Eilinį kartą susimąstau apie tai, kad viskas jau buvo pasakyta ar parašyta. Apskritai, turbūt viskas jau yra sukurta. Aišku, tiesiogine prasme šitas teiginys yra neteisingas, bet stebėdamas savo asmeninį santykį su kūryba ir mąstymu pastebiu iškylantį beviltiškumo jausmą, nes atrodo, kad viskas, ką aš galiu pasiūlyti, kažkur jau yra padaryta geriau. Koks skirtumas, jūs paklausite, nes juk kūryba yra pirmiausia apie savęs realizavimą! Ir čia man norisi keikti tą patį mano nuodingą susimąstymą, nes gerai atsimenu prieš penkis metus pusdieniui ramybės nedavusį klausimą apie savirealizaciją, galbūt kvestionuojant sumišimą dėl mano paties veiklos įvertinimo trūkumo, kuomet priėjau prie išvados, jog „menas vardan meno“ yra tiesa tik labai mažai daliai kūrėjų, kurie ramiai gali vis užšpakliuodami tą pačią drobę ant jos tapyti dėl malonumo, ar poetams, kurių užrašinėse pasibaigus baltam plotui, ant jų viršelio net nepažymėję kas viduje numes palėpėje į dėžę be ketinimo sugrįžti. Tokių žmonių yra mažuma, kurie dėdami save į pasirinktą mediją neturėtų viduje kirbančio įvertinimo troškimo ar bent vilties, jog kas nors tai pamatys. Galiausiai kūryba yra žmogaus tęsinys, kuris yra svarbus ir kurį norisi parodyti kitiems. Aišku, pasirinkta raiškos forma savaime kelia malonumą, bet galiausiai save įtikinau, kad melas yra sau sakyti, kad ta veikla yra tik apie malonumą ir nuo to laiko imdamasis bet kokios kūrybinės veiklos pajuntu iš šešėlio už nugaros češyrišką šypseną, kuri, jaučiu, niekinančiai šaiposi, kad drįstu reikštis, kad noriu būti išgirstas ir pamatytas, bet dangstausi formomis ar žodžiais (kad ir kaip norėčiau ir garsais, tie šešėliai ypač gerai sužlugdo šitą poreikį), kad viskas čia aišku apie ką tai, kad turėčiau dėl to jausti kaltę ir gėdą. O kai toks pozityvus personažas kažką teigia, tikėti juo juk reikia, nes tokią šypseną gali turėti tik laimingi, o laimė be išminties neateina. Nuleidžiu galvą ir prisiimu tą kaltę ir gėdą, su skausmu į dėžę dėdamas nepažymėtu viršeliu užrašinę, kurioje dar pilna baltų plotų. Idealo imitacija, sąmoningai meluojant sau, kaip vaikui, kurį bandoma apsaugoti nuo žiaurios realybės, kurį jį galiausiai vis tiek pasivys, bet kol kas tam dar ne laikas. Čia grįžtu į labiau apčiuopiamą santyki su raiška, nes jeigu sieksiu naujovių, tam katinui už nugaros nebeliks vietos paniekai. Naujų perspektyvų, naujų idėjų siekį galima bandyti parduoti, kaip objektyviai platesnę naudą turinčią veiklą, visai čia ne apie kažkokius kvailus mano jausmus ar poreikius! Ne ne, filosofiškai teisingas yra siekis gerovės visiems, aš, tiesiog, kaip man išeina siekiu gėrio pasauliui! Taip taip, objektyvu ir racionalu ir visai ne apie mane tai. Už nugaros niekas nebesišypso, nes klausant šitų paaiškinimų tampa neįmanoma suvaldyti besiveržiančio juoko, tai kažkur šiuo metu aidi girios nuo pamišusio kvatojimosi. O kai nori sukurti kažką naujo ir daugybės valandų apmąstymų rezultatą po kiek laiko atrandi seniai aprašytą ir apdiskutuotą, akimirkos blyksnio pasididžiavimą dėl tokios minties tuoj pakeičia neviltis, kad aš niekada nepajėgsiu perskaityti, pamatyti ir išgirsti visko svarbaus, kas jau yra, tam, kad galėčiau spirtis link kažko naujo, vietoje dabartinio atsispyrimo nuo labai ribotų resursų nusileidžiant į nors man ir naujus plotus, bet vis tiek, kažkieno plačiai jau ištyrinėtus. Pamenu, kaip paauglystėje savo klasiokui, su kuriuo kartais į tą pačią pusę eidavome namo, bandžiau parduoti savo atrastą solipsizmo idėją. Visa filosofija, kurią tuo metu buvau skaitęs buvo tik Seneka, tai, atrodo, tikrai iš niekur nepavogiau tos minties, tiesiog, greičiausiai paaugliško sumišimo ir susireikšminimo rezultatas tokia filosofija, kurią po poros metų atradęs nuoširdžiai nustebau, kaip arti buvo mano atradimai. Arba vėliau išgirsta determinizmo idėja, kurios stipriai buvau įsikabinęs ilgą laiką, nes tai juk toks nuostabus įrankis siekti ramybės šitame chaotiškame pasaulyje, idėja, kurios dėka, kaip po daug metų sužinojau, atradau savo Laplaso demono teoriją, kuria išūžiau ne vienas ausis tai kalbėdamas apie Dievą, tai vėliau pateikdamas idėją teoretinio kompiuterio, kurio idėja buvo praktiškai identiška prieš du šimtus aprašytam demonui (tik dabar pastebėjau, kad tai, ką Laplasas vadino demonu, šiandien visiškai logiškai galima pavadinti kompiuteriu (net neieškosiu informacijos šitam palyginimui, nes neabejoju, kad ir apie tai kas nors jau yra pamąstęs), turbūt reiškiasi mano išsekimas nuo technologijų). Arba pastaraisiais metais vengiant pripažinti savo rigidiškumą, kaip priežastį kodėl praradau tiek daug santykių su žmonėmis, bandžiau tai aiškinti sau, kaip rezultatą išmoktų užsibrėžti ribų atėjusių iš geresnio savęs pažinimo (iš tikrųjų, tai yra kombinacija abiejų paaiškinimų). Tas paaiškinimas galiausiai virto koncentruota mintimi, kuria neseniai pasidalinęs sulaukiau pastebėjimo, jog tai Kobaino citata. „Aš mieliau būsiu nekenčiamas už tai, kas esu, vietoje to, kad būčiau mylimas už tai, kuo nesu“ ar kažkas tokio. Su šito atradimo asmeniškumu kėbliau, nes, kaip kiekvienas save gerbiantis neformalus paauglys, turėjau jo muzikos fazę, tai galbūt nesąmoningai tiesiog pavogiau kažkur perskaitytą mintį sau (nes, žinote, idėjos yra baigtinis resursas, kurį galima savintis…). Nors pasidalinimas šiais savo atradimais iš dalies yra bandymas pasididžiuoti savimi – „pažiūrėkit, koks pajėgus mano protas!“, tuo pačiu šiandien jau suprantu, kad tai tėra normalus ir universalus rezultatas laiko skirto gyvenant savo galvoje ir galvojant apie pasaulį. Mane visuomet žavėjo citata priskiriama Emo Philips’ui „Anksčiau manydavau, kad smegenys yra žavingiausia kūno dalis. Tada suvokiau, kas man tai sako“, nes nors ir įžvalgiai autoironiška, tuo pačiu tai gąsdinanti neišvengiamybė, ypač, kai anksti aplinka įtikino, jog vertingiausia mano dalis yra protas. O juk viskas yra apie vertę, apie iš to ateinančią sėkmę, apie vietą pasaulyje, kuri matuojama sėkmingumu, ar ne? Čia apima baimė, kad tekstas savyje neneša intonacijos (labiau netikėjimas, jog aš sugebu intonaciją perteikti tekstu) ir kad ramybė bei lengvas liūdesys, kupinas neužtikrintumo ir abejonių, tai yra intonacija, su kuria ir dėliojasi šitos mintys, gali būti pakeista pykčiu ir kritika, žmonių, kurie praeityje būtent su šiomis emocijomis yra girdėję šių minčių nuotrupas iš manęs. Apmaudu, bet suprantama. Aš vis prisimenu tą kaltinimą, jog nuodyju tuo ką kalbu. Prisimenu todėl, galiausiai supratau, kokia mano dalis taip veikė ir kaip tuo metu nenorėjau to sukelti, lig šiol turiu priminimą siekiui niekam kitam nebesukelti tokių jausmų. Et. Už nugaros vėl jaučiu tą šypseną. Bet nei paniekos, nei kritikos. Nors ir grįžo į savo šešėlį katinas, reikia nepamiršti jo autonomijos, o tuo pačiu ir savos. Nemaišyti atspindžio veidrodyje su realybe.