Visi šventieji, diena, kai katalikai visai dienai turi veiklos, pradedant mišiomis ir baigiant kelių šimtų kilometrų kelionėmis po Lietuvą aplankant kiek įmanoma didesnį kiekį atgulusių artimųjų. Liūdna, bet tuo pačiu graži ir diena. Prisimenam nebesančius, sutinkam gimines, kuriuos sutinkam tik šią dieną, išgirstam vieną kitą tik giminei aktualų pletką. Nuoširdžiai gražu.

Nors mano paties santykis su šia diena neišsiugdė sentimentalios akies tam grožiui. Iš dalies dėl matytų bulviakasiui prilygstančių apimčių darbo tvarkant giminių kapus, kuriuos, kažkodėl, prižiūrėti apsiima tik vienas ar du žmonės. Iš dalies dėl lietuviškų kapinių dizaino tradicijų, spinduliuojančių tuštybe, kuomet didžiuliai plotai išdekoruojami, atrodo, tik tam, kad atsakingieji už priežiūrą gautų įsivaizduojamų prestižo taškų. Iš dalies dėl to, kad tik šią dieną sutikdavau kai kuriuos gimines, kurie atrodydavo kaip išties įdomūs ir šilti žmonės, bet kažkodėl nepasitaikydavo daugiau galimybių bendravimui su jais, taip iškeliant klausimą, kiek visas šitas kapinių ritualas yra prasmingas, jeigu dauguma atvejų tik toks ryšys ir siejo po žeme ir ant jos esančius.

Iš to sekė šiuolaikiškos mintys apie tai, kad būtų daug praktiškiau ir gražiau mirusiuosius tiesiog kremuoti ir paleisti vėjais ar kažkaip kitaip apsieiti be kapinių. Tegul žmogus prisiminimų forma gyvena vietose ir savo darbuose! Idealistiškai gražu.

Šiemet su liūdesiu žiūriu į savo naivumą ir supratimo stoką. Nes vietos keičiasi, o darbai išblėsta laike. Pakeičiami suoliukai, renovuojamos krantinės, užsidaro barai. Keičiasi ir nyksta dalykai, kurie, nuo paauglystės tikėjau, turi atstoti lentelę su vardu ir bent minimaliu žemės ploteliu, kuriame paslėpta kažkas bylojusio apie žmogaus buvimą. Galima ir tame įžvelgti grožį ir prasmę, bet man šiandien tiesiog liūdna, kad neturiu kur nueiti.