus miškus tik vaikystėj, kuomet kažkuris iš artimųjų vedėsi grybaut (matyt, tais laikais net ir grybus pažinojau). O nuo to laiko nepasitaikė progos ir entuziazmo kombinacijos, kuri taip sėkmingai nuvestų mane į medžiais grįstą gamtą (miškeliai nesiskaito, juose šiaip ar taip sunku pasiklysti). Dabar žvelgiant atgal į laikus be miško, atrodo, kad man tai visad siedavosi su pasiklydimu ir su juo einančiu siaubu. Baisoka nueit į gamtą ir neberast kelio iš jos. Arba baisoka išeit iš namų ir neberast kelio atgal į juos. Šiaip ar taip, baisoka. O mano galvoje pasiklysti atrodė ganėtinai paprasta, ypač to nesiekiant.

1

Žingsniuojant tramvajų gatve link žaliuojančio miško (aš pradedu įtarti, kad galbūt truputį per drąsu tai vadinti mišku…) tokios mintys žadėjo gana optimistišką scenarijų – pasiklysti turėčiau be vargo. Ir išties, jausdamas, kad jau už kampo kažkur glūdi miškas, sugebėjau lengvai pasimesti ieškodamas praėjimo tarp namų (civilizacija, am I right?).

2

Tuo metu stebėtinai žavingai atrodė fizinio pasiklydimo idėja. Nors kartą, pilnai, iki galo, nežinot kur tiksliai esi. Daliniai to jausmo variantai visiems karts nuo karto pasitaiko, bet toks ultimate, grynas pasiklydimas! Net galva svaigsta apie tai galvojant. Aišku, aš, kaip šviesaus proto turėtojas, supratau, kad taip minimaliai nutolstant nuo civilizacijos pasiklysti net ir tokio šviesaus proto turėtojui nėra taip paprasta. Bet žinot, optimizmas.

3

Papuolus tarp medžių pradžia nebuvo daug žadanti, kuomet einant vos pramintu taku (tik nereikia, galima pasiklyst ir takais einant!) teko atidžiai sekti, kuomet aplinkinė augmenija uždengs pamiškėj stovinčius namukus, kad būtų galima po truputį pratint protą prie pasiklydimo (juk nesuplanuosi, kiek laiko bastysies nerasdamas išėjimo, tai geriau iš anksto apsiprast). Nepaisant tokios pradžios, takai galiausiai nuvedė iki gilumos, kur net vaizdiniais civilizacija nebepriiminė apie save. Tada pradėjo darytis labai smagu galvojant, kaip visiems pasakosiu apie pasiklydimą miške, nes nu toks nuotykis, ne kiekvieną dieną gi miške pasiklysti. Tuomet iškart kilo klausimas, iš kur ateina tas džiaugsmas apie dalinimąsi šia patirtim, jei pasiklyst išėjau. Bet greit nustūmiau tokius klausimus į šalį. Juk turėsiu laiko apie viską pagalvot miške, kol kas nors ieškos. Na, arba kol pats nuspręsiu išeit, supratęs, kad per daug gerai pasiklydau, jog surastų kas.

IMG_4519

Bet, kaip žinia, nebūna tobulų dalykų pasauly. Besekant vos pramintais takais į, mano įsitikinimu, miško gilumą, tuoj sutikau ir grįstus takus, ir vietinius bėgikus. Bet kaip ten kažkaip sako apie atkaklumą, tęsiau savo žygį. Vėl suradęs vos pramintus takus sekiau juos į kalnus ir žemyn. Sunki buvo kelionė, bet mintys, kad nuovargis gali padėt pasiklyst, kėlė upą. Na, bent tol, kol vėl išlindau į taką. Įtardamas, kad šiandien jau vargu ar pavyks įgyvendinti planą, ir suvokdamas, kad laukia dar geras galas paklaidžiojimo ieškant kelio iki pažįstamų vietų, nusprendžiau eiti namo.

IMG_4517

Ateinančią savaitę turbūt dar kart pabandysiu pasiklysti. Kelią, visgi, jau žinau.

Leave a Reply

Your email address will not be published.