Apie lokį ir valtelę

Labai banali pasaka apie miško žvėris.

Šiaip tai, įsivaizduokit tą tokį standartinį mišką iš pasakų ar anekdotų. Na, gal tik čia zuikis ne toks durnas, bet visa kita – daugiau ar mažiau taip pat. Ir ten vat gyveno lokys. Toks geraširdis geraširdis. Dėl savo geros širdies jis visiems vis stengdavosi kaip nors padėti. Tai padės pastatyti tvirtą pašiūrę šerniukams, tai pabaidys kaimyninio miško briedžius, kurie muštis su savo kregždėm atvažiuodavo, tai ežiukui valtelę išdroš. Žodžiu, žiauriai geros širdies buvo tas lokys.

Ir jei jau manėt, kad geriau būti negali, visa tai darydavo jis net neprašytas! Eis ryte į kitą miško galą rinkti uogų žiemai, pamatys, kad ežiukas liūdnas šlitinėja pirmyn atgal aplink senąjį ąžuolą, tai grįždamas jau turės mažą valtelę, tokią kaip tik ežiukui irstytis, kad jis galėtų ežere plaukioti. Geros širdies. Bet, tiesą sakant, ne visiems žvėrims patiko toks lokio elgesys. Aišku, visi vienareikšmiškai sutarė, kad lokio širdis gera, bet taip pat sutarė, kad jo stiprios letenos ir silpna kantrybė.

Matot, ežiukui valties nereikėjo. Šiaip tai, tuo metu jam nieko nereikėjo, jis tiesiog šitaip mankštinosi galvodamas apie artėjančius rinkimus, bet su lokiu nepasiderėsi… Miško elnias dar lig šiol neatgavo balso, po to, kai ėjo pasikalbėti su lokiu, kad jam nereikalingos tos rogės ir kad elnias jų tikrai nenaudos. Elnias buvo kuklus ir draugiškas, tikėjo pokalbio ir sutarimo galia. Keliems bičiuliams drąsiai pasakė, kad vat, eina kalbėtis su lokiu, nes tokią širdį turėdamas, juk turėtų lokys suprast. Drąsiojo kalbėtojo balso niekas ir nebegirdėjo, o nuo to laiko jis net ir vasarą rogutėmis važinėja. Sunku, bet reikia.

Dėl to ežiukas ir nenorėjo pyktis su lokiu, nes lokys sako, kad lokys žino geriau, o jei jau neklausysi jo, tai jam pasidarys taip liūdna, kad net supyks. Aišku, jis neskriaudžia miško gyventojų, jis geras lokys. Net ir balsas jam pakyla visai netyčia. Tas pats balsas kuris atėmė elnio kalbos dovaną.

Taip ir gyveno visi tame miške. Daugelis vietos gyventojų vengė lokio, o kuomet susidūrimas būdavo neišvengiamas, pasitempdavo ir pasakodavo, kaip jiems viskas sekasi, kaip gerai – žodžiu, nebandyk padėt mums. Bet nors ir vengė lokio, miško žvėrys nepyko ant lokio. Jie suprato, kad turint tokią didelę širdį sunku nepadėti visiems iš eilės. Teisybės dėliai, reikia paminėti, kad ne visi žvėrys vengė lokio. Buvo keli gudročiai, kurie sutikę lokį pirmi pradėdavo sakyti savo problemas, subtiliai užsimindami apie galimus sprendimo būdus.
Labai jau mažas šiemet kiškio kopūstų derlius, o jie tokie reikalingi mano kailiukui, – liūdnai nuleidusi akis sakydavo vietinė jūrų kiaulytę (iš pradžių vietiniai turėjo klausimų, bet galiausiai suprato, kad šis padarėlis su jūra neturi nieko bendro, o kadangi kiaulytė, tai beveik jau ir šernas, vadinasi miške tinka gyventi) – tai gal galėtum mano namukui trečia aukštą sumūryt?
Lokiui dėl jo geros nekildavo klausimų, kuo kopūstai ir trečias aukštas, kuriame planuoja įrengti svečių miegamuosius, susiję. Kitą dieną prašyti darbai jau būdavo padaryti.

Tik nesupraskit neteisingai, tikrai ne viskas ką lokys darydavo būdavo nesąmonės pridarančios daugiau problemų. Tokių geraširdiškumo apraiškų buvo mažesnė dalis, tačiau dėl tų retų atvejų, kuomet jis sukaldavo inkilą triušių šeimynai pušies viršūnėj, žvėrys jo ir vengė, nes lokys buvo per daug užsispyręs, kad išklausytų, kodėl nereikia jo dovanų. O ir girdint tai jam labai suspausdavo širdį, o žinot, žvėrys visgi instinktų varomi padarai, jei skauda – reikia gintis. Dėl to bandantys atsisakyti jo dovanų būdavo aprėkti, išvadinti nejautriais savanaudžiais, ir galiausiai turėdavo prašyt to paties lokio kopėtėlių, kad kažkaip į tą pušį užsikabarotų…

Čia dabar turėtų prasidėt lokį pakeisiantis veiksmas, tačiau šioj pasakoj tokio nėra. Nes lokiui gerai ir taip. Miško žvėrys irgi prisitaikę jau taip gyvent, o prašalaičiai ar nauji miško gyventojai retai būna pakankamai drąsus naujoje aplinkoje ginčytis su tokiu padaru kaip lokys. Taip ir gyvena visi toliau. Trumparegiai vaikščioja su gremėzdiškais ramentais, nes anot lokio tai turėtų padėti daugiau maisto susirinkti žiemai. Ironiška, bet akinius gauna kurios nors galūnės netekę žvėrys. Na, bet veikė tas miškas. Visi buvo laimingi ar bent tikrai nebuvo nelaimingi. Tie, kurie nepakeldavo lokio didelės širdies, tiesiog išsikraustydavo. Ir viskas ten buvo gerai.

Moralo kažkokio čia kaip ir nėra. Tiesiog norėjosi papasakot apie lokį, nes per liūčių sezoną baisiai nejauku tame ežere šaukšteliu irstytis…

eziukas

Ežiukas saulėlydy, 2016

Apie lokį ir valtelę

Leave a Reply

Your email address will not be published.