Oh, well,

Šiandien atėjo mintis, kad noro koncepcija yra išsigalvotas pasakų personažas, tam, kad lengviau būtų užmigdyti mažuosius, į galvą prifarširavus svajingų užliuliuojančių sąmonę vaizdinių. Nors daugelį pasakų personažų su laiku demaskuojame kaip nuo realybės nutolusius apsišaukėlius, norai sugeba keisti kaukes pakankamai greitai, kad netektų jiem pasibaigti miesto kartuvėse.
Aišku, tokios mintys yra net neskoningas absurdas, nes socialiniai mokslai su pakankamai svariu kiekiu argumentų galėtų paaiškinti kas ir kaip čia su tais norais yra, tačiau vistiek baisiai smagu įsivaizduoti pusamžį smulkų dieduką, kuris rusy turi didžiulę spintą pilną kostiumų, kaukių, perukų, platforminių batų (kad būtų galima ūgį pakeist), putpalsčio prikamšytų paltų (kad pečius paryškint, kai reikia vaidint tvirtą norą) ir kitokių atributų būtinų vieno žmogaus spektakliams. O kai apsimutūriuoja tos dienos noram, užtikrintai vaikštinėjantį miesto gatvėmis ir kuriantį naujas fantazijas. Liūdnai stabtelėjantį prie kartuvių miesto centre, kur apsirašaroję trys paršiukai meldžia pasigailėjimo. Arba paspartinantį žingsnį, kuomet eina pro skerdyklą, į kurią tuo metu vedamas būrys baltų žirgų. Žiauroka, bet tame pasaulyje vistiek visi karts nuo karto atgyja.

O šitas pamąstymas šiandien atėjo dėl aplinkoj siautėjančių norų. Vienam jo racionali ir solidi norų brigada nuosekliai vykdžiusi penkmečio planą susiduria su kitų skyrių netyčia pražiopsotu ateinančiu shitstormu ir dabar suabejojusi savim bando tęsti darbus. Kitam atėjo laukinis noras, kuris nesiskaitydamas su aplinkiniais pradeda trukdyt organizacijos veiklą. Trečiam truputį prisimerkę jo norai praleidžia ne iki galo visus punktus atitinkančią realybę, bet dėl nuovargio jau net ir nebesistengia sužiūrėti ar viskas dera.
Net gaila pasidaro dėl vaizduotėj pagal Benny Hill’o muzikėlę vaikomų norų, kurie tuo metu kažkam stato arba griauna gyvenimus. O gaila. Ir lengva man kalbėti apie tai, kuomet mano paties minčių ikvizicija jau visus to pusamžio dieduko kostiumus įsiminę ir vis rečiau per savo aplaidumą suteikia progą viešumon tam vargšiukui išlįst.

Ir šiaip, žinokit, nesveika kurt pasakas apie tokius dalykus. Nuo bandymo alegoriškai perteikt gerokai per stipriai komplikuotus vidinius procesus, nejučia pereinu prie nepriklausomo siužeto formavimo, įkvėpto katik sugalvotų personažų. Taip viltis krenta į akį nerimui, dėl to žiauriai užpavydi svajonės, o į miestą katik grįžusį sveiką protą į dvikovą pakviečia realybė. Baisoka taip befantazuojant netyčiom sau psichiką sujaukt.

Bet šiaip, sveikas protas turėtų nugalėt, nes jis kaiptik buvo išvykęs pas vienuolius mokytis kovos menų.

Nors niekas nežino, ką realybė pastaraisiais mėnesiais ten savo rūsy veikė.

Oh, well,

Leave a Reply

Your email address will not be published.