Ne taip

Yra toks slaptas sąrašas ypatingų dienų, kurios traukiant burtus atsitiktinai paskirstomos per metus kiekvienam žmogui. Pavyzdžiui ta diena, kai visi gauna pranešimą, kad reikia šiek tiek erzinančiai elgtis su kokiu vienu konkrečiu žmogumi, arba raudonų šviesoforo signalų diena, arba labai malonių žmonių aplinkui diena. Žodžiu, įvairiausių būna tų dienų, kurias kažkas pažymi savo kalendoriuje, praneša tam kam reikia, bet gink dieve niekas negali sakyti tam žmogui, kuriam dedikuota šventė. Man šiandien, panašu, išpuolė lengvas variantas “viskas kažkaip ne taip” dienos. Tai iš ryto plaukai kažkaip ne taip krinta, tai po to einant į darbą jau senokai pranešioti batai kažkaip ne taip patogūs, kaip įprastai, tai šviesoforai kažkaip ilgiau nei įprastai būna raudoni, tai elementari užduotis kažkaip neišsisprendžia, tai su žmonėmis visas bendravimas kažkoks ne toks, iš abiejų pusių, tai pažįstama muzika kažkaip ne taip skamba… Žodžiu, viskas kažkaip ne taip. Turbūt būtų galima sakyti, kad tiesiog vat, lūkesčių klausimas, atsibudau gal su kažkokiais tvirtais lūkesčiais dienai ir tada, žinot, kaip būna su pasauliu, viskas eina sava eiga ir iš esmės nieko bendro neturi su tuo, kas ten kieno galvoje rodosi. Bet koks siaubingai nuobodus paaiškinimas tai būtų, nei konspiracinių kalendorių, nei apskritai, kažkokios tai ezoterikos. Ypač tokios dienos pabaigoje tokie paaiškinimai netenkina. Vat, net ir su paaiškinimais to viso keistumo kažkas ne taip… Yra buvę, kad šitą dieną buvo paskyrę kelioms savaitėms. O gal mėnesiams, gal ilgiau, sunku jau pasakyti. Po kiek laiko apsipranti būti kaip ateivis keistame kūne su keistu protu, kurie dar keistesniame pasaulyje turi kažką tai, dažniausiai irgi ganėtinai keisto, veikti. Keista. Pastaruoju metu užtenka nakties (o kartais dviejų) miego, kad tos dienos prakeikimas būtų pakeistas nauju, vėlgi, kokiu nulems burtai. Bet kaip tuo pačiu kartais neįdomu, jokio tęstinumo. Scenarijus, kiekviename puslapyje pakeičiantis temą, bet išlaikantis personažus. Per daug avangardo. Ne veltui žanrus laikas išgrynino. Bet vėlgi, įsikimbi vieno prakeiksmo, eina dienos, vystosi pasakojimas, nuoseklu, nors gal kartais ir monotoniška, neišvengiamai pasieki titrus, pasikeičia vaidmuo, ir tada aplinkiniams kliūti pradeda, kad vat, anas vaidmuo gi labiau tiko, ne dramos tau (gerai, apie mane ne daug kas šitaip pasakytų) arba ne komedijos, vien dėl to, kuriuo laiku atsidūrė aplink ir kiek ten ilgai prabuvo. Typecastinimas, kitaip tariant. Ir nors tu ką, keiskis žmogus kiek tik nori, į gerą ar į blogą, bet jeigu pokytis bus didesnis kažkurioje pusėje, tai bus, kas nepatikės, kas ignoruos, o kas tiesiog, vat atsisuks į tas puses, kurios mažiau pokyčio apturėjo (išoriškai arba iš esmės) ir neigs kaip žmogų, tokį, koks dabar yra. Aišku, keičiuosi ir siekiu pokyčių labiausiai dėl savęs, bet meluos tas, kuris teigs, kad siekia kažko be menkiausios minties apie aplinkinius žmones. Ech. Bet bus kas teigs, o po to teigs, kad joks tai melas, bet apie tai kitą kart, buvusį ar būsimą. Vis kažkas ne taip, nors ir nestipriai, bet vis tiek, ne taip. Ir šitas tekstas ne toks, ir mintys iš kurių jis atsiranda. Ne taip. Bet nieko, tuoj miegas, persikraus viskas, svarbiausia per prievarta neįsikibti į idėją šios dienos, nes manau, kad jau išmokau iš žmonių, jog tragiška yra nepaleisti idėjų ir nepaisant pasaulio vien iš įpratimo gyventi jomis. Bet kiekvienam savos mantros. Ne taip.

Ne taip

Leave a Reply

Your email address will not be published.