Norėčiau sugebėti visada prisiminti apie ką kam esu jau kalbėjęs. Nekartoti tų pačių gyvenimo pasakojimų, nedėstyti tų pačių idėjų, neburbeti dėl tų pačių erzinančių dalykų… Kartojimasis gali būti naudingas mokantis ar mokant, tačiau nemanau, kad yra daug kontekstų už šių, kuriuose minčių ratai būtų vertingi. Paprasčiau būtų, jeigu mano kartojimasis ateitų iš to, kad aš tiesiog pamirščiau jog tai jau esu kalbėjęs šitam žmogui. Bėda kyla iš to, kad mano galvoje nuolat vyksta dialogai. Dideli dalis susimąstymų vystosi paskaitos sau forma, kuomet galvoje vyksta monologas, į kurį kartais įsiterpiu grynindamas idėjas. Kartais paskaitos vyksta kitiems konkretiems žmonėms galvoje. Tas pats galioja ir paprastesniems pasakojimams ir rimtiems išgyvenimams. Didelė dalis istorijų ir idėjų jau būna papasakotos, dėl to kartais dalinantis reikia ne tik prisiminti ar esu apie tai kalbėjęs, bet prisiminti kur ir kaip tai vyko, kad įsitikinčiau, balsu pasakota ar sau. Toks atminties apkrovimas ne visada duoda tikslų rezultatą, tad neišvengiamai tenka kartotis. Pastaruoju metu kylančios mintys, kurias norisi kažkur padėti, atkreipė dėmesį į šitą procesą, nes žinau, kad dalis jų, kažkokia forma, kažkada jau buvo paminėtos čia, kita dalis, galėjo būti užrašyta, o gal tik papasakota sau, nebežinau. Kartotis nesinori, bet dar mažiau norisi narstyti kiekvieną įrašą ieškant giminingų idėjų, nes net jeigu rasiu kažką, tos senos mintys gali užteršti tai, kas sukasi dabar, galbūt detalėmis, kurios papildytų nebūtinai reikalaujančias redaktoriaus mintis arba pažadintų norą pergalvoti tai, nes, gi, va, kažkada kitaip į tai žiūrėjau, o kaip čia dabar atrodys, jeigu vertinant nuoseklumą staiga pradės po visas puses skraidyti mintys ir prasidės prieštaravimai? Nesvarbu, kad pagal svarbą šalia nuoseklumo visada stovi ir neišvengiamas kitimas. Iš kitos pusės, koks gi skirtumas, kartojasi pasakojimai ir raštai, jeigu kažkam neįdomu ar jau girdėta, visuomet gi galima sustabdyti, bet, o kas jeigu žmonės labai mandagūs, nutylintys, nuslėpiantys, kad kartojimas augina juose pagiežą ir priešiškumą? Nejau gi imsi, žmogus, ir negalvosi apie tai, kaip maksimaliai kontroliuoti tai, ką gali, kad tai kas nekontroliuojama būtų labiau nuspėjama? Siekis kuo mažiau užkliūti sociumui, bet kiek tik įmanoma vengiant kompromisų. Naivus noras pritapti neprisitaikant, priimtinas principingumas. Šitą procesą vertinti galima tik iš savų patirčių arba tų, kurie demonstratyviai parodo savo autonomiją nuo noro pritapti, dažnai skausmingai. Savos patirtys irgi gali būti skausmingos, bet labiau dėl to, kiek iš būtinybės paaukojama savęs, retai su sveika proporcija naudos. Ir tada yra ta likusi didžioji minia, masių ir individų, kuriems, atrodo, tai gaunasi natūraliau. Kompromisai ir prisitaikymas, be liūdesio atiduodant save tam, kad taptum dalimi srovės, kurioje niekada nebus vieniša. Aišku, visi kažką paaukoja, suprasdami tai ar ne, krauju pasirašo už truputį daugiau ramybės, paprastumo. Kuo stipresnė srovė, tuo lengviau pasirinkti būti jos dalimi, nešamam ar su bendraminčiais iriantis prieš, nesvarbu. O jeigu nenori, kas nors vistiek bandys įsitempti ar bent tyčia aptaškys. Dėl to nenorėti negalima, nejau nežinai, gi nuo mažens tai kartojama, nėra trečių durų, sako. Ir visa tai pažymėta žvaigždute, puslapio apačioje paaiškinant, kad variantų yra ir daugiau, tačiau be išlygų jie visi daug sunkesni ir vienišesni, tad kvailystė net svarstyti tokią galimybę. Labai lengva galiausiai visą tą mažų raidelių dalį nurašyti kaip nevalidžią ir paslėpti kažkur giliai, kad neblaškytų savo erezijomis, ypač, kai norisi vėl įsigilinti į šitas instrukcijas, idant rasi kažką ką buvai praleidęs anksčiau, dėl ko, galbūt, dabar kažkas nesigauna. Patogiau į tai žiūrėti iš šono ir kritiškai, nesvarbu, kad kirba supratimas tiesos tame. Mažiau klausimų, mažiau sunkių atsakymų, kurie niekada nebus teisingi sau, bandant atsakyti taip kaip reikia. Susitaikymo mintis čia neramiai pradeda trypčioti vietoje, nes, o kas, jeigu ji bando taikytis nevisai su tuo, su kuo reikėtų?