Pastaruoju metu daug rašau, tik vis nesiryžtu pabaigti tų tekstų ar bent antrą kartą perskaityti publikavimui. Žinau, kad kartojuosi, nes aš vis neva rašau rašau, o kaip nėra ką skaityti, taip nėra. Panašiai yra su fotografija, nes aš vis fotografuoju, kartas nuo karto vonioje chemikaluose pirštus pamirkau, bet niekas nemato, nes kažkaip pasimiršta parodyti, o gal nesinori dėl kažkokių priežasčių. Neramu, kad ateis diena, kai nustosiu visą tai daryti. Kaip kažkada nustojau piešti, kurti skaitmeninius vaizdus ar dar visą galybę veiklų, kurių priekyje atsistojo kitos, kol galiausiai dėl dėmesio stokos pirmosios sudžiūvo. Ir jais iš pradžių dalinausi, o po to nustojau, o tada pamiršau. Nors ir mieli tie džiūvėsiai, net norėtųsi kartais vėl sugrįžti, bet nedrąsu krutinti juos tokioje būsenoje, o tai subyrės tie trapučiai. Taip sakau sau, kad užtenka iš šono pažiūrėti, neva matant juose buvusius gebėjimus ar bent jau džiaugsmą veiklų, taip kaip šiuolaikinio meno kritikas žiūri į išmatų skardinę. Tik šitos skardinės be etikečių, tai gal ir importinių šprotų rasti galima būtų. Importiniai šprotai, taip smagiai skamba, nors iš esmės mano kartai reikšmės realios neturi. Tik kontekstinė ir istorinė. Iš esmės tas pats, kas graikų mitologijos posakį įterpti. Bet ne apie mitologiją aš šiandien prisėdau parašyti. Svajoju kartais, kad atgaivinsiu kada tas mumijas, pavyzdžiui nupiešiu iliustraciją vienam iš tekstų, kuris prieš tris dienas parašytas, bet piešiasi tik kol svajoju, nes kai įsikvepiu ryžtą, tada suprantu, kad ne, reikia pradžiai kelis mėnesius vakarais praktikuotis, kol galėsiu sėsti prie lapo turinčio pavirsti ta iliustracija, o po tokio supratimo dažniausiai prisėdu parašyti kažką. Na bent gaunasi kažkas. Kažkas nebūtinai reiškia gerą! Turbūt jau skundžiausi čia, bet kartą gavau pastebėjimą, kad kai kurie mano tekstai atbaido dėmesį, nes mano pirmu asmeniu parašytuose tekstuose kartais pirmo asmens net ir nebūna. Dvasios nėra, žmogiškumo. Mąsčiau daug tąkart, ieškojau priežasčių tam, buvo argumentas, kad na, apskritai aš tiesiog oficialią kalbą pasirenku, nes neretai net ir su žmonėmis taip bendrauju. Geras argumentas, tik kol kas neišdrįsau susimąstyti kodėl aš net ir su žmonėmis taip bendrauju, bet ir tam ateis laikas. Bet kalbant apie rašymą, tai dabar suprantu, kad noriu rašyti visaip, tik baisoka, kad nesigaus taip kaip norėtųsi taip greit kaip norėtųsi, kad bus neįdomu, kad tiesiog blogai. Bet nepaisant to, vis dažniau pastaruoju metu pagalvoju, kad rašyti man patinka ir bent kolkas per daug nesuksiu galvos apie galimus to scenarijus tiesiog su malonumu darydamas taip, kaip gaunasi. Aišku, iki kol ir šitas užsiėmimas sudžius, bet galiausiai sudžiūsiu ir aš pats, tad nerimauti nereikėtų. Ir apskritai, supratau, kad jeigu visai nerašysiu, tai galiausiai visas mano mintis užrašys kiti, o kas tokiu atveju liks iš manęs? Kai visas mano mintis idėjas ir jausmus apsvarstys tekstuose kiti, kai kurie net taip, kaip ir aš pats tai parašyčiau ar bent norėčiau parašyti! Normalus žmogus tiesiog nusispjautų, nes koks gi skirtumas. Bet aš per daug savo galvoje gyvenu, kad tai visai nepaliestų. Kartą apie mane man sakė, kad vietoj angliško somebody termino mano atveju galbūt tinkamesnis būtų somehead. Juokauta buvo, aišku, bet mintis turi krislą tiesos. Pavydu, kai mano mintimis pasidalina kiti, net nežinodami, kad tai ir mano mintys! Ir ne dėl pavogtos šlovės tas pavydas, o dėl to, kad jeigu iš manęs tai žmonės išgirstų, galbūt pastebėtų ir tą kitą mano pusę, ne tą į akis krentančią, kuri dažniau nei man norėtųsi pasirodo nevisai, šviesiai, pavadinkim. O užrašinėti reikia, nes kuomet išsakai tas mintis, žmonės, kurie pažįstą tą matomą pusę, ją kaip sietą panaudoja toms idėjoms įvertinti ir dažniausiai tai priima ne kaip tiesiog autonomiškas idėjas, kurios patraukia ar atstumia, o kaip mintis, kurias pasakiau aš. Didžiulis skirtumas. Kartais pagalvoju, kad tikrai turėjo būti rašytojų, kurių aplinka atrado jų mintyse žavesį, tik kai bibliotekoje galėjo paskaityti tai, ką iki tol kartas nuo karto išgirdę gyvai pavadindavo kliedesiais. Kad ir kaip ten bebūtų, rašyti smagu. Tikiuosi greit to nepamiršiu.
(tiesiog, kadras padarytas prieš lygiai keturis metus, nebūtinai su asociacijomis)