Galbūt esat pavadinę kažką neteisingu terminu ir netyčiomis sukurdami aibe naujų reikšmių. Mane toks atradimas netyčiomis aplankė prieš pusmetį, kuomet bandydamas pripratinti savo smegenis prie džiazo, savo galvoje šią muziką prilyginau atskirai kalbai. Menkas dalykas atrodo, bet tuomet visos komunikacijos formos mano galvoje įgavo naują reikšmę. Tuomet ir atskiri muzikos žanrai, bei begalė kitų žmonėms būdingų raiškos formų atsiveria ne kaip kažkas tiesiog duota ar atsitiktinai įgauta, o kaip dalykai, kuriuos galima išmokti suprasti. Galima išmokti suprasti džiazą, klasikinę muziką, šokį, žvilgsnį, betkokią kitą neverbalinę komunikaciją. Žodžiu viską. Ir taip atsiveria visai naujas pasaulis, kuriame galima po žingsnį suprasti viską (bent jau teoriškai). Turbūt esat girdėję smegenų mankštai skirtą klausimą “jei galėtumėtė turėti betkokią nors super-galią, tai kokią galią pasirinktumėte?. Kiek pamenu savo atsakymą į šitą klausimą jis visuomet buvo “suprasti ir gebėti komunikuoti visomis esamomis kalbomis“, kalbomis tradicine prasme. Nes, na, patys pagalvokit, kaip būtų nuostabu galėti skaityti knygas iš bet kurio pasaulio kampo originalia kalba, gaunant viską, ką autorius įdėjo, o ne vertėjo interpretaciją, kuri be abejonės pasiekia skaitytoją jau be kaikurių subtilių detalių, kurios buvo išskaitomos tik originaliojoje versijoje. Galbūt dėl mano atsakymo į šitą klausimą mane taip ir sužavėjo atradimas, kad visą komunikaciją galima pavadinti kalba. Vien pagalvojus apie kasdienį gyvenimą, atrodo, kad neskaitant elementaraus tiesioginio nesusikalbėjimo, dėl polinkio vien tam tikru klausimu neišlavinta intuicija remiantis, žmonės nuolat papuola į nesusipratimus ir neteisingą vienas kito supratimą. O kai atsitrauki ir pažiūri į viską iš šalies, tai pasidaro dar aiškiau, kokio mąsto problema yra nesusikalbėjimas. Iš esmės daugelis pasaulio konfliktų egzistuoja dėl nesusikalbėjimo. Bet čia jau truputį per plati tema, kurios moralas galiausiai būtų apsiašarojęs klišinis grožio konkurso I wish for world peace.
Žodžiu, nesusikalbėjimas yra blogai. Bet dar blogiau yra nesusivokimas, kad vyksta aktyvus nesusikalbėjimas arba suvokiant tai pastangų nedėjimas tam išspręsti. Nors pažįstu žmonių kurie labai ginčytųsi su manimi dėl to, bet visgi manau, kad nevisuomet yra žmogiškai įmanoma pasiekti tarpusavio supratimą. Teoriškai, tai visuomet įmanoma, tačiau praktiškai nuolat pasitaiko situacijų, kuriose didžiuliai asmeninio konteksto skirtumai nudriekia kelią per mordorą iki susikalbėjimo kalnelio. Tik stipriausi ir atkakliausi (bei su patikimiausiais palydovais, shout out to you, Sam!) tokiomis aplinkybėmis gali pasiekti susišnekėjimą. Bet nežinau ar tai yra visapusiškai blogai. Yra pusė, sakanti, kad normalu žmonėms būti skirtingais, kad gal net visas pasaulis sukasi dėl to, ir nepaisant vidinio apmaudo koks kiekis žmonių turi įsimūriję savo galvose abejotinos vertės nuostatas ir idėjas, gal taip ir geriau. Kam tai yra geriau, tiksliai pasakyti negaliu, bet juk yra ten kažkokios visatos teorijos apie balansą, jin-jan ir panašiai.
