Vengimas ir rizika

Ar būtina patirti realybę pačiam, kad galėtum ją suprasti? Galbūt užtenka minimalaus kiekio patirčių ir tiesiog stebint ir mąstant apie auginti tą supratimą? Juk nebūtina tvotis veidu į žvyrą, kad suprastum, jog skauda ir apskritai, nėra malonu tai. O jeigu jau visgi teko, ar tikrai reikia tai pakartoti su betonine danga, kad suprastum skirtumą tarp veido santykių su skirtingais paviršiais? Atrodytų išmintinga pasimokyti iš tokių nutikimų, asmeninių ar matytų aplink ir tada tiesiog stengtis išvengti tų potyrių pačiam? Gi pilna išmintingų posakių apie mokymąsi iš klaidų. Paprasta ir aišku iki to taško, kuomet aktyviai pradedame vengti galimų negandų, nes žinote, žvyruota nuokalnė su plokščiapadžiais batais garantuos jeigu ne veido santykius su žeme, tai bent jau šonų, o tada jeigu nerandi tinkamesnio nusileidimo, taip ir lieki ten kažkur. Ir vis dažniau ir vis įvairesnėse aplinkybėse. Tada atsiras šamanas, kuris prieš tai pritarė minčiai, kad mokytis iš klaidų yra sveika ir natūralu, pasidalins pastebėjimu, kad toks vengimas tikrai nėra teisingas sprendimas ir kad reikia kartais pasiryžti rizikai, nes juk tavo patirtys ir pamokos yra konkretiems atvejams, o juk ne viskas yra vienoda ir gali būti tiesiogiai sulyginama, tad galbūt šiuo atveju iš tiesų net ir negresia susiknežinti nosies. Kitaip tariant, žmogus niekada tiksliai nežinai kokie rezultatai laukia tavęs priėmus sprendimą, tad visuomet reikėtų stengtis pasirinkti patirties kelią, nes juk įmanomas ir tas teigiamas  rezultatas, kuris visko pradžioje ir motyvuoja svarstyti apie poelgį. Ir išties, tai yra teisinga mintis, kuria vadovaujantis atsiveria daug kelių. Tik vat man truputį pasidaro neaišku, kaip gi mokymąsi iš klaidų suderinti su rizika ir situacijų unikalumo vertinimu. Vienu atveju, jeigu matai, kad žmogus eidamas per ledą skaudžiai susidūrė su jo paviršiumi – supranti, per ledą arba neiti arba labai labai atsargiai stengtis judėti juo, kitu atveju – net jeigu pats esi turėjęs guzą ant kaktos dėl tų pačių aplinkybių, kurias minėjo pirmasis patarėjas, ateityje turėtum nevengti kitų slidžių paviršių, nes juk kiekviena situacija unikali ir skirtinga, tad tiksliai nuspėti rezultatą nėra įmanoma! Taip, žinau, šitas pavyzdys palieka vietos viduriui – galima išmokti, kad ant ledo gali būti slidu ir turint tai galvoje drąsiai juo eiti. Ir turbūt tai yra sveikiausias pasirinkimas, tik man vis tiek neaišku, o kur tuomet yra ta riba ties kuria reikėtų pasirinkti vengimą situacijos, kuri garantuoja nesėkmę arba riziką, kurios potencialūs laimėjimai atrodytų verti to, nes juk iš esmės dažnai būtent šie abu variantai eina kartu, bent situacijose, dėl kurių iškyla šitas klausimas. Intuicija ar jausmas nulemia pasirinkimą, kuria filosofija vadovautis? Tokiu atveju, ar tikrai būtinos tos filosofijos, jeigu galiausiai vis tiek renkamasi pagal tai, ko žmogus nepaaiškins? Bet juk tai balansas, prabils šamanas, supratimas apskritai yra šviesa, tad ir tos filosofijos bet kokia forma reikalingos, tačiau reikalingas ir balansas kartais renkantis vieną, o kartais kitą. Paklaustas ar balansas neturėtų reikšti stabilaus ėjimo viduriu šamanas pradės aiškinti, jog balansas yra ir balansavimas pačiu balansu. Ties šia vieta ateina mintis, kad kartais balansas kaip filosofija tėra tingus atsakomybės atsikratymas už asmeninį nenuoseklumą. Bet grįžtant prie rizikos ir vengimo, ką reikštų ėjimas viduriu? Nuolatinį rizikavimą visuomet aiškiai suvokiant ir iš anksto susitaikant su visais įmanomais rezultatais? Situacinis svyravimas tarp rizikos ir vengimo, kaip kalbėjau anksčiau, nėra vidurys, nes juk kažkas turės nuspręsti kurion pusėn svirti, jausmų ir intuicijos atveju tas teisėjas liks nepasiaiškinęs, o protui davus plaktuką juk tai nebebus vidurys, nes iš esmės bus atsisakoma kitos pusės. Tad lieka rizikavimas susitaikant, kas, vėlgi, teoriškai labai graži filosofija, kuri sujungia abi idėjas ir duoda visuomet jeigu ir nebūtinai norimą, bet bent tenkinantį rezultatą. Apie tai kalbėjo stoikai, tik dažniausiai jie dar pridėdavo mintį, kad viso to veikimo sąlyga yra atsiribojimas nuo aplinkinių išgyvenimų. Tiksliau tai, kad norint rasti ramybę ir gyventi pilną gyvenimą, reikia išmokti nepergyventi dėl kitų žmonių išgyvenimų ir patirčių, (savaime suprantama, elgiantis taip, kad darytum tik gerą ir nekenktum) nes jos tik tuščiai apsunkina ir blaško nuo tikrojo kilnaus tikslo, tuo pačiu suprantant, kad viskas kas yra žmogaus galvoje yra tik jo galvoje, tad visą tai galima kontroliuoti (iš to ateina ir susitaikymas su galimais rezultatais). Kitaip tariant tariant, kelias tarp rizikos ir vengimo reiškia kelią link patenkinto gyvenimo, tačiau šiek tiek abejingo pasauliui, teisuolišką ir kilnų, tačiau mažiau jautrų kitiems (taip, žinau, labai grubus ir nepakankamai tikslus stoikų idėjų apibrėžimas). Kokį kelią tuomet reikėtų pasirinkti? Idiotiško rizikavimo neatsižvelgiant į to kainą, apgailėtino atsitraukimo netenkant patirčių, ar balanso, kuris atimtų dalį žmogiškumo? Pesimisto, optimisto ar filosofo? Aišku, yra ir ketvirtas variantas – tiesiog negalvoti apie tai ir nepriimti nei vieno požiūrio sau, paliekant tuos sprendimus intuicijai ir jausmams. Atmesti idėjas, kurios atrodo nepatogios ir apsunkinančios (visi mes turime natūralų talentą išburti ore argumentų, kodėl mums tai netinka, savaime suprantama, vengiant apie tuos argumentus kalbėti). Ir aišku, juk žmonės būna visokie, turintys įvairių pusių, kurios kartais netgi prieštarauja viena kitai, turbūt netgi būtų galima sakyti, kad tai yra natūraliai žmogiška. Bet man tada pasidaro neramu, kad į supratimą mes pradedame žiūrėti kaip į epizodinį televizijos serialą – pusvalandis praėjo įdomiai/linksmai, o po savaitės pamiršiu, nes per tą laiką pažiūrėsiu dar penkis epizodus kitų laidų. Bet apie tai kitą kartą, buvusį ar dar būsimą. O atsakant į klausimą, kurį variantą pasirinkti ar kurį renkuosi pats – nežinau, tad turbūt pagal nutylėjimą sustojama ties ketvirtuoju.

Vengimas ir rizika

6 thoughts on “Vengimas ir rizika

    1. z says:

      Kelis kartus vis klausiau šitą kalbą vis bandydamas kažką išgirsti joje, ko, neapleidžia jausmas, neišgirstu. Tiesos ten tiek, kiek pasirinksi tikėti, o kaip yra su visais tikėjimais – pasirinkti galimą bet ką ir bet kaip. Ir ypač trikdo tai, kad ten kritikuojama krikščionybė iš esmės stovint prie savo naujos bažnyčios altoriaus. Ir apskritai, ar tikrai galima universalia tiesa pavadinti absoliučiai subjektyvios patirties sukeltą įsitikinimą? Ypač kai tai pateikiama tik iš vienos pusės. Nors neturiu nieko prieš tikėjimą in general (nesvarbu mes kalbam apie bažnyčią ar kosminį visus siejantį gėrį – visa tai yra tapatūs tikėjimai), nes tai tikrai gali turėti aiškiai teigiamą funkciją tiek visuomenei, tiek individams, bet man atrodo, kad jeigu į sunkius klausimus pasirenkame tikėjimo padiktuotą atsakymą kuris padeda tašką – mes savo valia atsisakome mąstymo, o tai man atrodo baisiau už net didžiausias kančias keliančių klausimų amžiną neišsprendimą.

  1. Tiesa jis apologetas haliucinogeninių narkotikų, bet kad realybė mėgsta drąsą pats jutau ne kartą. Žmogus negali egzistuoti be tikėjimo, didesnio ar mažesnio, jai jis prarandamas užplūsta didžiulė depresija kai iš lovos atsikeliama tik į wc nueit. O tai jau labai sunki liga, pats neseniai mačiau kelis jos paveiktus.
    Kalboje gali būt tik vienas aukso grūdas ir to jau užtenka, pats kai vaikščiojau pas na tai supratau, ir kada jį surasi nežinai, bet per susitikimą tikrai bus keli.
    Dievas kaip kiekvienas jį supranta yra, keistas ir nesuprantamas, bet labai mėgstantis drąsą.

    1. z says:

      Toje kalboje tikrai yra tiesos, tik tiek, kad ji glūdi tik fragmentuose, kurie vienoje visumoje mano akimis tos tiesos netenka. Atskira dalis apie tai, kad shroomsai suteikia raminančios išminties turi pagrindo, nes yra daugybė mažiau fanatiškų mokslininkų, kurie kalbė apie tą patį (pvz Michael Pollan knyga ‘How to change your mind’, apie kurią išgirdau jo pokalbyje Sam Harris podcaste (#127 podcastas, jei įdomu)), plius prasideda (ar prasidės) psilocybin trialai depresijai gydyti Amerikoje. Bet kai tos patirtys susiejamos su vos ne dieviška tiesa, tada ne tik nutolstama nuo bent minimalaus galimo objektyvumo, bet gal net ir kišami pagaliai būtent minėtų trialų atsiradimui. Dalis apie drąsą taip pat neša tiesą, nes nusiteikimas ir sveikas optimizmas gali padėti filtruoti patirčių vertinimą taip, kad suma rezultate būtų teigiama, bet kai nueinama prie tikėjimo, atsiveria durys dar didesnės kančios rizikai, nes tikėjimas veikia tol, kol jo nepaleidžiama, o susiduriant su vis didesniais sukrėtimais tikėjimas reikalaus objektyvumo atsisakymo, kad pagrįstų savo egzistavimą. Dalis apie krikščionybės priespaudą ir skiepijamus žalingus įsitikinimus taip pat teisinga, bet kai tai sako naujasis pranašas savo avims, ar mes tikrai kalbam apie progresą, o ne tiesiog reskininimą esamo šiek tiek kitomis spalvomis?
      Bendrai apie tikėjimą, kaip sakiau, jis tikrai gali būti naudingas, kai kuriais atvejais netgi labai, tačiau nemanau, kad jis būtinas kiekvienam, nes Tavo minėta būsena asmeniškai pažįstama ir tikrai ne dėl tikėjimo stokos atsiradusi, netgi priešingai, tikėjimas vedė veidą į žvyrą. Ir būtent dievų atsisakymas ir realybės priėmimas be tos nematomos galios tapo dalimi kelio į didžiulį pagerėjimą. Bet nesakau, kad dėl to niekam nereikia tikėjimo. Tiesiog ne visiems jis būtinas, nes vieniems taps išganymu, o kitiems nepastebimu pragaru. Kaip prieš tai minėjau dėl tos kalbos – tikėjimas gali būti rizikingas reikalas, tad bet koks preacheris kalbantis susižavėjusiai miniai man kelia nerimą, nes ar jis supranta kiek žalos gali netyčia padaryti ir ar jo kalbų atnešta nauda bus verta to?
      P.S. labai smagu sulaukti čia komentarų, kurie skatina dar daugiau mąstymo:D

    1. z says:

      Labai tinka. Tik iki pat pabaigos pilnai nebuvo aišku link kokios išvados pasuks autorius, bet galiausiai visiškai sutinku su jo išvada.
      Skaitant apie visus tos teorijos pagrindimus atėjo mintis, kaip kartais beviltiškai mūsų rūšis bando ieškoti paaiškinimų ir prasmės dalykuose, kurie, panašu, kad gal visai neturi jokios prasmės arba tie paaiškinimai galimai nėra suderinami su žmogišku suvokimu.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *