Antrandi kažką savo seno ir supranti, kad turbūt baisiausias nežinojimas yra to, kas dar bus. Pažiūri vat ryte oro prognozę ir žinai, vilktis megztinį ar pasiimti skėtį, o gyvenime tiesiog lieki šlapias ir sušalęs. Aišku in hindsight po to galima sakyti, kad vat, oras pastarosiomis dienomis ir taip vėso, tai buvo galima numanyti, kad reikės to megztinio, bet visada po laiko viskas atrodo elementaru. Pamirštos ar pražiopsotos smulkmenos ir detalės kartais gali iš esmės pakeisti viso gyvenimo tėkmę. Aišku, apie viską taip galima pasakyti, nes vargu ar kada turėsime resursų paskaičiuoti, kas būtų, jeigu būtų, tad iš esmės tuščias pliurpimas vien kalbėti apie tai. Imi ir gyveni, negalvodamas apie drugelių ir tornadų santykį. Plasnokim plasnokim, be minties apie padarinius. Ir išties, išprotėtume gi, jeigu kiekvieną plastelėjimą pradėtume vertinti iš galimų padarinių perspektyvos, o ką jau kalbėti apie tuos plastelėjimus, kurių net neužfiksuojam. Kiekvieną akimirką griaunam ir statom. Bet vėl, niekas gi neišmatuos, kiek balanso tarp to. Lieka vertinti pagal tai, kaip aplinka atsilieps, tik vat, atsiliepia dažniau į negandas žmones, bet tada galim imti ir statyti daugiau! Kad bent grįžti iki balanso. Tik neklauskim ir kur atsiranda žaliava mūsų statiniams, nes dar paaiškės, kad ir už to slypi griovimas. O paaiškės visada. Bet tada galim derėtis su sąžine, kaip viena ar kita yra mažiau svarbu už trečią! Ir grįžta balansas, kai visi sutariam, kas gi čia svarbiausia. Statyti ir šypsotis, nežiūrėti atgal, o tuo labiau į priekį, bet kalbėti apie būtas statybas ar svajojamą ateitį, sakyti, kad tik taip būti tegali. Tada vėl sutariam su visais, su kuriais pavyksta, o kitus pamirštam, ir džiaugiamės, džiaugiamės… Svarbiausia kuo anksčiau rasti naratyvą, kuris širdžiai artimas, o po to per daug nebeklausti. Nebent pro saugų savo buto langą galvą iškišus paburnoti ar paklausti, kodėl ne taip yra, kaip sau įsikalbėjau, o kai niekas neatsako į užduotą klausimą, tai ar ne akivaizdu, kad žmonės nežino, taip palikdami klausėją teisiu? Ir nesvarbu, kad patys tik užmetę akį į nerišlų klausėją lange nueinam toliau nė žodžio netarę ir net negirdėję ką jis ten, nes skubam ten, kur saugu ir niekas neklausia, ko nereikia. O po to rimtu veidu sakom reporteriui, kad dažnai matydavom tą klausėją ir kad tikrai atrodydavo per daug persisvėręs, bet niekad nepagalvojom, kad tai galėtų baigtis tragedija. Ir gyvenam toliau. Kartais atrodo, kad visi yra atsidavę solipsistai, tik aktyviai besistengiantys prieš savo vaizduotę nepasidaryti gėdos dėl netinkamo elgesio, kiek išeina. Kitas baisus nežinojimas yra neprisiminti laiku, ką jau žinai ar kuo tiki. Ypač baisu būna įsitikinimų atveju, kai kam nors atkreipus dėmesį į mūsų prieštaravimus sau būname priversti imtis mentalinės jogos, kad apgintume savo kvailumą, galiausiai patį kvailumą įtikindami, kad visai jis ne kvailas, jis tik subtilus, ar gilus ar, na, blogiausiu atveju, keistas. Taip kvailumas per akimirką pavirsta unikalumu ir gyvenam toliau, su papildyta taryba galvoje. Ir nieko baisaus visa tai, nes visi mes taip elgiamės, daugiau ar mažiau, nėra šventųjų tuo klausimu, normalu, būtų galima pasakyti. Ateina mintis, kad didžiausi romantikai istorijoje yra ne rašytojai, poetai ar dailininkai, šlovinantys grožį, betkokia jo forma, bet filosofai, kurie kalba apie būtį ir žmogų surasdami paaiškinimus ir pateisinimus, pasakydami, kas gerai, o kas blogai, kas gražu, o kas ne. Poetas kalbės apie realų jausmą ir įmanomą patirtį, filosofas apie tai, kas net jo galvoje pilnai negyvena, bet būtų nuostabu, kad gyventų daugumos.