Pradžia ir pabaiga. Dvi koncepcijos, kurios nors šiek tiek ir keisdamos formą, suteikia prasmes bemaž viskam gyvenime. Kaip ribos apibrėžiančios laiko tarpą, kaip kažko įgyjimas ar netekimas, pažintys, darbai, viskas – neteiktų dalies savo esmės ir prasmės, jeigu atimtume pradžias ir pabaigas. Tik va, kalbėdami apie tuos pačius dalykus dažnai nubrėžime ribas skirtingose vietose – kitaip tariant, skirtingai vertiname prasmes ir esmes tų pačių procesų.
Pavyzdžiui paimkime šitą tinklaraštį. Pradžių galima rasti daug ir įvairių, kurių kiekviena gali skirtingai padalinti atsakomybes ar priežastis jo atsiradimo, taip galbūt pakeičiant priežastis ir ryšius pradžioms teigiamų/neigiamų/tiesiog patyrimų susijusių su šiuo tinklaraščiu. Iš autorinės ar skaitytojo pusės. Vienas paprasčiausiai įvertinamų pradžios rodiklių galėtų būti užregistravimo data – ją tiksliai galima rasti pašto dėžutėse ar kituose archyvuose. Bet registruotas šitas tinklaraštis buvo porą kartų. Pirmą kartą kažkur nemokamoje tinklaraščių talpinimo platformoje, kur tik subdomenas turėjo šį pavadinimą, ir po kiek laiko kitą – jau čionai, berods su atnaujintu dizainu ir jau va išbaigtesne forma. Labiau pradžia galbūt būtų pirmasis registravimas, bet tuo tarpu antrasis ilgesniam laikui pakeitė formą ir būtų galima tai vertinti kaip požiūrio į patį tinklaraštį pakeitimą, rimčiau, nuoširdžiau, dar kaip nors ten… Abiem atvejais galima būtų išskirti aplinką, aplinkybes ir kitas detales, bent savo galvoje jau šiek tiek pakeičiant naratyvą apie šią vietą. Taikant į vidurį, būtų galima rasti pirmojo įrašo datą ir iš esmės tai įvardinti kaip pradžia! Tokiu atveju galima žiūrint į turinį, autorių, vėlgi, laikmečio aplinkybes, susikurti dar kitokį pasakojimą apie tai, kas yra šita vieta, kuo ji svajojo būti, nuo kokio taško augo ir kas pabarstė pirmąsias sėklas. Matote? Kol kas stipriai nesiskiria ribos, ties kuriomis įvardijame dalyko pradžią, bet vien dėl kriterijaus pasirinkimo pradžios ribai gali pasikeisti labai daug bendrai istorijoje bei pasakojime, asmeniniame arba viešame. Dar viena pradžios riba galėtų būti idėjos gimimas. Ką vėlgi, būtų galima skaldyti į daugiau detalių, bet vienas iš variantų – kada ir kaip buvo sugalvotas pavadinimas? Vėlgi, daugiau ar mažiau konkreti data, konkretūs ten dalyvavę žmonės. Taigi, bendraautorystė, vienijančios aplinkybės – nauji bėgiai naratyvui. Bet kitą vertus, galbūt kažkurie konkrečiai žmonės labiausiai stūmė šitą idėją, nes patys kurį laiką jau buvo pasiryžę pradėti/(vėl) rašyti ir tiesiog atsitiktinai sukrito viskas į vieną vietą, kad asmeninius norus buvo galima realizuoti tokia forma? Daug sunkiau išmatuojamos ribos, kurių egzistavimas apskritai kelia klausimą, bet vien pasvarstymas apie tai gali pridėti naujas sroves visam šitam reikalui. O galbūt tas momentas, kai kažkas pasiryžo pirmą kartą užregistruoti tinklaraštį yra svarbus? Kokia diena buvo to žmogaus, kas jis apskritai buvo? O jeigu visgi svarbiausia dalis idėjos atsiradimas, gal tuomet svarbios ir aplinkybės, kurios visus suvedė tą popietę į vieną terasą? Gal būtent pradžia yra ryšiai! O apskritai ryšiai ar konkrečios aplinkybės sustiprinusios arba lėmusios jų sustiprėjimus? Vėlgi, datos gali skirtis dešimtmečiais. Pirmos klasės suolas ar pirmas kursas? Tada viso tinklaraščio esmė ir prasmė gali įgauti daug santykio su ryšiais, apskritai ir konkrečiais. Artėjant prie beprotybės galima pradėti gilintis į ekonomines ir socialines priežastis nulėmusias tų ryšių atsiradimus, aplinkybes, nulėmusias jų stiprėjimus ir panašiai. Galima daiktas, kad tokiu atveju Landsbergis taptų viena svarbesnių šio tinklaraščio atsiradimo priežasčių. Bet palaukit… Kas sukūrė internetą? Arba pirmuosius kompiuterius… Elektrą? Raštą? Kalbą..? Rezultate kaip pradžios tašką galime rasti arba big bangą arba žodį (cituojant gerąją knygą). Ir su kiekvienu šituo tašku gali skirtis santykis su šiuo tinklaraščiu (blogiausiu atveju, bent tik mano galvoje, jeigu niekam kitam tai neturėtų įtakos). Taip jis gali tapti tiesiog signifikantu būties, egzistavimo, visko. Arba prie visko nešti didžiulį džiaugsmą dėl žmonijos evoliucijos, tiek biologinės tiek technologinės. Arba konkrečių žmonių genialumo vertybę, arba žmogiškumą ir politinį optimizmą. Viltį ir šviesą. Laikmečio padiktuotą atsitiktinumą. Socialinį foną ir vertybes įdiegtas tėvų paskatinusias bendrauti su konkrečiais žmonėmis. Ryšį ir bendrumą. Asmeninį saviraiškos troškimą. Turėjimą ką pasakyti ir poreikį to skleidimui. Motyvaciją ir ryžtą. Daug galimų pradžios ribų ir daug galimų reikšmių. O ką jau kalbėti apie pradžias skaitytojams, kurių vieni atsitiktinai rado, kiti rado komentarus su nuoroda savo kampeliuose, tretiems už akies užkliuvo srautuose, ketvirtiems buvo konkrečiai parekomenduoti konkretūs tekstai. Vis aplinkybės su savais kontekstais ir savomis spalvomis.
Jeigu užteko kantrybės ir dar neišjungėt teksto iki šitos vietos, beveik esu įsitikinęs, kad galvoje kirba klausimas, o koks gi po velniais skirtumas pradžių ir kokie durniai tiek gali skirti svarstymams apie tai. Atsakymai – gali būti didelis ir nepažįstu tokių, kurie be gėdos balse galėtų garsiai pripažinti, kad pasineria į tokius svarstymus. Ir taip, retai išties svarbu kur konkrečiai yra daugelio dalykų pradžios ribos, o tuo labiau detali aplinkybių analizė. Dažniausiai padedame grubų tašką, be perdėto konkretumo ir sakom, kad aišku. Na, nebent reikia ieškoti kaltų ar pasiteisinimų… Būtent taip, kaip visada puolama daryti kalbant apie pabaigas! Nes procesas ir svarba iš esmės tokia pat kaip ir pradžių atveju, tačiau tik į pabaigas sutelkiame daugiau dėmesio. Nes kažkas sugriuvo, dingo, sudegė, susidėvėjo, išėjo, baigėsi. O jeigu sukirba viduje netektis – reikia rasti kaltininkus, vien tam, kad… kam?
Vėlgi, paimkime kaip pavyzdį šį tinklaraštį ir pagalvokim, kas galėtų tapti jo pabaigos riba. Viena akivaizdžiausių ribų būtų ta, kad vieną dieną ateinat čionai ir rašo, kad tuščia šioje interneto vietoje. Priežastys? Nebeliko motyvuotų ir galinčių išlaikyti šią vietą žmonių. Spektras galimų reikšmių įkristų tarpe tarp tragiškų ir tiesiog liūdnų. Šviesiausiame taške reiškiant tai, kad tiesiog, autoriams šita veikla ir šitas turinys pasidarė svetimas ir nebeaktualus, tad tiesiog nebeskirta minimalių resursų išlaikymui. Kita galima pabaigos riba – paskutinis įrašas. Tas įrašas, po kurio seka niekad nesibaigianti tyla. Reikšmės? Kažkas nebenori čia rašyti, bet dar randa priežasčių gyvybės palaikymui. Nuo įsivaizduojamų priežasčių gali stipriai skirtis santykis su šia vieta ir jos pabaiga. O galbūt kai kuriems pabaigos ženklu buvo tono pasikeitimas tekstuose prieš metus ar porą? Arba poros metų tylos tarpas kadaise? Arba persikėlimas į šį adresą iš laisvesnio ir mažiau įpareigojančio kitos platformos? Arba paskutinis kitų autorių tekstas? Arba paskutinė diena, kai dar buvo galima tų autorių tekstus čia rasti? Arba ta riba, kol kas nors apskritai atsimins šios vietos egzistavimą? O gal tiesiog draugišką ir šiltą įrašą, kuris gražiai papasakos apie pokyčius gyvenime ir atsisveikins su skaitytojais. Daug ribų, kurias priklausomai nuo perspektyvos ir to, ką jums papasakos, galima pasirinkti kaip būtent TĄ pagrindinę pabaigą. O dabar sukomplektuokim kurį nors iš šių scenarijų su prieš tai aptartomis pradžiomis. Kelių draugų iniciatyva įkurtas tinklaraštis, kuriame savais stiliais dalinosi savo tarpusavyje unikaliomis perspektyvomis, kol metams bėgant sumažėjo rašymo aktyvumas ir galiausiai vieną dieną puslapis tapo nepasiekiamas. Tiesa, bet pasakojimas iš esmės skiriasi nuo – tinklaraštis, kurį sukūrė vienas žmogus, su minimi, kad į jį rašys keli jo draugai, kuriame po kiek laiko jis paslėpė tų draugų tekstus ir liko vieninteliu autoriumi, kol galiausiai ir pats nustojo čia rašyti.
Darosi aiškiau apie pradžių ir pabaigų galią? Kiek įvairiausių jų gali būti, nors dažniausiai sustojame ties vienu artimiausiu mums pasakojimu. Ir kaip iš esmės vien tokios detalės gali pakeisti visą pasakojimą. Ir tai galioja viskam. Projektams, ryšiams, darbams, santykiams, gyvenimams. Viskam. Kartais net visą proceso eigą nuspalvinti gali tai, kokias tvoreles padėsim. Ir koks skirtumas? Ogi toks, kad tai, kaip pasirinksime žiūrėti į baigtinius procesus, kokį pasakojimą sau ir aplinkiniams apie tai kartosime gali iš esmės keisti tai, kokias emocijas ir savijautą tie procesai neš. Ar bus kažkas skaudaus ir liūdno, nes pabaigą pasirinksime kiek tik išeina tamsiausią, su kaltaisiais ir skriaudikais, ar tai bus pabaiga, kuri bus natūrali, logiška, savalaikė. Ar pradžia bus klaidų ir paklydimų rezultatas ar aplinkybių, kurių negalėjome kontroliuoti ir dėl to nėra ko kaltinti? Variantų daug. Ir visi jie gali būti teisingi. Tačiau truputį pasistengus, galima pasirinkti tą, kuris duos daugiausiai ir atims mažiausiai. Kitaip tariant, visada galima rinktis, kaip pasaulis mus veiks ir kaip jis atrodys, tačiau tai nepakeis faktų. Nepakeis padarytų klaidų, mūsų ar mums, neištaisys skriaudų, mūsų ar mums, nesutaisys sugriauto, mūsų ar mums. Realybės taip tiesiog pakeisti nepavyks, bet galima pakeisti tai, kaip ji bus priimama. Truputį gaila, kad daugelis vis tiek rinksis keisti tai, kaip priimama ne sveikai įvertinant, o prisimerkiant ir nusisukant. Bet ne apie tai. Apie pradžias ir pabaigas. Taip ir šitas tekstas, galbūt taps kažkieno pradžia arba pabaiga, pozityvia arba priešingai. Viską galima pasirinkti. O jeigu ne – greičiausiai leidžiat už jus pasirinkti kitiems. (atmetus akivaizdžias išimtis – kai kurios ligos, kai kurie atsitiktinumai ir panašiai.)