Ištirpsta mitas apie teksto sau prasmę, kai išsigrynina tikroji to reikšmė žmonėms. To reikšmė man. Kaupiasi vienas po kito antroje pastraipoje nebyliai žuvę tekstai, kurių niekada neužbaigsiu. Nes juk kūrinio svarbos eilėje, jeigu ir stovi autorius, tai tik paskutinis. Didžiąją dalį prasmės pasiimdamas vien iš to, jog matė dar prieš save laukiančių. Aš šiuo metu jokioje formoje nebematau to. Fiziškai dingsta jėgos kurti, kai nebesimato tos kūrybos ryšio su žmonėmis.

Sunku, kuomet viduje vis užsimezga mintys ir idėjos, bet ten ir sustoja dėl suvokimo, jog tai nepasieks tikslo, nes tikslo beveik ir nebeliko. Dekonstruota iki atomų, kur nebeegzistuoja prasmė ar tikslai. Ir tai matant tiesiog neteisinga būtų tam priešintis. Nors rega nėra pastovus dalykas, tad galbūt pasikeis matymas. Bet kolkas net užsimerkus tai nedingsta. Nedingsta ir pasakojimas, kuriam sudėti, jaučiu, neturiu teisės. Gal kada nors.

Į pabaigą metai, įkvėpę stipriausiai, kiek save pamenu, bei po to vienu mostu perdūrę plautį, jog kiekvienas įkvėpimas pervertų skausmu. Kolkas negyja. Gal kiti metai bus kitokie. O iki tol neterminuota pertrauka saviraiškai.