Amžina scena

Kartais tarsi iš miego pažadintas staiga atsiranda jausmas, kad stoviu viduryje scenos, kurioje, panašu, vyksta spektaklis. Prasibudinu ir toliau darau tai, ką daręs, tik su galvoje kirbančia mintimi, kad reikia tęsti vaidmenį, net jei prieš akimirką tai atrodė kaip natūrali būtis. Pradžioje tas spektaklis pasirodydavo viešos aplinkos kontekste, na, arti tradicinio spektaklio, kuomet nepažįstami veidai stebi pasirodymą, kai kažkas žiūri, o gal nežiūri, o aš tęsiu vaidmenį. Žinau, šitos mintys turbūt tėra dar vienas pavėluotas paauglystei būdingas atradimas – “visuomenė primeta tiek rėmų ir lūkesčių, kad patys nepajusdami pradedame nuolat vaidinti” ar kažkas tokio, bet mano galvoje už to stovi truputį daugiau (ar bent taip teisinu šito teksto egzistavimą). Tas buvimo spektaklyje jausmas greit nuvedė prie susimąstymo, o kas gi stebi ir kodėl, o po to prie užkulisių ieškojimo, kur galėčiau pasitraukti ir pabėgti nuo to, atrodo, priverstinio vaidmens. Atradus tą prieglobstį sužimba ramybės galimybė. Kol ir sąmoningai pasitraukus nuo scenos vieną dieną taip pat ateina tas pats jausmas, kad vėl esu scenoje. Tik šįkart tai nebėra viešas spektaklis, bet vaidmuo prieš siaurą ratą žmonių, kurie, maniau, yra prieglobstis nuo priverstinės vaidybos. Tik šiuo atveju universalūs visuotiniai lūkesčiai ir spaudimas pakeičiami poreikiu būti priimtam ir tiesiog ryšiu. Supratimas, kad ir tai gali būti spektakliu, nuveda prie dar vienų durų ieškojimo, kurios žadėtų atsitraukimą. Atsiranda vienoks ar kitoks hobis, savirealizacija. Koks gali būti spektaklis čia, paklausiu savęs, juk nebėra stebėtojų. Kol vėlgi, suprantu, kad norėtųsi pasidalinti tos savirealizacijos produktais ar kad tiesiog, tai yra dar vienas bandymas pabėgti nuo kažkokios įsivaizduojamos prievolės, savaime ir šią būseną paverčiantis vaidmeniu. Ir vėl, atsibundu scenoje. Žiūrovų dar mažiau, bet viena kita eilė susidaro. Taip sugrįžta noras ieškoti dar vienos užuovėjos, kur tikrai jau bus galima gyventi be kartais pasitaikančių nušvitimų, apšviesiančių mano vietą ant parketo. Taip atrandu vietą, kur galima būti be spektaklio – savo galva, savo mintys. Tai kas per dieną sukasi galvoje, nuo banalių niekų, iki grandiozinių pasaulio apgalvojimų, juk tik dėl manęs, sau, nes didžiąja dalimi to nepasidalinsiu niekad, dalis ištirps ir tik dalis bus pasyviai suvirškinta ateities idėjoms. Ir tada staiga vėl apakina šviesa. Apsidairau, vėl ant scenos, tik šįkart aplink aktorių visai nėra, o ir pats teatras talpina tik vieną kėdę žiūrovui, kurioje matau patį save. Ne atspindį, o tą, iš nuosėdų sudarytą, grynesnį, aiškesnį, kuris kritišku žvilgsniu tylumoje stebi ir klauso ir, bijau, kritikuoja. Neišvengiamas spektaklis. Ir žinau, kad yra dar vienos durys, už kurių galėčiau pasislėpti ir kur tikiu nebebūtų scenos, tik grynas būvis. Bet tiesa ta, kad ir kiek nuo pirmosios scenos norėčiau atsitraukti į vaidybos nereikalaujančią aplinką, gyvenimas susideda iš tų visų scenų ir daugybės vaidmenų kiekvienoje jų. Tada suprantu, kad visas tas ieškojimas yra beviltiškas ar netgi žalingas. Nes juk visi yra tokie pat aktoriai, tik pamiršę tai, o staiga prisiminti tai tik dėl pastebėtų šviesų ar priešais sėdinčios publikos tėra nereikalingas blaškymasis, kuris padeda tik primiršti savo eilutes. O vaidinant save pamiršti žodžius, nors galbūt ir šiek tiek absurdiška, tačiau bendro spektaklio visai nepakeičia, tad gal nereikia sukti dėl to galvos? Nei dėl pačio spektaklio, nei dėl primiršto vaidmens, nes premjerose gi žiūrovai nežino, kaip turi būti, o ir mes patys tik spėliojam. O ir tos paskutinės durys galbūt atsidarys tik susitaikius su amžinąja scena.

Amžina scena

Leave a Reply

Your email address will not be published.