apie racionalumą

Dar praėjusiais metais (kaip skambiai atrodo, kuomet dar tik pradžia naujųjų), buvau nusiteikęs reguliariai ir aktyviai čionais rašyti, tačiau vat paėmė ir nutiko kažkas, galbūt gyvenimas, kad taip ėmiau ir nustojau. Paskutinis šiam blogui skirtas draftas buvo pradėtas rašyti naujųjų metų naktį, kuomet ligotas trumpam pakilau iš lovos pasidalint mintimis, kai tuo tarpu kitame kambaryje vyko naujųjų metų sutiktuvių šventė. Kad neskambėtų taip liūdnai, pranešu, kad galiausiai sukaupiau visas jėgas ir pakilau bent simboliškai pašvęsti šventės su fanfarom. Tas draftas buvo standartinis biškį passive-aggressive pakalbėjimas apie nereikšmingą simboliką tiek skaičių tiek ritualų forma. Bet tuo ir pasibaigė viskas. Vėliau peržvelgęs tekstą jau be temperatūros nusprendžiau, kad gal visgi tą tekstą reikia padėti prie kitų į gal kadanors sąrašą. O tas sąrašas nerimą keliančiai auga, nes temų, kuriomis pradėta rašyti, bet galiausiai nustota, atsirado daugiau nei norėčiau. Populiariausia tema “kalbos”, šitos jau kokie keturi draftai guli. Gal someday.

Taigi, kur aš čia baigiau. Kad nustojau rašyti. Turbūt daugelis pažįsta jausmą, kuomet atrodo, kad geriau būtų patylėti, nes dėl vienokių ar kitokių priežasčių atrodo neverta garsiai artikuliuoti savo minčių. Ar tai būtų šventinis stalas su giminių ratu, kuomet prasideda diskusija apie tai, kad mokyklose vaikus reikėtų mušti, ar tai būtų draugų kompanija, kuri aptarinėja rasių skirtumus (garbės žodis, šitie scenarijai beveik išsigalvoti ir beveik neturi nieko bendro su realybe). Žodžiu, situacijos, kuriose būti išgirstam yra gerokai sunkiau, nei naktiniame klube prie stovint netoli garso kolonėlių bandyti su atsitiktiniu žmogumi aptarinėti šio laikmečio Lietuvos rašytojus. Kėbloka. Aišku, suprantu, kad esama neracionalumo tokiuose pasvarstymuose, nes šiais laikais klubuose aptarinėti reiktų užsienio rašytojus, o ne vietinius. Bet pastaruoju metu racionalumo sąvoka man pačiam pradeda kelti daug klausimų. Keisčiausias atradimas buvo tai, kad mintis gali būti visiškai logiška, tačiau neracionali (Dikleimeris, aš čia dabar kalbėsiu apie žodžių interpretavimą visiškai nepažiūrėjęs į žodynus ar dar kur, tai gali būti, kad riebiai nusišnekėsiu. Įspėjau). Čia vėlgi prasideda sąvokų aiškinimo klausimas. Nes galimas daiktas, kad skirtumo tarp šių sąvokų kai kurie žmonės gali ir nematyti, nes, na, jos beveik kaip sinonimai. Tuo tarpu mano pasaulėžiūroje pastaruoju metu racionalumas įgavo pasaulyje realiai vykstantys procesai ir ryšys su jais prasmę. Pavyzdžiui, logiška yra galvoti, kad šalį turi valdyti išsilavinę ir savo sritį suprantantys specialistai, esantys kuo mažiau šališki ir pagrindiniu savo tikslu laikantys visuotinio gėrio šalyje ugdymą. Tai yra logiška. Tačiau neracionalu, nes populizmas ir gelbėtojai ir žadėtojai visuomet sulauks daugiau dėmesio ir balsų, o žadėtojai retai papuola į mano aprašytą logišką variantą. Šiuo atveju racionalu yra tikėtis kiek įmanoma mažesnio blogio ir kiek įmanoma stipresnės opozicijos, kuri sugebės reikšti savo nuomonę ir nors kiek pašturmanauti akis užsirišusiam šalies vairuotojui, kurio instinktai vis skatina sukti vairą bedugnės pusėn. Trumpai tariant, racionalumas yra sugebėjimas susitaikyti ir prisitaikyti prie realybės, o logika, tiesiog mąstymo mechanizmas, kuris nuosekliai ir be klaidų prieina savo tikslo. Tai nebūtinai eina kartu. Aišku, logika gali tarnauti racionalumui, tačiau tokiu atveju reikia labai detaliai aprašyti tikslą, kad į jį įeitų visi su racionaliąja realybe susiję kintamieji, nes kitu atveju, vėlgi, būsim tik naivūs svajokliai.

Kaip man dažnai būna padarius tokį atradimą, pirmiausia ateina gili abejonė, ar tai tikrai toks jau dideli atradimas? Man, aišku, taip, tačiau kaip yra kitiems žmonėms. Galbūt tai viena iš tų idėjų, kuri daugeliui atėjo dar darželyje, kuomet spalvinimo knygelėje praslydus rankai mikė pukuotukas gavo trečią ausį, ir pasaulis pasirodė visu gražumu, kad lūkesčiai ir realybė visgi gali prasilenkti. Ir tada iškyla klausimas, ar mano realybė ir mano atradimai turi vertės? Natūraliai ateina mintis, kad gali turėti, jeigu tie atradimai toliau racionaliai panaudojami kažkokio realybės fragmento gerinimui, kažką kuriant arba griaunant. Pakalbėjau apie spalvinimo knygutes ir visai užsimaniau vienos iš tų suaugusiems skirtų, kur ten tipo gėlės ir paukštukai pavaizduoti, su tikslu neišeit už krašto.

apie racionalumą

Leave a Reply

Your email address will not be published.