Kai skaitau tekstus ar klausau pasakojimų, kuriuose detaliai atkartojami dialogai iš praeities, beveik visad mano dėmesys nuslysta nuo paties pasakojimo, link to, kaip tai daroma, o galiausiai tiesiog telieka tylus stebėjimasis, kaip neįtikėtinai dirba kai kurių žmonių atmintis. Pamenu kažkada skaitytą Navako ese rinkinį, kuriame bemaž visas skyrius buvo dedikuotas pasakojimams apie keliones, kurių dalis, atrodo, vyko prieš gerus porą dešimtmečių. Apart vienos kitos detalės iš pačių istorijų, atmintyje labiausiai užstrigo tik tuo metu dėmesį blaškiusi nuostaba, kaip galima tiksliai atsiminti, ką kalbėjo žmonės? Aš suprantu, kad šiuo atveju kalbu apie žmogų, kurio darbo dalis ir yra būtent tai įsiminti, užsirašyti ir galiausiai pateikti skaitytojui. Bet šita nuostaba mane aplanko ir klausant pasakojimų žmonių, kurių duona nėra pastatyta ant tokių sugebėjimų turėjimo. Galbūt tai išlavinamas įgūdis? Gal tiesiog žmogui augant smegenys dėl gausos aplinkybių įgavo tokią savybę ir nelabai to išmoksi to net ir norėdamas? Toks elementarus dalykas atrodo ta atmintis. Kaip kompiuteris. Visi kasdien naudoja jį darbui, bet kaip jis veikia ir kuo skiriasi nuo kitų kompiuterių skirtumo nėra.
Mano gyvenime vis sugrįžta susidomėjimas atmintimi. Dažniausiai susitelkiant į filosofinius to klausimo aspektus, tačiau visada ieškant apčiuopiamo ir kažką galinčio duoti supratimo. Kartais iš atsitiktinės minties, nuvedančios iki atminties klausimo ir paklaidinančios toje girioje, kartais iš to paties nusistebėjimo aplinka dėl jos atminties veikimo, kartais iš reikalo rasti atsakymus, neva turinčius kažką padėti išspręsti. Vis grįžta ir grįžta, o po tik prisiminti ir telieka tuos sugrįžimus.
Taip nutinka, kad kiekvieno bet kokio klausimo nagrinėjimo epizodo metu, prieinu prie svarbių idėjų pats arba randu jų didžiuosiuose informacijos kloduose. Idėjų, kuriuos retai dėl savo kiekio koncentracijos gauna pakankamai dėmesio įsisavinimui ar net pakankamam įsigilinimui. Iki kito epizodo, kuomet atmintyje atbunda skaitytų tyrimų išvados, naujai nušviečiančios klausimą. Vėlgi, įdomi atminties savybė.
Šįkart taip ir nutiko su informacija apie turbūt tragiškiausią atminties savybę – išsikreipimą. Esminė tragedijos dalis yra ta, jog prisiminimai keičiasi ne šiaip sau smegenyse kažkur po truputį tirpdami dėl dėmesio stokos, o priešingai – kiekvieną kartą prisimenant. Kitaip tariant, su kiekvienu konkretaus patyrimo atgaminimu galvoje, atsiminimas vis labiau tolsta nuo tiesos. Kai kurios detalės prisimenant neišvengiamai turės netikslumų, kurie įsirašys kaip atnaujinta to prisiminimo versija. Kitą kartą tie pakitimai bus atgaminti kaip faktas, kurį tuoj papildys naujai atsiradę pataisymai. Šitas procesas tampa dar intensyvesnis, kai atpasakojame įvykius balsu ar tekstu. O dar žmogiškasis polinkis savo galvoje sukti prisiminimus apie svarbius įvykius ir žmones, laimėjimus ir tragedijas. Dalykus, kuriuos norime prisiminti bei kuriuos norime pamiršti. Galvojant apie tai pradeda darytis liūdna.
Dėl tokio, daugkartinės audio kasetės perrašinėjimą primenančio proceso, nuoskaudas sukėlę įvykiai laikui bėgant pavirsta dramatiškais ir pernelyg detaliais pasakojimais, apie išdavystę, pralaimėjimus, nesėkmes, su išskirtiniu dėmesiu būtent nuoskaudas sukėlusioms dalims, pamirštant viską, kas tame buvo gero.
Ir taip ne tik iškreipiant atmintį, bet jau stipriai po fakto pakeičiant santykį su susijusiomis aplinkybėmis. Džiaugsmingų dienų atsiminimai virsta pasakų scenarijais, sutirštintomis spalvomis ir užtušuotais nemalonumais. Maždaug taip, kaip kine. Rezultate pasiliekant su idealizuotais visų to filmo aktorių paveikslais.
Keista galvoti apie tai, nes kažkur viduje pradeda krebždėti paniškas nepasitikėjimas savo smegenimis. Nes kaip gali nekilti abejonės, kad galbūt blogiausia diena mano gyvenime ir geriausia iš tiesų nebuvo taip toli viena nuo kitos. Tik dabar atrodo, kad va, juoda ir balta, bet gal tiesiog vieną nublizginau iki šildančio spindesio, o kitą tiesiog pagalandau tiek, kad užtenka vos paliesti tam, kad pasirodytų kraujas? Galbūt prisimindamas džiaugsmo sukėlusius gyvenimo epizodus aš tiesiog po truputį keliu kartelę realybei. O realybė gi ne guminė, tad, o kas, jeigu ta kartelė pakils iki realybei fiziškai nebepasiekiamų aukštumų? O kaip nuoskaudos ir patirta neteisybė? Galbūt vien dėl gromuliavimo prastomis dienomis, nutikimai savyje visiškai neturėję blogų intencijų pavirto nuodais santykio su žmonėmis, veiklomis ar vietomis?
O kaip tie dalykai, kurie buvo išties svarbūs? Kurie sukasi ir sukasi galvoje dėl baimės pamiršti, nes būta kažko tikrai ypatingo. Kas juose tikra?
Bandymas prisiminti, kuris užmarština.
Kaip vaiko rankose užsmaugtas gyvūnėlis, kurį spaudė kiek galėjo, kad tik nepabėgtų šis pagautas džiaugsmas. Nevilties kibirkštin šliūkštelėjama kuro įsidegimui, kai apie tai galvojant iškyla prisiminimai apie prarastus žmones. Tuos, kurių jau nebebus galima palyginti pastačius greta turimų vaizdinių, tuos, kurie liko tik neuronuose arba fragmentais savo darbuose.
Atmintis supanašėja su magiška beždžionės letenėle (Monkey’s paw). Magiškas blogis, kuriam atsispirti neįmanoma, net ir puikiai suprantant kainą gėrybių, kurias ši magija gali suteikti. Kaip visi apgautieji ar silpnybių užvaldyti, šioje vietoje pastebiu atbundantį pyktį sau. Už pasidavimą šitam velniškam daiktui. Nes juk dėl jo, atspindžiai atmintyje to, kas prarasta, išbluks kaip akys laikui bėgant. Galiausiai liks tik išsikreipusi interpretacija subjektyvios patirtos realybės interpretacijos. Apmaudu. Kur dėsis prarastieji, kai tyriausių norų ir šilčiausių jausmų vedini išduosim jų atminimą? Gludindami, idealizuodami ir galąsdami prisiminimus. Susikurdami sau iš savos perspektyvos kažką naujo pagal įkvėpusį atvaizdą ir galiausiai pavadindami tai tuo pačiu vardu. Įdomu, ar kas nors pažintų save, gavęs šansą pažiūrėti į savo variantą, sutvertą pagal visų tų kūrinių vidurkį? Taip norisi rasti atsakymą į klausimą, kaip būtų įmanoma jų neišduoti, bet atrodo, kad tai neįmanoma. Lieka tik susitaikymas ir judėjimas pirmyn, pamirštant, net jeigu nuolat ir prisimenant, tai kas liko už nugaros. Kartais jokia filosofija negali nugalėti gyvenimo. Na, tiksliau, nelaikau validžia pergalės atneštos melo. Nors daug mieliau yra įsikibti minties, jog esi ištikimas atminimui, ypač kartojant, kad tai yra vardan objekto ir gink dieve ne išskirtinai dėl savęs. Nepalaikau melo sau, bet šiuo klausimu jo atimti iš nieko nesinori, nes be jo tik dar labiau priartėja brutali realybė ir visas jos absurdas.
Kiekvieną akimirką dabartis miršta, palikdama tik vėjo išnešiojamų trupinių kelią. Labai klydo tos gentys, kurios bijojo būti fotografuojamos, manydamos, kad taip pagrobiamos jų sielos, nes tik tiesioginė dokumentacija gali įamžinti mirštantį momentą. Bet tik autonomiškas dokumentas gali būti objektyvus ir nemeluojantis. Kiekvienas žvilgsnis į fotografiją savaime pridės savo pasakojimą. Nes juk tikra realybė, kaip tokia, iš esmės neegzistuoja. Viskas ką turime tai mūsų pačių projekcijos ir subjektyvus patirčių įsisavinimas. Bet šita atminties savybė, atrodo, prideda papildomą filtrą, kuris tik dar labiau nuo suvokimo nutolina tiesą ir tą pačią realybę. Papildomas iššūkis tvarkymuisi su savo pozicija pasaulyje bei santykio su kitais ieškojime bei puoselėjime. Nuolat perfiltruojama subjektyvumo jūra. Filtrais, kurie nesitaiko į kažką konkretaus, o tiesiog į tai, kas papuola. Atmintis tėra dar vienas klaidų turintis įrankis. Bet vis tiek. Siaubinga yra tai, kad praeitį galima arba pamiršti į ją negrįžtant arba neišvengiamai iškreipti tiesiog apie ją galvojant.
