Žinai tuos vakarus, kai penktadienio vakarą sėdi namuose rašydamas apžvalgą filmo, kuris greit paskęs visuotinėje užmarštyje (išskyrus tuos porą kartų metus kai jį parodys kokios nacionalinės melancholinės progos išvakarėse per kultūros kanalą (nuo šiol plius kanalą, I guess)) ir pamatęs, kad iki ilgiausiai netoliese dirbančios parduotuvės užsidarymo liko penkiolika minučių žiauriai užsimanai šokolado (nepaisant to, kaip kurį laiką prisiskaitęs apie cukraus blogį jo vengi) ir paskubomis išleki lauk? Na, jeigu ne būtent tokį variantą pažįsti, tai kažką esmėje artimo tam tikrai pameni.

Tai va, išleki lauk ir spėriu žingsniu eini per miegamojo rajono kiemus kurių apšvietimą prieš kelioliką metų žmonės vadintų nepakankamu ir nesaugiu (žinai, pavojingas jaunimas, viską ten…) pro lapų krūvas, kurios taip ir atrodo, kad savo spalvą įgauna nuo tų vangių žibintų šviesos naktimis, iki kol visai jos netenka sniegui atėjus (kalbant apie sniegą, šiandien viduryje dienos miesto centre po vieninteliu medžiu mačiau sniego krūvą. pastaruoju metu nesnigo. o ir lauke šiandien buvo arti dvidešimties laipsnių). Ir taip skubant link tikslo neapšviestoje vaikų žaidimų aikštelėje dėmesį patraukia (kokia siaubinga ir atrodo nelabai ką reiškianti klišė “patraukti dėmesį”, bet sakyti “pamačiau” kažkaip labai jau nešventiška, gi ko žmogus nepamatai tik per dieną, net ir tuos pačius pamatus sparčiai judančių statybų kitoje pusėje) švytuojantis siluetas. Toks stipriai švytuojantis, taip siluetai švytuoja tik naktį, kai niekas nemato. Žodžiu, supasi vienuoliktą valandą penktadienio vakaro vaikų žaidimų aikštelėje. Smulkmena atrodo, kas rašo apžvalgas kurias perskaitys lygiai septyni žmonės, kas tvojasi bare už sunkią savaitę, kas švytuoja neapšviestose žaidimų aikštelėse, kiekvienas savaip vakarus praleidžia. Tik nors tu ką, kiek džiugesio sukelia į savo natūralią aplinką naktį išlindę keistuoliai (nė menkiausios neigiamos minties į šitą žodį neįdėtą rašant, keistuoliai yra gerai), žinai, gi nykstanti rūšis jie dėl priverstinės asimiliacijos normalių žmonių pasaulyje. Tai va, nelėtindamas žingsnio, bet potencialiai gąsdinančiai (jeigu švytuoklė pastebėtų) negalėdamas atitraukti akių dėl džiugios nuostabos nujudi tolyn link šokolado (visos protingos knygos apie normalius ir sėkmingus žmones pabrėžia, kad reikia užsibrėžti tikslus ir nuosekliai jų siekti, žingsnis po žingsnio!) galvodamas, kaip būtų įdomu prieiti ir pasisveikinti, bet na, negali, prioritetai visgi, tai tiesiog nelėtini žingsnio ir viliesi, kad neištirps į tamsą tas siluetas.

Tada būna intarpas nieko, iki kol labai neskubant (čia tam, kad daugiau laiko į vakarą įdėti. žinai juk, lėtas pasivaikščiojimas gali pridėti papildomų valandų dienoje) judama atgal tuo pačiu keliu, su viltingu smalsumu (giminingu tokiam, kokį filmuose Kalėdų išvakarėse rodo vaikai), ištirpo ar ne. Ir ne todėl, kad kažkuris variantas būtų išskirtinai prioritetinis, o todėl, kad abu vienodai magiški. Vienu, siluetas taip stipriai įsisiūbavo, kad susiliejo su dar šiek tiek lapuotais medžių kontūrais virš galvų, ir vienodai smagu būtų praeinant pastebėti tiek paskutinius sūpynės pasimuistymus prieš sugrįžtant į balansą, tiek jau visiškai ramų, nerodantį jokių ką tik vykusio magiško ritualo ženklų, įrenginį, ir tada galvoti kaip grįžęs valgydamas šokoladą su džiaugsmu galvosi apie tai, kaip galbūt ten nieko net ir nebuvo. Kitu, dar tebešvytuojančio silueto atveju, prieiti ir pasisveikinus mandagiai pasiteirauti, kas negerai su tuo žmogumi, kad jis taip visiškai ne kaip normalus atvejis leidžia savo penktadienio vakarus. Na, arba kažko kito paklausti. Arba nieko neklausti, daug gi visokių ten variantų būna.

Tai va, grįždamas pamatai, kad niekas nepasikeitė nuo to laiko, kai ėjai priešinga kryptimi (nes juk nebūtinai kažkas turi pasikeisti vien dėl to, kad kažką apsukai šimtu aštuoniasdešimt laipsnių savo gyvenime, ypač kalbant apie pasivaikščiojimų kryptį), tad prieini prie sūpynės ir truputį patylėjęs pasisveikini, sulauki atsakymo, tada pateiki jau minėtą klausimą, į šitą atsakymo nesulauki, tada bandydamas pasiteisinti dėl klausimo formuluotės, kuri tikrai nuskambėjo ne taip, kaip tavo galvoje (atsimeni, panašiai kaip tą kartą kai vidurnaktį sėdint prie upės iš kažkur atsidaro būrelis užsieniečių studentų ir pagautas draugiškumo ir smalsumo nusprendęs juos užkalbinti pradėjai nuo “Ką jūs veikiat Lietuvoje?” primiršęs, kad tuo metu buvai rūstaus veido kerzuotas skustagalvis Kaune), pasirodai keistesnis už užkalbintą siluetą, tada apsikeičiama dar keliomis frazėmis ir kažkaip staiga pasidaro jauku, keliais žodžiais aptariamas pro šakas spindintis žvaigždynas (atsimeni, kaip tąkart prie kitos upės prieš pasaulio pabaigą?), dar apie kažką (nes iš esmės nuoširdžiai sunku paaiškinti apie ką) pakalbėjus palinkint sėkmingos skraidymo pabaigos ir nueinant.

Ne, taip nebūna, nes juk žinai, kokie baikštūs ir įnoringi būna keistuoliai, ir kad geriau negadinti žvaigždžių šviesos absorbavimo ritualo priėjus užkalbinant ir sutrikdant švytuoklės tiksėjimą. Žinai juk, keistuoliai taip būdami keistuoliais nors kartais ir pagalvoja, kaip būtų įdomu, jeigu atsirastų šalimais koks siluetas ir kažką įdomaus pasakytų, bet tuo pačiu iš tiesų atsiradus tam siluetui dažniausiai susierzintų dėl žmonių įkyrumo ir noro gadinti bet kokią jų ramybę. Kaip kačiukas pakritęs ant nugaros ir laukiantis pilvo pakasymo, bet tik sulaukęs prisilietimo persigalvojantis nagais. Ne, taip nebūna, bet žinai kaip būna iš tiesų? Pamatai, kad tebėra ten keistuolis, tad pasuki į šoną, link tolumoje pusiau apšviesto suoliuko, atsisėdi ties šviesotamsos riba, nugarą į siluetą ir tyliai žavėdamasis vakaro keistuoliais atsilauži šokolado ir įsivaizduoji, kad girdi supynių girgždėjimą kažkur už nugaros, kas kelias minutes atsisukdamas pasitikrinti, vis dar reikia įsivaizduoti ar jau nebeliko dėl ko. Praeina žmogus ir jam nueinant nuo minties, kokių keistų minčių jo galvoje gali sukelti ant suoliuko sėdintis siluetas su šokoladu, o kiek toliau siluetas ant sūpynės, suima juokas. Laikas sulėtėja, kol atmintyje keistuoliai primena, kad negalima per ilgai užsibūti besižavint išsigalvotais magiškais keistumais, tada atsistoji ir pajudi namų link, praeidamas pro vaikų žaidusių lapų griebimo mašinas (klūpojo ant riedžių ir išskietę rankas važinėdami į krūvą stūmė lapus) sukurtą krūvą, kurios ne ką žavesnį atsiradimą vakar matei praeidamas. Magiška kaiminystė. Ypač tamsiais vakarais. O kažkas neseniai dar sakė, kad nejauku pro ten eiti.