Kaip karts nuo karto pasitaiko, nepaisant to, kaip tai liūdna, šiomis dienomis mūsų šalyje vėl įvyko kažkas baisaus. Dėl to kalti apmaudžiai iškreiptų motyvų žiaurūs žmonės. Tragedija. Taip būti neturėtų. Bet pasitaiko. Tačiau visuomet, kai kažkas tokio įvyksta, masės žmonių, užsidėję geradarių ir teisuolių kaukes prašo vos ne viešai tuos žiaurius žmones taip pat žiauriai nugalabyti. Nematant tame jokios problemos. Cituojant sraute matytą mintį “nužudžius žudiką, žudikų kiekis pasaulyje nesumažėja“. Ir apskritai, idėjos taip elgtis su nusikaltėliais ateina dėka trumparegiškumo (norėtųsi sakyti siauraprotiškumo, bet tai truputį grubesnis pavadinimas, kurio dėka žmonės gali iškart nurašyti visas tolesnes mintis, nes, žinot, bus įsižeidę pamatę savyje tokių minčių užuomazgas). Trumparegiškumas yra žalingas ne tik kalbant apie mirties bausmės sugrąžinimą, bet ir apskritai visose gyvenimo srityse. Trumpai tariant, žmogus, matantis tik tai, kas yra prieš jį, dažniausiai nebus naudingu visuomenės nariu, nes, iš esmės, jis bus varomas vien tik prieš nosį kabančios morkos, o ne kažko didesnio, vertingesnio, prasmingesnio. Ir nereikia to suprasti, kaip kritikos morkų gainiojimuisi. Anaiptol, kiekvienas turėtų turėti savo morką, kuri varo į priekį, tačiau akys neturėtų susifokusuoti vien į tai kas yra prieš nosį, bet pažiūrėti, o kokios gi kryptys matosi už tos morkos. Apkritai, tai atsiremia į paprasčiausią savanaudiškumą. Taip, suprantu, kad betkokia veikla iš esmės yra varoma asmeninės naudos, net jei iš pirmo žvilgsnio tai yra žalinga pačiam asmeniui ar labai naudinga aplinkiniams, visa tai yra savanaudiškumas, kuris kartais išsikreipia iki kančios, o kartais iki gryno altruizmo. Bet po visu tuo nuolat slepiasi asmeniniai lūkesčiai. Tai yra normalu. Kadangi jau aptarėm, kad viskas iš esmės yra savanaudiška, ar prasminga yra kalbėti apie skirtingas to išraiškas? Netgi galime žodį savanaudiškumas pakeisti žodžiu elgesys, nes skirtumo tarp to nėra daug, o ir kalbėti apie tai kažkaip maloniau, nekartojant tiek savyje priešiškumo nešančio žodžio. Taigi, elgesys gali remtis labai skirtingais dalykais. Elgesys remiantis asmenine gerove skirsis nuo elgesio besiremiančio visuotine ar bent jau aplinkinių gerove (tai irgi nevisai geras variantas, bet apie tai vėliau). Taip, aš suprantu, kad gyvename laikais, kuomet nėra taip viskas paprasta ir kartais atrodo, kad norėdami paprasčiausiai išgyventi turime pasirinkti tiesiog asmeninės gerovės kelią. Bet aš manau, kad toks įsitikinimas yra klaidingas. Kad kartais būtent tas asmeninės gerovės motyvas kartais ir užkerta kelią tai asmeninei gerovei. Galvoje turiu atvejus, kuomet stengiantis rasti išgyventi padėsiančios veiklos (darbo – red.past) žmonės kartais užuot pažiūrėję į pasaulį ir pasistengę įgyti pasauliui reikalingų įgudžių, toliau daro tai, kas akivaizdžiai neveikia. Asmeninės gerovės siekimas nepažiūrint toliau. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl trumparegiškumas iš esmės gali būti žalingas. Prie trumparegiškumo taip pat norėtųsi priskirti ir elgesį varomą aplinkinių gerovės siekio. Taip, reikia galvoti apie kitus, tačiau neužtenka galvoti apie siaurą ratą žmonių, nes tuomet vis tiek lieka atskirtis nuo plačiojo pasaulio. Čia į galvą ateina palyginimas su radikaliosiomis grupėmis, kurių vienas iš įtraukimo metodų yra “mes ir jie” pasaulėžiūros įskiepyjimas. Taip, žmogus negalvojantis apie pasaulį, bet besirūpinantis savo artimaisiais vargu ar padarys tiek blogo, kiek padarys neonacis vardan savo naujosios šeimos, bet tai vis tiek yra atskirtis. Čia vėlgi noriu pabrėžti, kad padėti artimiesiems ir dėl jų stengtis nėra blogai, netgi priešingai, tuo stipriai grįsta mūsų visuomenė, tačiau nepaisant to, dėl ko pasirenkama stengtis, niekuomet nereikia užmiršti žiūrėti plačiau ir bent kažkiek bandyti judėti bendros gerovės link.

Grįžtant prie pradžios, manau, kad kai kuriais atvejais mes kaip per daug į savo asmeninius siekius susitelkusi visuomenė ir sukuriame tokius žmones, kuriuos po to norim viešai pakarti už jų nusikaltimus. Nes mes nepagalvojom apie tokius kaip jie, kol pagalvojimas galėjo vesti prie kažką pakeitusių veiksmų, mes taip pat nepagalvojame ir dabar apie tuos žmones, kurie tuoj priartės tą gyvenimo kryžkėlę, kurioje reiks pasirinkti eiti savos gerovės link betkokia kaina ar visgi pažiūrėti plačiau. Mes, kaip visuomenė, esame už tai atsakingi. Ir nesvarbu, kad galbūt darom viską, kad tokių dalykų šiame pasaulyje būtų kuo mažiau, kad pamokome artimuosius, kurie apie tai nėra pagalvoję, kad viskas ką darome yra dėl bendro gėrio, net padarę viską, mes esame atsakingi. Nebent, aišku, pasirenkame izoliuotą gyvenimą sau, tuomet be abejonės – bauskim, karkim, kovokim, bet gink dieve ne susitaikykim su pasauliu ir nebandykim gyventi pasaulyje, kuriame norėtųsi gyventi visiems.