Manęs šiandien paklausė ką daryčiau, jeigu artėtų pasaulio pabaiga. Kadangi pabaiga tik hipotetinė ir artimiausiu metu, atrodo, negresia staigus galas, labai lengva pasinerti į teorinius apmąstymus. Nors realioje situacijoje minčių eiga galimai būtų panašesnė į to katino su kopūsto lapu ant galvos.
Atrodo elementarus klausimas, kuris turėtų nuvesti iki artimų širdžiai veiklų. Pradžioje ir pradėjau svarstyti apie tai kaip norėtųsi praleisti paskutinį turimą laiką iki neapibrėžtos pabaigos, kas džiugina, kas smagu. Po to atėjo mintis, kad galbūt reikėtų atsiprašyti ir atlyginti už padarytas skriaudas aplinkiniams. Bet vis tiek, kažkodėl neskambėjo tai kaip tinkamas pasaulio pabaigos pasitikimas. Visa tai būtų labai derėtų laukiant diagnozuotos artėjančios individualios pabaigos, bet ne tuo atveju, kai su tavim baigiasi ir pasaulis.
Be pasaulio ir santykio su juo, mes apskritai nesame įmanomi. Natūralu, kad teoriškai galvojant apie pasaulio pabaigą, būtent santykio klausimas ir pradeda kišti koją ieškant rišlaus atsakymo, ką visgi daryčiau tokiu atveju. Pas klausimas sufleruoja, jog reikėtų pasirinkti kažką ypatingo, nes, na, o kaip kitaip? Nejau paskutinėmis dienomis prieš žemei sprogstant dirbsi viršvalandžius, nes taskai biškutuką dega. Reiktų kažko šventiško, džiuginančio, reikšmingo. Bet ar gali būti reikšminga tai, kieno pėdsakai jau kitą dieną tiesiog dings. Kaip ir smagios patirtys, kurios rytojui nepaliks įkvėpimo, jėgų ar tiesiog ramybės. Ir įspūdžiai, kuriais jau nebepasidalinsi. Taip galvojant dingsta visas smagumas tų veiklų priešais hipotetinę pasaulio pabaigą. Tas pats galioja atsiprašymams ir atlyginimams. Grąžinta skola tokiu atveju turbūt niekam neturėtų prasmės. Gal tuomet visai nereikėtų sureikšminti tos pasaulio pabaigos ir gyventi kaip gyvenus? Arba dar geriau, tiesiog vengti veiklų, kurios atima džiaugsmą. Sau ir kitiems. Kam bloginti situaciją dar labiau. Bet jeigu nesureikšminam artėjančios pasaulio pabaigos ir tiesiog stengiamės gyventi vengdami nereikalingos kančios, tai galbūt galima pabandyti taip gyventi ir kol final countdownas neprasidėjo. Žodžiu, panašiai, kaip stoikai kalbėjo.
Taigi, neatsakiau aš į tą man užduotą klausimą, nes nemoku kaip normalus žmogus atsakyti į tokius klausimus nereikalingai neišsiplėtodamas. O ir šiaip, kam palikinėti bucketlistui patirtis, kai šiandien penktadienis ir dar kultūros naktis?