Šventės

Ir vėl šventės.
Norisi kažką parašyti šia proga, bet pradedu jau trečią teksto variantą, nes vis kažkas ne taip. Per daug nueinama į negatyvą, kurio tokiu laikotarpiu turbūt niekas nenori, nes visiems užtenka ir savojo, prieš kurį tiesiog prisimerkiama.
Kad ir kaip ten bebūtų, šventės yra gražus laikas. Visi stengiasi, daro gerą. Susitinka seniai nesimatę, atliekami tik per šventes įmanomi ritualai, visi puošiasi, gražu.
Aišku, ateina į galvą klausimai, ką išties mums patiems reiškia tos tradicijos, ką reiškia tie ritualai, kiek iš tikrųjų džiaugsmo sumoje sugeneruojama, bet gal tiek to? Nepaisant viso to liūdesio kuris užeina šiuo laikotarpiu. Liūdna labiausiai ne dėl savęs, o dėl kitų. Nes kažkas kažką neseniai prarado, kažkas kažko apskritai neturi, o šiuo laikotarpiu būtent visi ir džiaugiasi turėjimais. Liūdna. Bet praeina šventės ir liūdesio sumažėja.
Gal kada nors plačiau apie tuos liūdesius, tradicijas, neturėjimus.
Tam kartui tiesiog pabūkim nuoširdžiai. Džiaukimės, priimkim, atleiskim, atsisakykim bent tam kartui pagiežos ir pykčio, smerkimo ir kaukių. Pasistenkim dėl laimės, kuri ilgam pasiliktų.
Skaitantieji šitą blogą turbūt žino, koks mano santykis su tikėjimu. Nežinantiems – aukštesnės jėgos ar religija ir aš einame visiškai skirtingais keliais. Skirtingi keliai nebūtinai reiškia priešiškumą, nes kiekvienas kelias gali būti geras, kol jis neatiminėja laimės iš kitų. Galvojant apie šias šventes, tai atrodo ypač svarbu, nes juk viena pagrindinių priežasčių, dėl ko visi švenčia, tai poros tūkstančių metų amžiaus keistuolio gimtadienis. Daug diskusijų yra tuo klausimu, bet atrodo, kad visgi buvo toks žmogus istorijoje. Ir net atmetus stebuklus aprašomus gerojoje knygoje, tai vis tiek lieka pasakojimas apie nuoširdžiai gero norintį žmogų, besiaukojantį ir atiduodantį viską dėl tų, kurie neturėjo. Net būnant visišku skeptiku ir atmetant viską iš tos gerosios knygos, tai vis tiek lieka įkvepiantis pasakojimas apie gerą žmogų, net jeigu ir išsigalvotą. Dabar per šventes rodomas pasakojimas apie berniuką burtininką juk taip pat veikė kaip įkvėpimas ir viltis vaikams. Tad jeigu bent šiek tiek stumteli tai link laimės, gal to ir užtenka? Kol neatima laimės. Versti artimuosius eiti į bažnyčią, nes taip reikia – gali atimti laimės. Pašiepti artimuosius, einančius į bažnyčią per šventes – gali atimti laimės. Nuryti nusivylimą dėl švenčių trukumų – gali atimti laimės. Dalintis tuo nusivylimu, negalvojant ką tai duos tau ar aplinkiniams – gali atimti laimės… Iš esmės, susitelkti į save, savo esybę, kaip ją įsivaizduojame – gali atimti laimės. Tad gal pabandykime neatiminėti laimės, nei iš savęs, nei iš kitų. Nuoširdžiai ir atvira širdimi, kaip moko daug Kalėdinių personažų, bent šį laikotarpį pabandykim padaryti kiek išeina geresniu. Tai tikrai nepavyks pilnai, bet geriau negu nieko.
Gražių ir nuoširdžių visiems švenčių.

Šventės

Leave a Reply

Your email address will not be published.