Norai

Man atrodo, kad dažnai mūsų norai ir troškimai, kuriuos įvardijame kitiems ar netgi sau, nėra tai, ko mes iš tiesų norime. Paradoksali nesąmonė, pasakysit, nes kaip gi tai, ko noriu gali būti ne tai, ko noriu? Ir išties, šiek tiek netiesos tame yra, nes norai yra norai, tik problema yra ta, kad mūsų norai iš aplinkos per gyvenimą prisigaudo tiek triukšmo, kad, atrodytų net elementariausi troškimai, išsikreipia tiek, kad galiausiai siekiame ne to, kas atneštų mums trokštamos pilnatvės. Arba taip pat dažnai tiesiog nesiekiame to, nors ir turim galvoje troškimą, kurio įgyvendinimas, atrodo, būtų didžiulis žingsnis link mūsų įsivaizduojamos laimės, bet kažko tame troškime neužtenka, kad jau šiandien imtume daryti viską, ką galime tam, kad jį pasiektume. Ir dėl to kaltas tas triukšmas, kuris, pavyzdžiui, mūsų tyrą ir netgi statistiškai normalų norą sukurti šeimą gali paversti kančių ir vargo sukeliančiu darbu, kurio rezultatas galiausiai galimai net netenkins, nes per daug skirsis nuo to, ką turėjome savo galvoje. Ir šiuo atveju tas triukšmas gali atsirasti iš gražaus šeimos pavyzdžio šeimoje, kuris savo laiku kėlė tiek saugumo, kad suaugus ir patyrus gyvenimo realybę pradėjome projektuoti visą savo ateitį į to jausmo susigrąžinimą, jausmo, kurio forma musų galvoje akivaizdi – tai šeima. O galbūt kaip tik, neturėjome tokios šeimos, kokią matėme pas kaimynus ar draugus ir dėl to jautėmės nuskriausti ar kažko netekę, tad belieka susitelkti į to jausmo simuliaciją savomis rankomis. Galbūt tiesiog, augame krašte, kuris stipriai remiasi tradicija ir dėl to nuolat girdima apie tai, kaip svarbu sukurti šeimą, tam, kad būtum geras žmogus ir pilietis, tad ar tai dėl noro stiprinti bendrumo jausmą su aplinka ar dėl baimės išsiskirti pastatome šeimos troškimo stabą. (trypia ir švilpia skaitytojas, tik gavęs progą įsiterpti, kad šeimos siekis tai ne šiaip sau socialine aplinka grįstas reikalas, šeima tai natūrali ir netgi įgimta žmogaus dalis! Ir išties! Lygiai tokia pat natūrali, kaip natūralu yra mirti pasigavus infekciją ar žiemą gyvenant šiaurėje neturėti šviežių daržovių, bet civilizacija tai, kas natūralu, reikia pripažinti, truputį iškreipė). Ir panagrinėjus, o kas gi iš tiesų slepiasi už to noro, galima atrasti daug įvairių aiškių norų – ar tai noras atkurti saugumo ir jaukumo jausmą, ar noras pritapti, ar dar kas tik ten pas jus galvoje gali būti, ir pastebėjus tuos tikruosius norus, galima aplink juos pradėti statyti tą apčiuopiamąją siekiamybę, kuri, tiesą sakant, dažnai ir gali sutapti su pradine, bet sutapimas tokiais atvejais dažniausiai tik išoriškas, nes išvadą, kurios argumentų nežinojome, pakeičiame aiškią prasmę ir priežastis turinčiu dariniu. O kai suprantame ko ir dėl ko norime, pasidaro daug lengviau to siekti arba nesiekti, jeigu suprantame, kad yra kitų, prasmingesnių norų, kuriems ir skiriame pirmenybę. Tad ar tikrai mes norime tos labai rimtos karjeros, ar naujos mašinos, ar išmokti kalbą, ar išmokti groti instrumentu, ar numesti tuos kelis kilogramus, ar apkeliauti pasaulį? Gal ir norime, bet esu įsitikinęs, kad labai maža dalis tų norų apturėjo nuodugnų auditą kilmės ir grynumo klausimais.

O koks gi skirtumas, kas ko nori, gi netrukdo tau, kad kitas nori pasistatyti didelį namą užmiestyje! Ir tikrai netrukdo, ir neturėtų trukdyti, tačiau kartais matant žmones, kurie kelyje link neišgrynintų troškimų ar netgi jau pasiekę juos neatrodo tokie laimingi, kaip, galimas daiktas, jie patys tikėjosi būti, pagalvoju, kokią baisią žalą mes taip darome jaunosioms kartoms. Skatiname ir motyvuojame, nors patys nepažįstame to, kas, sakome, jiems bus garantuota. Tarsi padėti įsirengti prašmatnų namelį medyje, nuslepiant informaciją, kad už dviejų savaičių tą medį nupjaus kol vaikas bus mokykloje. Bet tokia realybė, kad vaikiškas naivumas išaugamas, kad suaugusiųjų pasaulis nėra kaip pasaka, tačiau ar reikėtų tada sukurti tokį mitą, kuriam sudužus atsistoti galimai būtų sunkiau, nei turėtų? Aišku, visaip būna, bet skirdami laiko susimąstymui apie tai, kaip gi gyvename patys ir ar tikrai gyvename savo gyvenimus galbūt atrastume kelius, kurie išties vestų į tokią būtį, kurią didžiuodamiesi visi galėtume pateikti kaip pavyzdį gero ir tenkinančio gyvenimo. Būkime nuoširdūs pirmiausia sau, o tada nuoširdumas pasauliui seks paskui.

Norai

Vengimas ir rizika

Ar būtina patirti realybę pačiam, kad galėtum ją suprasti? Galbūt užtenka minimalaus kiekio patirčių ir tiesiog stebint ir mąstant apie auginti tą supratimą? Juk nebūtina tvotis veidu į žvyrą, kad suprastum, jog skauda ir apskritai, nėra malonu tai. O jeigu jau visgi teko, ar tikrai reikia tai pakartoti su betonine danga, kad suprastum skirtumą tarp veido santykių su skirtingais paviršiais? Atrodytų išmintinga pasimokyti iš tokių nutikimų, asmeninių ar matytų aplink ir tada tiesiog stengtis išvengti tų potyrių pačiam? Gi pilna išmintingų posakių apie mokymąsi iš klaidų. Paprasta ir aišku iki to taško, kuomet aktyviai pradedame vengti galimų negandų, nes žinote, žvyruota nuokalnė su plokščiapadžiais batais garantuos jeigu ne veido santykius su žeme, tai bent jau šonų, o tada jeigu nerandi tinkamesnio nusileidimo, taip ir lieki ten kažkur. Ir vis dažniau ir vis įvairesnėse aplinkybėse. Tada atsiras šamanas, kuris prieš tai pritarė minčiai, kad mokytis iš klaidų yra sveika ir natūralu, pasidalins pastebėjimu, kad toks vengimas tikrai nėra teisingas sprendimas ir kad reikia kartais pasiryžti rizikai, nes juk tavo patirtys ir pamokos yra konkretiems atvejams, o juk ne viskas yra vienoda ir gali būti tiesiogiai sulyginama, tad galbūt šiuo atveju iš tiesų net ir negresia susiknežinti nosies. Kitaip tariant, žmogus niekada tiksliai nežinai kokie rezultatai laukia tavęs priėmus sprendimą, tad visuomet reikėtų stengtis pasirinkti patirties kelią, nes juk įmanomas ir tas teigiamas  rezultatas, kuris visko pradžioje ir motyvuoja svarstyti apie poelgį. Ir išties, tai yra teisinga mintis, kuria vadovaujantis atsiveria daug kelių. Tik vat man truputį pasidaro neaišku, kaip gi mokymąsi iš klaidų suderinti su rizika ir situacijų unikalumo vertinimu. Vienu atveju, jeigu matai, kad žmogus eidamas per ledą skaudžiai susidūrė su jo paviršiumi – supranti, per ledą arba neiti arba labai labai atsargiai stengtis judėti juo, kitu atveju – net jeigu pats esi turėjęs guzą ant kaktos dėl tų pačių aplinkybių, kurias minėjo pirmasis patarėjas, ateityje turėtum nevengti kitų slidžių paviršių, nes juk kiekviena situacija unikali ir skirtinga, tad tiksliai nuspėti rezultatą nėra įmanoma! Taip, žinau, šitas pavyzdys palieka vietos viduriui – galima išmokti, kad ant ledo gali būti slidu ir turint tai galvoje drąsiai juo eiti. Ir turbūt tai yra sveikiausias pasirinkimas, tik man vis tiek neaišku, o kur tuomet yra ta riba ties kuria reikėtų pasirinkti vengimą situacijos, kuri garantuoja nesėkmę arba riziką, kurios potencialūs laimėjimai atrodytų verti to, nes juk iš esmės dažnai būtent šie abu variantai eina kartu, bent situacijose, dėl kurių iškyla šitas klausimas. Intuicija ar jausmas nulemia pasirinkimą, kuria filosofija vadovautis? Tokiu atveju, ar tikrai būtinos tos filosofijos, jeigu galiausiai vis tiek renkamasi pagal tai, ko žmogus nepaaiškins? Bet juk tai balansas, prabils šamanas, supratimas apskritai yra šviesa, tad ir tos filosofijos bet kokia forma reikalingos, tačiau reikalingas ir balansas kartais renkantis vieną, o kartais kitą. Paklaustas ar balansas neturėtų reikšti stabilaus ėjimo viduriu šamanas pradės aiškinti, jog balansas yra ir balansavimas pačiu balansu. Ties šia vieta ateina mintis, kad kartais balansas kaip filosofija tėra tingus atsakomybės atsikratymas už asmeninį nenuoseklumą. Bet grįžtant prie rizikos ir vengimo, ką reikštų ėjimas viduriu? Nuolatinį rizikavimą visuomet aiškiai suvokiant ir iš anksto susitaikant su visais įmanomais rezultatais? Situacinis svyravimas tarp rizikos ir vengimo, kaip kalbėjau anksčiau, nėra vidurys, nes juk kažkas turės nuspręsti kurion pusėn svirti, jausmų ir intuicijos atveju tas teisėjas liks nepasiaiškinęs, o protui davus plaktuką juk tai nebebus vidurys, nes iš esmės bus atsisakoma kitos pusės. Tad lieka rizikavimas susitaikant, kas, vėlgi, teoriškai labai graži filosofija, kuri sujungia abi idėjas ir duoda visuomet jeigu ir nebūtinai norimą, bet bent tenkinantį rezultatą. Apie tai kalbėjo stoikai, tik dažniausiai jie dar pridėdavo mintį, kad viso to veikimo sąlyga yra atsiribojimas nuo aplinkinių išgyvenimų. Tiksliau tai, kad norint rasti ramybę ir gyventi pilną gyvenimą, reikia išmokti nepergyventi dėl kitų žmonių išgyvenimų ir patirčių, (savaime suprantama, elgiantis taip, kad darytum tik gerą ir nekenktum) nes jos tik tuščiai apsunkina ir blaško nuo tikrojo kilnaus tikslo, tuo pačiu suprantant, kad viskas kas yra žmogaus galvoje yra tik jo galvoje, tad visą tai galima kontroliuoti (iš to ateina ir susitaikymas su galimais rezultatais). Kitaip tariant tariant, kelias tarp rizikos ir vengimo reiškia kelią link patenkinto gyvenimo, tačiau šiek tiek abejingo pasauliui, teisuolišką ir kilnų, tačiau mažiau jautrų kitiems (taip, žinau, labai grubus ir nepakankamai tikslus stoikų idėjų apibrėžimas). Kokį kelią tuomet reikėtų pasirinkti? Idiotiško rizikavimo neatsižvelgiant į to kainą, apgailėtino atsitraukimo netenkant patirčių, ar balanso, kuris atimtų dalį žmogiškumo? Pesimisto, optimisto ar filosofo? Aišku, yra ir ketvirtas variantas – tiesiog negalvoti apie tai ir nepriimti nei vieno požiūrio sau, paliekant tuos sprendimus intuicijai ir jausmams. Atmesti idėjas, kurios atrodo nepatogios ir apsunkinančios (visi mes turime natūralų talentą išburti ore argumentų, kodėl mums tai netinka, savaime suprantama, vengiant apie tuos argumentus kalbėti). Ir aišku, juk žmonės būna visokie, turintys įvairių pusių, kurios kartais netgi prieštarauja viena kitai, turbūt netgi būtų galima sakyti, kad tai yra natūraliai žmogiška. Bet man tada pasidaro neramu, kad į supratimą mes pradedame žiūrėti kaip į epizodinį televizijos serialą – pusvalandis praėjo įdomiai/linksmai, o po savaitės pamiršiu, nes per tą laiką pažiūrėsiu dar penkis epizodus kitų laidų. Bet apie tai kitą kartą, buvusį ar dar būsimą. O atsakant į klausimą, kurį variantą pasirinkti ar kurį renkuosi pats – nežinau, tad turbūt pagal nutylėjimą sustojama ties ketvirtuoju.

Vengimas ir rizika

Pastaruoju metu daug rašau, tik vis nesiryžtu pabaigti tų tekstų ar bent antrą kartą perskaityti publikavimui. Žinau, kad kartojuosi, nes aš vis neva rašau rašau, o kaip nėra ką skaityti, taip nėra. Panašiai yra su fotografija, nes aš vis fotografuoju, kartas nuo karto vonioje chemikaluose pirštus pamirkau, bet niekas nemato, nes kažkaip pasimiršta parodyti, o gal nesinori dėl kažkokių priežasčių. Neramu, kad ateis diena, kai nustosiu visą tai daryti. Kaip kažkada nustojau piešti, kurti skaitmeninius vaizdus ar dar visą galybę veiklų, kurių priekyje atsistojo kitos, kol galiausiai dėl dėmesio stokos pirmosios sudžiūvo. Ir jais iš pradžių dalinausi, o po to nustojau, o tada pamiršau. Nors ir mieli tie džiūvėsiai, net norėtųsi kartais vėl sugrįžti, bet nedrąsu krutinti juos tokioje būsenoje, o tai subyrės tie trapučiai. Taip sakau sau, kad užtenka iš šono pažiūrėti, neva matant juose buvusius gebėjimus ar bent jau džiaugsmą veiklų, taip kaip šiuolaikinio meno kritikas žiūri į išmatų skardinę. Tik šitos skardinės be etikečių, tai gal ir importinių šprotų rasti galima būtų. Importiniai šprotai, taip smagiai skamba, nors iš esmės mano kartai reikšmės realios neturi. Tik kontekstinė ir istorinė. Iš esmės tas pats, kas graikų mitologijos posakį įterpti. Bet ne apie mitologiją aš šiandien prisėdau parašyti. Svajoju kartais, kad atgaivinsiu kada tas mumijas, pavyzdžiui nupiešiu iliustraciją vienam iš tekstų, kuris prieš tris dienas parašytas, bet piešiasi tik kol svajoju, nes kai įsikvepiu ryžtą, tada suprantu, kad ne, reikia pradžiai kelis mėnesius vakarais praktikuotis, kol galėsiu sėsti prie lapo turinčio pavirsti ta iliustracija, o po tokio supratimo dažniausiai prisėdu parašyti kažką. Na bent gaunasi kažkas. Kažkas nebūtinai reiškia gerą! Turbūt jau skundžiausi čia, bet kartą gavau pastebėjimą, kad kai kurie mano tekstai atbaido dėmesį, nes mano pirmu asmeniu parašytuose tekstuose kartais pirmo asmens net ir nebūna. Dvasios nėra, žmogiškumo. Mąsčiau daug tąkart, ieškojau priežasčių tam, buvo argumentas, kad na, apskritai aš tiesiog oficialią kalbą pasirenku, nes neretai net ir su žmonėmis taip bendrauju. Geras argumentas, tik kol kas neišdrįsau susimąstyti kodėl aš net ir su žmonėmis taip bendrauju, bet ir tam ateis laikas. Bet kalbant apie rašymą, tai dabar suprantu, kad noriu rašyti visaip, tik baisoka, kad nesigaus taip kaip norėtųsi taip greit kaip norėtųsi, kad bus neįdomu, kad tiesiog blogai. Bet nepaisant to, vis dažniau pastaruoju metu pagalvoju, kad rašyti man patinka ir bent kolkas per daug nesuksiu galvos apie galimus to scenarijus tiesiog su malonumu darydamas taip, kaip gaunasi. Aišku, iki kol ir šitas užsiėmimas sudžius, bet galiausiai sudžiūsiu ir aš pats, tad nerimauti nereikėtų. Ir apskritai, supratau, kad jeigu visai nerašysiu, tai galiausiai visas mano mintis užrašys kiti, o kas tokiu atveju liks iš manęs? Kai visas mano mintis idėjas ir jausmus apsvarstys tekstuose kiti, kai kurie net taip, kaip ir aš pats tai parašyčiau ar bent norėčiau parašyti! Normalus žmogus tiesiog nusispjautų, nes koks gi skirtumas. Bet aš per daug savo galvoje gyvenu, kad tai visai nepaliestų. Kartą apie mane man sakė, kad vietoj angliško somebody termino mano atveju galbūt tinkamesnis būtų somehead. Juokauta buvo, aišku, bet mintis turi krislą tiesos. Pavydu, kai mano mintimis pasidalina kiti, net nežinodami, kad tai ir mano mintys! Ir ne dėl pavogtos šlovės tas pavydas, o dėl to, kad jeigu iš manęs tai žmonės išgirstų, galbūt pastebėtų ir tą kitą mano pusę, ne tą į akis krentančią, kuri dažniau nei man norėtųsi pasirodo nevisai, šviesiai, pavadinkim. O užrašinėti reikia, nes kuomet išsakai tas mintis, žmonės, kurie pažįstą tą matomą pusę, ją kaip sietą panaudoja toms idėjoms įvertinti ir dažniausiai tai priima ne kaip tiesiog autonomiškas idėjas, kurios patraukia ar atstumia, o kaip mintis, kurias pasakiau aš. Didžiulis skirtumas. Kartais pagalvoju, kad tikrai turėjo būti rašytojų, kurių aplinka atrado jų mintyse žavesį, tik kai bibliotekoje galėjo paskaityti tai, ką iki tol kartas nuo karto išgirdę gyvai pavadindavo kliedesiais. Kad ir kaip ten bebūtų, rašyti smagu. Tikiuosi greit to nepamiršiu.


(tiesiog, kadras padarytas prieš lygiai keturis metus, nebūtinai su asociacijomis)

Skaičiau ir mačiau: Tarp pilkų debesų (arba Tarp pilkos atspalvių ir Pelenų sniege*)

*  “Tarp pilkos atspalvių” būtų tiesioginis originalaus knygos pavadinimo vertimas (Between Shades of Gray), o “Pelenai Sniege” – filmo (Ashes in the Snow)


(muzikinis takelis tekstui)

Apie knygą

Trumpai pristatant – “Tarp pilkų debesų” yra grožinės literatūros kūrinys apie tremtį šešiolikmetės Linos akimis, pasakojime sutalpinantis įvykius nuo netikėto gyvenimo apsivertimo viduryje nakties įsiveržus pareigūnams iki to, kaip kraštutinai žiauriai baigdavosi kai kurių ištremtųjų gyvenimai. Atrodo paprasta ir aišku, nes mokyklos metais tikrai visi kažką panašaus skaitėme iš privalomosios literatūros sąrašų, tik, kiek pamenu, dažniausiai tai būdavo aprašyti atsiminimai, kas sukeldavo visai kitokio masto siaubą bei tikrumo įspūdį, nei galėtų sukelti grožinės literatūros kūrinys kalbantis apie tą patį (na gerai, galima ir iš fantazijos tai aprašyti įspūdingai, o dar priklausomai nuo asmeninės empatijos bei istorijos žinių tai netgi gali būti paveikiau). Tačiau reiktų pastebėti, kad ši knyga nėra grynos fantazijos vaisius – autorė susidomėjusi savo artimųjų istorija svečiavosi Lietuvoje ir bendraudama su istorikais bei žmonėmis, kurie patys išgyveno aprašomus siaubus, iš jų sėmėsi įkvėpimo pasakojimo elementams, tad, na, realybė tikrai atspindėta, tik apmaudu, kad per truputį apsinešusį veidrodį. Galvoje turiu tai, kad tie visi tekstai kalbantys apie tremties košmarą, kuriuos kūrė tai išgyvenusieji, buvo skausmingai tikri, kuomet iki smulkiausių detalių nupasakojami šiuolaikiniam žmogui sveiku protu nesuvokiami antžmogiškumo ar jo sukeltos kančios vaizdiniai, tuo tarpu šioje knygoje to pasigedau, ne vien dėl to minėto, pavadinkim, tikrumo, bet ir dėl švelnesnių (nei tuose skaitytuose tekstuose) vaizdinių. Tai nereiškia, kad knygoje aprašoma tik truputį nepatogi priverstinė ilgametė turistinė išvyka į užsienį, bet tiesiog žmogui, kuris augo kultūroje, kurioje reguliariai galima susidurti su tų įvykių siaubų pasakojimais, tai pasirodė ne taip išsamu kaip, atrodo, turėtų būti. Bet tai yra lietuvio perspektyva, o ši knyga nebuvo rašyta galvoje turint lietuvį skaitytoją, bent taip atrodo dėl būtent to pašvelninimo, bei, na, kai kurių pasakojimo elementų, kurie gali patraukti platesnį skaitytojų ratą įvairiose demografijose. Ir tai suveikė, nes knyga tapo tarptautiniu bestseleriu. Tai yra džiugu ir netgi labai svarbu, nes didžiausią dalį lempų šviesos antrojo pasaulinio karo temų scenoje jau daug metų gauna koncentracijos stovyklos ir Holokaustas, kas tikrai yra pagrįsta, tačiau tuo pačiu sėkmingai po kilimu sušluojama bent dalis sovietų sukeltos kančios, kuri savo mastais visiškai užgožia reprezentacijos kiekį, kurios susilaukia, ypač kai kalba eina apie reprezentaciją ne posovietinio bloko valstybėse. Kitaip tariant, man atrodo, kad dalis vakarų pasaulio nevisai suvokia, kiek ir kokio skausmo sukėlė šis rėžimas (populiariausiose užsienio interneto platformose galima rasti neironiškų grupių, kuriose žmonės teigiamoje šviesoje aptarinėja komunizmą, tiek teorinį, tiek praktinį, ko, manau, būtų mažiau, jei žmonės daugiau susidurtų su pasakojimais apie knygoje aprašomus įvykius). Manau, kad visa tai paverčia šią knygą ganėtinai svarbiu ir aktualiu kūriniu šiandien.

Atmetus istorinį ir kultūrinį kontekstą reikėtų nepamiršti ir to, kaip visa tai pateikiama, o apie tai kalbant pozityvumo šiek tiek mažiau. Noriu pabrėžti, kad knyga parašyta ganėtinai lengvu ir paprastu stiliumi, dėl ko skaitosi sklandžiai ir nevarginančiai, o tai ypač aktualu jaunesniajai ir mažiau skaitančiai auditorijai, tad iš vienos pusės tai yra didelis pliusas, iš kitos – kalba yra labai lengva ir paprasta, dėl ko pirmoji knygos pusė reiklesniam skaitytojui gali pradėti kelti nuobodulį (ar antra pusė yra geresnė ar tiesiog ties viduriu persilaužiau ir tiesiog ėmiau tai, kas prieš akis, atsakyti negaliu). Nors pasakojama pirmuoju asmeniu, kas padeda atskleisti personažo vidinius išgyvenimus ir mintis, to paties personažo vystymasis truputį šlubuoja – kai kurie pokyčiai tiesiog įvyksta be priežasties, kuri, atrodo tam personažui turėtų lūžį skatinančios įtakos, o kitais atvejais laužantys įvykiai personažo pastebimai nepakeičia (aišku, galimas daiktas, kad aš nesu pastabus skaitytojas ir visa tai nėra tiesa). Nenoriu pasakyti, kad personažas yra plokščias, nes būsenos aprašymai bei kartais įterpiami prisiminimai iš gyvenimo prieš tremtį prideda daug gylio, tačiau dabar bandant galvoje apibrėžti, kaip skiriasi žmogus pateikiamas knygos pradžioje nuo to, kuris vaizduojamas pabaigoje po dviejų metų apsivertusio gyvenimo – sunku rasti pakankamai stiprių pokyčių, kas kalbant apie kūrybingos ir jautrios sielos paauglę man kelia abejonių. Minėti intarpai, kuriuose aprašomi prisiminimai iš buvusio gyvenimo labai taikliai sukurdavo kontrastą su vykstančia realybe, ypač tais atvejais, kuomet netgi aprašomi vaizdai kinematografiškai ir organiškai pereidavo iš žiauraus pasakojimo laiko į lengvabūdišką paauglystę, tačiau tokių aprašymų buvo mažiau nei norėtųsi ir buvo vietų, kuomet atrodydavo, kad autorė primiršo apie šitą vaizdingą priemonę pasakojime. Knygoje ganėtinai daug personažų ir dalis jų atrodė kaip tiesiog tinkamos pasakojimui klišės, tačiau tai turbūt galima pateisinti tuo, kad knyga parašyta pirmu asmeniu paauglės – gal ji tiesiog taip mato tuos žmones, galbūt. Kai kurie svarbūs siužeto vingiai neatrodė pakankamai išvystyti, nes tiesiog kartais staiga tarsi iš niekur atsirasdavo ir supurtydavo pasakojimą, nors atrodydavo, kad tikrai buvo erdvės jų plėtojimui.

Kad ir kaip ten bebūtų, reikėtų nepamiršti, kad tai yra pirmoji autorės knyga, kuri nepaisant visų man pasirodžiusių spragų ganėtinai lengvai ir maloniai susiskaitė nepalikdama jausmo, kad laikas, kurį skyriau šiai knygai buvo praleistas veltui. Vargu ar laikui bėgant atmintyje liks daug iš jos, tačiau dėka šios knygos greičiausiai kito vizito bibliotekoje metu pasidairysiu autentiškų tremtinių tekstų, kas jau savaime, manau, gali būti teigiama. Priklausomai nuo to, kiek snobiški esate literatūros atžvilgiu, kiek esate empatiški aprašytiems vargams, kiek jus domina istorija, ši knyga turi stiprų potencialą palikti teigiamą įspūdį, tad jei pasitaikys proga – atsiverskit.

Filmas

Plačiąja prasme pasakojimas filme iš esmės lieka toks pats kaip ir knygoje, tad vengiant kartojimosi, praleisiu tą dalį apie siužetą ir kultūrinį kontekstą, kurią galima rasti aukščiau. Skirtumas tik toks, kad nepaisant to, kad knygoje jau kartais trūko aštrumo, filme viskas pateikiama dar švelniau. Nors iš esmės bandoma pavaizduoti tuos pačius įvykius, tačiau didelę dalį filmo per tai tiesiog prabėgama per greit nespėjant sukurti tos realybės jausmo arba teatrališkai ištęsiant dramą tiek, kad atrodo nutolstama nuo realybės dar labiau. Dėl to labai apmaudu, kad tokios temos filmas neišpildo jam pasakojimo savaime įpareigotos misijos. Kai kurie siužeto papildymai, ypač knygoje ypatingai neakcentuotų veikėjų išplėtojimai nuvylė, nes kuriant gylį personažams buvo perspausta ir galiausiai jie pavirto trimatėmis klišėmis, kurių istorija akivaizdi ir nuspėjama. Taip pat per prievartą išplėtota romantikos dalis prisidėjo bendro pasakojimo praskiedimo.

Kalbant apie patį filmo įgyvendinimą, atrodo, nėra daug ką kalbėti – vidutiniškos šių laikų kontekste ir originalumo šiek tiek stokojančios produkcijos rezultatas. Scenarijus parašytas per daug suspaustai, tad nors ir įtraukiama didžioji dalis scenų iš knygos, dalis jų filme pasirodo kaip trumpi kadrai, tad kartais net nespėjama užfiksuoti apie ką ir kodėl buvo vaizdai, kitaip tariant, scenos turėjusios savyje svorio filme tampa tik varnelėmis sąraše vietų iš knygos, kurias reikia įtraukti, net tokios scenos prie kurių turėjo būti privesta, suteikiant reikiamo konteksto, įvyksta staiga ir netikėtai, kas žiūrovui, kuris neskaitė knygos, tampa tiesiog ekrane šmėkštelėjusiais vaizdais, kurių reikšmė ar priežastys gali likti neaiškios. Filmo vaizdas tvarkingas, profesionalus, tačiau neįsimintinas. Kinematografija ganėtinai standartinė, tad atmintyje neužstrigo nei viena vieta, kur kameros darbas būtų prisidėjęs prie pasakojimo, buvo tik kelios vietos kurios kaip tik iš pasakojimo šiek tiek atėmė, kaip pavyzdžiui dalyje kurioje žmonės vežami traukiniu kartais pasirodydavo labai standartiniai kadrai iš drono virš traukinio, kad vat supraskit, traukinys važiuoja toli ir ilgai, kas ne tik buvo nuobodu bet ir nuvylė, nes poros sekundžių kadras be pabrėžtos perspektyvos iš drono kaip kompensacija filmo trukmės taupymui siekiant pavaizduoti savaites trukusią monotonišką ir baimės kupiną priverstinę kelionę, neatrodo kaip teisingas sprendimas. Aktorių darbas vietomis taip pat kėlė klausimų, tačiau kuomet tuos klausimus kelia žinomi, puikiai atlikę kitus savo vaidmenis aktoriai, ateina mintis, kad dėl tų klausimų kalti buvo ne jie. Kadangi filmą žiūrėjau originalo kalba, noriu visiems parekomenduoti žiūrėti variantą su lietuvišku įgarsinimu, nes netikiu, kad lietuvių aktoriai įgarsino lietuvius ir rusus prasčiau, nei kaip juos kūrė anglakalbiai aktoriai. Lietuvių personažai kalbėjo angliškai su lietuvišku akcentu, nors ir taisyklinga kalba, bet visgi su skambesiu primenančių tą, iš kurio kartais šaiposi mūsų komikai kalbėdami apie emigrantus. Kuomet ateidavo laikas rusų kalbai, net man, turinčiam tik kalbos pagrindus, tai skambėjo visiškai neįtikinamai. Aišku, visa tai neklius vakarų žiūrovui, bet lietuviams, manau, rėžti ausis gali.

Žiūrint į filmą kaip į knygos adaptaciją tenka pripažinti, kad viskas kas sutampa, tai pagrinde tik bendras pasakojimas, o dalis fragmentų ir kas jais buvo sakoma knygoje, filme pakeičiama paprastesniais ir holivudui artimesniais simboliais. Taip netgi kai kurias labai svarbias scenas transformuojant taip, kad iš dviprasmiško bei emociškai gryno paversta dramatišku ir konkrečiu teiginiu. Kaip minėjau aukščiau, filme veiksmas per daug suspaustas, nes nors jau ir knygoje buvo įvykių, kurie, atrodo, galėjo tęstis ilgiau, nes tematiškai tai būtų labai tikę, filme viskas dar labiau supresuota, ką turbūt būtų buvę galima išspręsti (ar bent juntamai pagerinti) pridedant papildomą pusvalandį filmui (su sąlyga, kad tas pusvalandis nebūtų panaudotas romantinės temos plėtojimui, kuri knygoje buvo pavaizduota subtiliai ir tinkamai kontekstui). Prisiminimų dalys, o tiksliau perėjimai į jas, netgi knygoje atrodė kinematografiškesni nei filme, kas labai nustebino, filme jos labiau veikė kaip bendras priešistorės pasakojimas viena tema, nei kaip kontrasto priemonė, kaip didele dalimi jos buvo naudojamos tekste. Knygoje buvo kalbama pirmu asmeniu paauglės, kuri tremiama į sibirą, o filme, atrodo, buvo kalbama holivudo scenaristo akimis apie tai, kaip jis suprato tremtį iš tos paauglės pasakojimo.

Nepretenzingomis akimis žiūrint, filmas nėra sunkiai skaitomas, nors vietomis ir šabloniškai, bet visgi išraiškingas, tad einant į šį filmą su noru pamatyti ekranizaciją pasakojimo apie tremtį, tikrai galima patenkinti šį norą taip, kad iš filmo išeitumėte mažų mažiausiai nenusivylę ir turbūt parekomenduotumėte šį filmą kitam tokių norų turinčiam. Aktoriai nors vietomis neatrodo autentiški, tačiau tuo pačiu yra pakankamai dramatiški ir išraiškingi, kad įtrauktų į pasakojimą. Filmas neprailgsta ir baigiasi tolygiai, nenukirsdamas istorijos staigiai pabaigai. Tad jeigu ne dabar, tai bent ateinantį birželį, kuomet greičiausiai nacionalinis transliuotojas rodys šį filmą, pamatyti verta, nes juk ne tiek daug yra filmų apie tremtį, ypač naujų.

Apie šitą rubriką

Dažnai pasitaiko, kad pažiūrėtas filmas ar serialas, perskaityta knyga, o kartais net perklausytas muzikinis albumas sukelia minčių, kuriomis norėtųsi pasidalinti. Kadangi taip sutapo, kad per vieną savaitę ir perskaičiau knygą ir pamačiau jos ekranizaciją, kurią iškart buvo proga aptarti su bendraminčiais, tų minčių koncentracija pasiekė motyvacijos ribą, skatinančią galų gale bent pabandyti apie tai rašyti. Turiu prisipažinti, kad neturiu kino ar literatūros kritiko išsilavinimo, tačiau skaityti moku didžiąja savo gyvenimo dalį, o aktyviai matau turbūt gerus du trečdalius (žinote, miegą atmetus). Taip pat teko šiek tiek studijuoti tiek apie atskirų kino elementų konstravimą, tiek apie kūrybinį rašymą, tad tikrai kartais bent pats patikėsiu, kad beveik suprantu apie ką kalbu! Kad ir kaip ten bebūtų, tai tėra asmeniniai įspūdžiai ir asmeninis suvokimas, kuris gali būti netikslus, klaidingas ar tiesiog toks, kuriam turėtumėte pagrįsto pagrindo nepritarti. Greičiausiai visko ką suvartosiu neaprašinėsiu, bet tuos atvejus, kurie užstrigs galvoje sukeldami kažkokių minčių, galimai čia pažymėsiu.

Skaičiau ir mačiau: Tarp pilkų debesų (arba Tarp pilkos atspalvių ir Pelenų sniege*)

Laikas, lūkesčiai ir Prometėjas

Kartais akimirkai nutvieskia siaubas pagalvojus, kiek daug yra knygų kurias norisi perskaityti, filmų, kuriuos norėtųsi pamatyti, istorijų, kurias norėtųsi išgirsti, žmonių su kuriais norėtųsi susipažinti arba vėl susitikti, meno kūrinių kuriuos norėtųsi pamatyti, kūrinių, kuriuos norėtųsi sukurti pačiam, muzikos, kurią noriu išgirsti, pasaulį, kurį norisi suprasti… Dėl laiko trūkumo gyvenime visa tai tiesiog nesulauks savo eilės. O ką jau kalbėti apie visus tuos norus, kurie jau pamiršti ar dar nepažinti. Atrodo, kad tada geriausia apskritai nenorėti, atsisakyti visų svajų ir lūkesčių ir tiesiog imti viską iš eilės ir mėgautis, negalvojant apie tai, kas dar stovi eilėje ir kas nesulauks savosios prieš darbo laiko pabaigą. Ir tai yra laimė, bet su sąlyga, kad tikrai atsisakyta visų lūkesčių. Nes kokia neviltis apima, kai patiri kažką, bet kokia forma, ir po to bandydamas su kažkuo šalia pasidalinti įspūdžiais ir mintimis, susiduri su mūro siena, kuri nors ir kartu stebėjo tą tiek ilgesio bei minčių apie laiko trapumą sukėlusį saulėlydį, bet nei ilgesio, nei laiko tame nematė, o pasiliko sau tik estetinį vaizdo įspūdį, bei nuotrauką telefone, kuri įkris tarp šimtų kitų tokių tame pačiame įrenginyje, o vėliau tarp milijonų interneto tinkluose. Tada ir liūdna dėl likimo nesuprastu ir pavydu, nes tądien spalvos taip nesužavėjo, o atrodo, buvo kam žavėti tąkart. Po kiek laiko būna atvirkščiai – saulėlydis užvaldo protą žavesio dėl formų ir spalvų šokio, kuris daugiau niekada nepasikartos, kurį stabteli ir užfiksuoji kaip pavyzdį įkvėpimui ateityje iššaukti, o mūro siena šalimais paniekinamai nužvelgia kol fotografuoji tą vaizdą, nes juk gadini momentą ir akimirkos įspūdį jį užšaldydamas. Ir vėl, liūdesys ir lengvas pavydas. Bet iš tikrųjų, nei tas liūdesys būna iš esmės dėl to nesupratimo, nei pavydas, dėl kažko, ką tau nepastebimo mato šalimai esantis, o liūdna dėl to kaip sunku užmegzti ryšį žmonėms, bei pavydu tiems, kurie tyloje stebėdami tą vaizdą daugiausiai pasikeis “gražu” “aha…” ir tiek, ir ryšio ten daugiau bet kokia kalba galėtų sukurti. Ir viskas dėl lūkesčio. Kapitalizmas įaugęs į sielą, kuris kiekvieną interakciją paverčia transakcija arba algoritmais jeigu… – tada… , nes juk taip veikia pasaulis, nes juk taip veikia fizika. Veiksmas ir atoveiksmis. Tada pagalvoju, kad laimingesni žmonės buvo, kol nežinojo kas yra ta fizika ar kas tie algoritmai. Buvo, aišku, visa tai ir be žmonių žinios, visa tai buvo kažkas nepaaiškinamo, magiško, stebuklingo, arba tiesiog, nesigilinant kas tai yra, tai tiesiog buvo, be apsinuodijimo bandant suprasti. Bet juk be viso to supratimo, domėjimosi ir svarstymo nebūtų nei tų knygų, kurias norisi perskaityti, nei apskritai daugelio norų kažką patirti. Ir išties, bet kokia beždžione būti geriau – nesuprantančia ir ta, kurią veda instinktai, kurios pasitenkinimas būtimi gerokai mažesnės amplitudės, tačiau pasiekiantis aukštumas, ar beždžione turinčia didžiulį kiekį supratimo apie pasaulį, bei nesuvokiamą kiekį kartų didesnius mastus informacijos kuri dar nepažinta, bet esant norui prieinama, beždžione, kuri valdoma nesuskaičiuojamo kiekio priklausomybių bei su pasitenkinimo amplitude, kurios aukštumos fiktyviai iškeltos tiek, kad lieka tik tas pasitenkinimas, kuris yra, nepaisant kiek virš galvos įsivaizduojamo potencialo dar matosi? Naivūs ir banalūs pasvarstymai, kurių kitomis formomis, įtariu, galima rasti tiek revoliuciniuose manifestuose tiek šiuolaikinių ludistų forumuose, bet tiesa ta, kad antra beždžionė, statistiškai, yra gerokai laimingesnė už pirmąją. Nors greičiausiai tuo pačiu ir nelaimingesnė. Bet jei kas duotų pasirinkti, justi tik du vidutinio intensyvumo skonius, nepaisant to, kokį maistą valgant, vieną malonų, o kitą priešingą, arba pasirinkti justi visus, įvairiausius, nuo šlykščių ir pykinančių iki, atrodo, euforiją sukeliančių skonių? Visi pasirinktume tą variantą, po kuriuo visada mažomis raidėmis būtų pridėta transakcijų ir algoritmų ir sąlyga. Prometėjui turėtų širdis plyšti matant, kad jo atneštas supratimas nuvedė žmones prie savanoriško savų kepenų kapojimo, vien tam, kad jų širdys neplyštų, o galbūt graikai tiesiog apdairiai pačiame Prometėjuje įkūnijo žmonijos likimą?
Bet nieko tame juk blogo nėra, nes juk kaip idiotiškai mazochistiška būtų priimti realybę, kaip kažką savaime blogo. Tuo labiau, kad paimant bet kokį atskaitos tašką, kurie objektyviai randami tik praeityje – viskas tik gerėja. Ilgėtis nesamų idealų? Arba mažų nepatirtos praeities fragmentų užtušuojant nepatogią tos pačios praeities aplinką? Mazochismas garantuojantis tik dar blogesnę asmeninę ateitį, nes ar dažnai atbulomis žmonės nueina ten kur tikrai nori? Nors ne ką geriau yra priimti dabartį, kaip gėrio aukštumas, žiūrint į priekį kaip į neišvengiamą dar didesnį gerovės augimą, nes juk visa kas buvo privedė iki šio gėrio, tad nepaisant visko, šis esamas ar įsivaizduotinas gėris nuves prie dar didesnio! Manau, Prometėjui dėl tokio supratimo taško ir būtų liūdniausia, nes savu kailiu patirta, kur tai nuvesti gali. Realybė turėtų būti balansas, taškas iš kurio matosi aukštumos ir žemumos, praeities, dabarties ir ateities, taškas, iš kurio galima bandyti eiti bet kokia norima kryptimi link bet kokios norimos ateities, tiek sau, tiek aplinkiniams, tiek pasauliui. nenusisukant link saulės, kai ateina tamsūs debesys, bei nesielvartaujant, kai tie patys debesys kuriam laikui paslėpia saulę.

Laikas, lūkesčiai ir Prometėjas

išankstinis nusistatymas

Tęsiant seriją “universalūs ir natūralūs dalykai, apie kuriuos galbūt be reikalo nesusimąstome, bet kas ten žino, darykit kaip jūs norit”, šiandienos tema yra išankstinis nusistatymas. Evoliucine prasme (garbės žodis, ateityje paskaitysiu daugiau apie evoliucinę psichologiją, kad magiškai savaime daugiau akademinio tikslumo įgautų mano tekstai tokiomis temomis, bet kolkas nemaža dalis to bus vis dar tik subjektyvūs pamąstymai) išankstinis nusistatymas, spėčiau, turi labai aiškią funkciją – iš asmeninių patirčių suformuoti automatinius reakcijos modelius į idėjas ir dalykus, atlaisvinant protą, nuo kiekvienos situacijos analizavimo ir vertinimo, nes tai tiesiog būtų nežmoniškai varginantis procesas (įsivaizduokit kiekvieną apsipirkimą prekybos centre, kai stabtelit prie kiekvieno maisto produkto, kurio nemėgstat, bet nebandėt jau daug metų ir susimąstot, kad galbūt verta, nes ten žinot, magnio daug jame, o per tokius karčius jo trūkti daug kam pradeda, o ir šiaip, gal tiesiog močiutė labai neskaniai paruošdavo šį produktą ir tik dėl to dabar jo taip nemėgstat), žodžiu, tai tiesiog objektyviai nenaudinga. Tai tam tikra intuicijos forma – šortkutas smegenyse padedantis išvengti nuolatinio tų pačių minčių gromuliavimo. Funkcija viso to aiški, ir netgi būtų galima teigti, kad visai naudinga, nes leidžia susitelkti į dalykus, kurie teikia malonumą ir išvengti tų, kurie, turbūt, to malonumo teiktų mažiau arba apskritai jį atimtų. Tačiau, panašiai kaip ir su principais, išankstinį nusistatymą mes esame linkę vertinti labai vienpusiškai – kai kiti kažko neargumentuotai nemėgsta ar perdėtai garbina, tai dažnai yra išankstinis nusistatymas (kas dažnai mūsų galvoje savaime reiškia truputį nepagrįstą), kai mes taip elgiamės, tai yra brandžios ir susiformavusios asmenybės, kuri pažįsta save ir supranta ko mėgsta/nemėgsta požymis. Kitaip tariant, kiti būna užsispyrę ir nesuprantantys, o mes argumentuoti ir suprantantys. Ir šita dalis man kartais neduoda ramybės, nes išties, labai sunku, netgi aktyviai stengiantis, pabėgti nuo vidinio dvylipumo ir sąžiningai įvertinti kito žmogaus patirtis kaip tvirtą pagrinda susiformavusiam įsitikinimui ir tuo pačiu taip pat sąžiningai pažiūrėti į savo paties nusistatymus. Ir čia jau grįžtu prie nuolatinio motyvo savo tekstuose – savęs kvestionavimo. Pradedant atidesniu žvilgsniu į tai, ką instinktyviai esame linkę nurašyti, baigiant savo prioritetų analitiniu įvertinimu. Aišku, nereikia to daryti nuolat susidūrus su idėjomis ar reiškiniais, apie kuriuos jau turime tvirtą nuomonę, bet, įtariu, būtų labai labai naudinga kartais, kai jau pradedame primiršti rimtus argumentus savo mintims, stabtelti ir įsiklausyti ir suteikti naują šansą. Nes išties, galbūt visą gyvenimą turėjot nežmoniškai prastą sėkmę su patieklais, kuriuose buvo artišokų ir galbūt tai iš tikrųjų galėtų būti jums labai patinkantis maistas? Arba muzikos žanras, su kuriuo susidurdavote tik aplinkoje, kuri niekada nebuvo nuoširdžiai patraukli, bei apskritai prasti žanro pavyzdžiai būdavo grojami, bet gal tas žanras turi detalių ir subtilybių, kurios galėtų būti įtraukiančios ir artimos, tik vat, nebeduodame jam šanso. Aišku, lengva kalbėti apie antro šanso davimą, kai teoriškai savo galvoje taip lengva susikurti argumentuotai savo nuomonę išdėstančius žmones, kurie galbūt galėtų parodyti nemėgto dalyko vertę, ar bent sudominti tiek, kad atsirastų noro duoti antrą šansą, bet realybė yra kiek kitokia, nes per dažnai susilaukę pastebejimo apie savo požiūrio trumparegiškumą ar paviršutiniškumą mes užuot paklausę iškart velkamės kovinę uniformą ir užuot įsiklausę ieškom kur, garbės žodis, tik gynybos tikslais, trenkti arba tiesiog pasislepiam po saugia siena, nes mes juk save pažįstančios ir susiformavusios asmenybės, mes žinom viską ką žinom, o jei kas sako, kad nežinom, tai, na, faktas, kas mus siekia pažeminti ar kaip kitaip sužeisti! Aišku, nėra tai universalu, yra daug faktorių, kurie gali paskatinti klausyti (bet retai išgirsti) nevarant mūsų į kovą, bet faktas nesikeičia, kad iš esmės esame uždari ir baugštūs. Ir kas keisčiausia, kad jeigu sustosime ir pagalvosime, kaip mus gali sužeisti tokios konfrontacijos, suprasime, kad jokios objektyvios žalos dažniausiai net negali būti, viskas, ką mums žalingo gali padaryti, tai sujudinti mūsų pamatus, kurie, tiesą sakant, visada yra pastatyti mėgėjiškai ir netvirtai, o tada mums reiktų pagalvoti apie naujas statybas, o tai jau savaime baisu, nes pokyčiai, naujovės, nežinojimas. Bet kiek artumo su žmonėmis ir pasauliu galėtume atrasti, jeigu, visgi, nepabijotume kartais išgirsti dalykus, kurių šiaip vengiame girdėti. Atsitraukti nuo nuogų karalių pasaulio, kuomet kartais lyg ir kažkas atrodo ne taip, bet niekas lyg ir nekalba, tad belieka tik pripažinti tai kaip tiesą ir kartoti kitiems tai, taip tik skatinant universalią izoliaciją, dėl kurios po to patys naktimis prarasim miego. Taigi, išankstinis nusistatymas gali būti naudingas, nes gali palengvinti kasdienius procesus išlaisvindamas nuo perdėto susimąstymo, tačiau, galimas daiktas, kad nekvestionavimas savo išankstinių nuostatų gali būti priežastis slogumo, tiek savo gyvenime, tiek aplinkinių, tad gal išbandom kažką, ko nemėgstam?

išankstinis nusistatymas

nežinojimas

Antrandi kažką savo seno ir supranti, kad turbūt baisiausias nežinojimas yra to, kas dar bus. Pažiūri vat ryte oro prognozę ir žinai, vilktis megztinį ar pasiimti skėtį, o gyvenime tiesiog lieki šlapias ir sušalęs. Aišku in hindsight po to galima sakyti, kad vat, oras pastarosiomis dienomis ir taip vėso, tai buvo galima numanyti, kad reikės to megztinio, bet visada po laiko viskas atrodo elementaru. Pamirštos ar pražiopsotos smulkmenos ir detalės kartais gali iš esmės pakeisti viso gyvenimo tėkmę. Aišku, apie viską taip galima pasakyti, nes vargu ar kada turėsime resursų paskaičiuoti, kas būtų, jeigu būtų, tad iš esmės tuščias pliurpimas vien kalbėti apie tai. Imi ir gyveni, negalvodamas apie drugelių ir tornadų santykį. Plasnokim plasnokim, be minties apie padarinius. Ir išties, išprotėtume gi, jeigu kiekvieną plastelėjimą pradėtume vertinti iš galimų padarinių perspektyvos, o ką jau kalbėti apie tuos plastelėjimus, kurių net neužfiksuojam. Kiekvieną akimirką griaunam ir statom. Bet vėl, niekas gi neišmatuos, kiek balanso tarp to. Lieka vertinti pagal tai, kaip aplinka atsilieps, tik vat, atsiliepia dažniau į negandas žmones, bet tada galim imti ir statyti daugiau! Kad bent grįžti iki balanso. Tik neklauskim ir kur atsiranda žaliava mūsų statiniams, nes dar paaiškės, kad ir už to slypi griovimas. O paaiškės visada. Bet tada galim derėtis su sąžine, kaip viena ar kita yra mažiau svarbu už trečią! Ir grįžta balansas, kai visi sutariam, kas gi čia svarbiausia. Statyti ir šypsotis, nežiūrėti atgal, o tuo labiau į priekį, bet kalbėti apie būtas statybas ar svajojamą ateitį, sakyti, kad tik taip būti tegali. Tada vėl sutariam su visais, su kuriais pavyksta, o kitus pamirštam, ir džiaugiamės, džiaugiamės… Svarbiausia kuo anksčiau rasti naratyvą, kuris širdžiai artimas, o po to per daug nebeklausti. Nebent pro saugų savo buto langą galvą iškišus paburnoti ar paklausti, kodėl ne taip yra, kaip sau įsikalbėjau, o kai niekas neatsako į užduotą klausimą, tai ar ne akivaizdu, kad žmonės nežino, taip palikdami klausėją teisiu? Ir nesvarbu, kad patys tik užmetę akį į nerišlų klausėją lange nueinam toliau nė žodžio netarę ir net negirdėję ką jis ten, nes skubam ten, kur saugu ir niekas neklausia, ko nereikia. O po to rimtu veidu sakom reporteriui, kad dažnai matydavom tą klausėją ir kad tikrai atrodydavo per daug persisvėręs, bet niekad nepagalvojom, kad tai galėtų baigtis tragedija. Ir gyvenam toliau. Kartais atrodo, kad visi yra atsidavę solipsistai, tik aktyviai besistengiantys prieš savo vaizduotę nepasidaryti gėdos dėl netinkamo elgesio, kiek išeina. Kitas baisus nežinojimas yra neprisiminti laiku, ką jau žinai ar kuo tiki. Ypač baisu būna įsitikinimų atveju, kai kam nors atkreipus dėmesį į mūsų prieštaravimus sau būname priversti imtis mentalinės jogos, kad apgintume savo kvailumą, galiausiai patį kvailumą įtikindami, kad visai jis ne kvailas, jis tik subtilus, ar gilus ar, na, blogiausiu atveju, keistas. Taip kvailumas per akimirką pavirsta unikalumu ir gyvenam toliau, su papildyta taryba galvoje. Ir nieko baisaus visa tai, nes visi mes taip elgiamės, daugiau ar mažiau, nėra šventųjų tuo klausimu, normalu, būtų galima pasakyti. Ateina mintis, kad didžiausi romantikai istorijoje yra ne rašytojai, poetai ar dailininkai, šlovinantys grožį, betkokia jo forma, bet filosofai, kurie kalba apie būtį ir žmogų surasdami paaiškinimus ir pateisinimus, pasakydami, kas gerai, o kas blogai, kas gražu, o kas ne. Poetas kalbės apie realų jausmą ir įmanomą patirtį, filosofas apie tai, kas net jo galvoje pilnai negyvena, bet būtų nuostabu, kad gyventų daugumos.

nežinojimas

klausimai

Kaip vienas poetas su gitara sakė, pusė to, ką parašiau yra šlamštas, pusė to, ką išgirdai yra tik spėlionės. Bet niekada turbūt pilnai neatrodo, kad tai būtų šlamštas, vistiek, gi, kažkas savo ir teisingo tame yra. Su spėlionėmis panašiai. Kaip kitas muzikuojantis žmogus įdainavo, nuo pradžių neparašiau nei vienos eilutės melo. Juk tai, kuo tikiu, negali būti melas. Bet ar ne tada melas ir įgauna formą ir prasme, tik kai juo patikima? O ar transiliuoti melą, kuriuo patikėjai yra toks pat melas? Ar melu galima vadinti tiesą, kuri laikui bėgant pasikeitė? Turbūt perspektyvos klausimas. Kiek norisi kaltinti, kiek norisi būti apgautojo rolėje arba kiek norisi nuolat iškreipti savo elgesį iki laikinai amžinos tiesos. Aišku, čia nėra sunku atskirti tą melą, kuris pateikiamas turint galvoje paslėptą naratyvą, kuris skiriasi nuo išsakomo, bet ne apie jį aš dabar. Aš kalbu apie tą melą, kurį pasiliekam sau, kurį užkasame po jausmais ir įsitikinimais, tą, kuris yra grynų gryniausia tiesa, nes juk aš nenoriu pažiūrėti kaip ten yra iš tikrųjų. Tuo labiau, kai tas melas toks gražus, šviesus, poetiškas. Tada tai tiesa. O kas po to? Kai vėjas nupučia tas krūvas lapų dengusių tiesą? Pakeiti tiesą savo galvoje ar lieki prie to, ką manei esant tiesa? O kaip ateityje į žiūrėti į tuos žavesio kauburius, žinant, kad viduje šerdis gali būti visiškai priešinga paviršiui? Būti dabar ir gyventi su tuo, kas prieš akis ar pulti ieškoti tiesos, atsisakant dalies gyvenimo? O kas, kai šerdies net nebūna? Įsikalbėti sau to nesančio objekto reikšmę ir prasmę ar pripažinti išvaikius buvusią tiesą ir likus tuščiomis, na, nebent išskyrus su abejone ir cinizmu? O kas kaltas, kai nuo to nukenčia aplinkiniai žmonės? Ar apskritai reikalingi kaltieji? Bet be kaltųjų ir kitų priežasčių ar galiu po to rasti prasmę tame ar paaiškinimą, įgalininantį tobulėti ir augti? Be kaltųjų, aišku, galima irgi augti, tik tada dažniausiai auga gynyba. O ar augantys ir stiprėjantys kiautai ir šarvai nėra tas pats augimas? Juk vėžliukai išsirita su minkštu ir trapiu šarvu. Daug gyvūnų laikui bėgant pastorina savo odą, tad ar nėra tai normalu? O gal tai ir yra tas teisingas kelias? Be kaltųjų, bet su stipriu kiautu. O ar teisinga patikėti idėjomis, kurios po to kenks tau ir aplinkiniams, net jeigu jos atrodo visiškai įtikinančios? Ar visgi reikėtų leisti sau kartais prisimerkti, kad atsirastų juodų dėmių tose idėjose, idant galėtum bent laikinai įterpti raminančią fantaziją? Bet juk tai melas, nenuoseklumas! Ar reikėtų sau taikyti tokius pat standartus, kaip aplinkiniams? O galbūt reikėtų sau taikyti tokius pat standartus, kokius aplinkiniai taiko sau? Yra perspektyvų, kuomet tai būtų gryniausias nuoseklumas. Tik čia jau einu link paradokso, nes juk žmonės retai kaip aukštą siekiamybę pasideda nuoseklumą, tad ar prisiimti jų standartus sau ir džiaugtis pasiekimu, kuris iš esmės nesvarbus prisiimtiems standartams nėra dar viena rolė, kurios tikslas apgauti save? Perspektyvos, perspektyvos. Viskas juk gali būti teisinga, jeigu atsistosim teisingame kampe, pamenant, kažkada kalbėjau apie tai. Nors neapleidžia jausmas, kad apie viską aš čia jau kalbėjau. Ar galima laikui bėgant daugiau ar mažiau pakeisti mintis, kurios užrašytos ir paleistos pasaulin, ir pateikti naują to interpretaciją arba kita forma pateikti tą patį, ką jau buvai paleidęs? Juk daug kurėjų iš esmės kalba apie tą patį, tik kitais žodžiais, vis ratu. Gal normalu? Ar ne pretenzinga save pavadinti kūrėju? Arba menininku? Kuomet niekas nemato didžiosios dalies to, ką sukuri, o kartais net ir nori, kad nematytų to, ką jau galima buvo išvysti. Tas noras, kad nematytų gal ateina iš to, kad labai patogu būna apibrėžti žmogų iš to, ką jis sukuria. Susikurti gražų, intriguojantį, bauginantį, atgrasantį ar betkokį kitokį įvaizdį galvoje. Susieti žmogų su jo produktu. Ar sąžininga sukurti stabą iš žmogaus atimant jo žmogiškumą? Ar reikėtų gailėti tų, kurie patys patiki esantys tik tai, ką reprezentuoja tie stabai ir siekiantys sunaikinti visą kas už to? Būna juk kūrėjų, kurie pražūna savyje dėl aplinkos. Įspudžio fabrikėliai. Perspektyvos, perspektyvos. Gal viso to net nėra žiūrint iš kitur? Ar tai, ko aš nematau, egzistuoja? Ar reikėtų šalia esantiems parodyti tai, ko jie nemato? Kad ir kaip tai tamsu būtų. Ar reikėtų pykti ar liūdėti dėl nenorinčių matyti? O ar tikrai viskas, ką matau yra tikra? Ar viskas, į ką rodo kiti yra tikra? Aišku, parodžius pirštu, viskas bent akimirkai materializuosis, o tada atmesim arba priimsim. Bet kiek tame tiesos ir kiek tai yra tik fantazijos? Kiek išties pasaulis yra gražus, jeigu atmesim savo norą būti patogiai ir jaukiai, ir galbūt nusisukti nuo negandų, ir siekį tamsą paslėpti šviesa? Kiek išties pasaulis yra netikęs, jeigu atmesim norą paaiškinti savo kančią, norą surasti viskam paaiškinimus, norą išsiskirti dėl neva matomos platesnės realybės? O gal pasaulis tiesiog joks? Didžiulė žaidimų aikštelė, kur kiekvienas randa sau veiklos, ar tai karstyklės ar smėlio dėžė, ar kampas patvoryje kuriame tyliai žaidžiame savo susigalvotus žaidimus. Bet tokiu atveju kodėl taip dažnai tikimės, kad prie mūsų prisijungę iškart žinos mūsų žaidimo taisykles ir kodėl po to pykstame, kai neseka tų neapibrėžtų mūsų rėmų? Net vaikai, atrodo, dažniausiai linkę visą tai iš karto paaiškinti, ar bent, kiek leidžia jų kantrybė susidūrus su pažeidimais, patikslinti taisykles. Gal tų kiautų auginimui sunaudojame šituos sugebėjimus? Perpektyvos, pespektyvos… Ar esamu metu man pritrūkus klausimų, kuriems užtenka drąsos ir ryžto paklausti, reikėtų padėti šį tekstą į lentyną, reguliariai papildant ir viliantis, kad kadanors jis bus baigtas? Ar susoti ir pateikti tai, kas jau yra, kadanors ateityje pakartojant pusę to kas čia jau parašyta, bei papildant nauju pateikti, kaip kažką šviežaus? O jeigu per laiką tai virs melu? Arba melo visai nebebus? Išnyksta gi kartais gyvūnų rūšys dėl mūsų neapdairumo, išnaikinant arba išveisiant kažką visai naujo, lyg ir artimo pradiniam variantui, bet visgi jau suteikiant naują formą. Et. Kadanors turbūt atsakysiu į dalį šių klausimų, į dalį jų jau greičiausiai turiu atsakymus, į dalį pamiršiu, o likusiems kažką sugalvosiu, bet ar tik pusė to bus šlamštas? O kaip su spėlionėmis? O gal net nesvarbūs yra atsakymai į šituos klausimus? O gal net ir pačių klausimų visai nereikia?

klausimai

apie principus ir šuniukus

Kelis kartus per pastaruosius mėnesius į mano galvą atėjo pasvarstymai apie principingumą ir apskritai principus. Per tą laiką atėjo pažinimas, kad kraštas kuriame auga žmogus, bendruomenės dydis bei socialinė aplinka turi labai didelės įtakos tam, kaip bus suprantami šitie terminai. Principingumo sąvoka su kuria užaugau aš ir kurią savo galvose turėjo daugelis aplinkinių žmonių, buvo daugmaž “asmens užgaidų motyvuotas neracionalus užsispyrimas”. Dėl to pasakymas “iš principo” nors ir neša savyje kažkiek asmeninių įsitikinimų, tai labiausiai yra lengvai paniekinantis priežodis, reiškiantis dažniausiai kažkokį daugiau ar mažiau blogą poelgį. “Iš principo nepaskambinau” reikš ne įsitikinimų ir vertybių motyvuotą poelgį, bet piktą menantį neapgalvotą, bet patenkinantį savo vidinį, niekas nežino kokį tiksliai, bet, akivaizdu, blogą asmenybės gabalą. Paminėjau ugdžiusį kraštą, nes teko susidurti su žmonėmis, kurie augę aplinkoje labiau nutolusioje nuo sovietinio nuolankumo ir alergijos betkokiam išsišokimui, turėjo įsikalę arčiau apibrėžimo esančią šios sąvokos reikšmę. Aišku, daugelis nepripažins, kad principingumas jų galvoje yra savaime blogas reiškinys, tačiau vargu ar dažnas suras teigiamų pavyzdžių (gerai, tikrai bus kas ištrauks kokį aktyvistą, kuris ką nors daug išvermės ar pasiaukojimo reikalavusio darė vardan savo įsitikinimų, bet ir tai, sunku įsivaizduoti daugumą tai vadinant principingumu, o ne kokiu iš savęs kilnesniu terminu). Ir tai yra keista, nes kai pagalvoji, kiekvieną patriotiškos dūšios žmogų einantį į kariuomenę ar netgi iškeliantį prie savo namo trispalvę būtų galima vadinti principingu, bet neteko girdėti šito apibūdinimo šitoje srityje. Dažnai net ir žiniasklaidoje kalbant apie politikų sprendimus šis žodis naudojamas fone, kuris per daug neskiria dėmesio priežastims, taip irgi paliekant bent jau abejonę, kiek principingumo faktas yra teigiamas dalykas. Man atrodo, kad principingumas savaime yra geras dalykas, jeigu jis turi pagrindą. Aišku, čia būtų galima klausti, bet ar išties tai nėra užsispyrimo forma? Aklas ir nemotyvuotas bei be galimybės augti ir tobulėti principingumas turbūt ir yra tas blogasis, daug kam pažįstamas variantas, ir čia iškyla problema, kad daugelis yra taip pratę prie tos formos, kad gerokai per retai sustojama pasidomėti ir suprasti motyvacijas to užsispyrusio siaurapročio, prieš jį identifikuojant kaip užsispyrusį siauraprotį. Ypač, jei kalba eina apie kažką, ką mes gi puikiai žinome ir suprantame, nes mums kartojo ir po to mes sau kartojome tai kaip mantrą dalį gyvenimo. Ne ne, mes čia nesame užsispyrę, nes mes pritampam, o tai, savaime suprantama, negali būti blogai. Kad ir kaip ten bebūtų, linkiu jums visiems principingumo, o ne įkalto užsispyrimo, bei atskirti šiuos du dalykus.

Reikėtų atskiro įrašo, bet šiandienos mintyse yra dar viena tema, tad lai būna double-feature (kuri dalis čia B kategorijos, nuspręskit patys).

Turbūt visiems teko matyti žaidžiančius šuniukus, kurie kartais per daug įsijautę per stipriai krimstelį savo bičiulį? Internetą turit, nepatikėsiu, kad nesate kažko tokio matę. Tai va. Žaidžia tie šuniukai, kažkuris dar nesuvokdamas savo jėgos ir įtakos aplinkai per daug įsijaučia ir vat įkanda. Apkandžiotasis šuniukas iškart cypteli, o pirmasis atsitraukia išgirdęs skausmą reiškiantį garsą, taip geriau suprasdamas savo jėgas ir kad gali sukelti skausmo savo artimam. Antras galbūt tada išmoksta, kad išreiškus skausmą, teigiama aplinka stengsis nustoti jį kėlusi. Žodžiu, visi patobulėja. Aišku, šuniukų galvose visa tai taip neskamba ir vargu ar apskritai kažkaip tai skamba, tačiau instinktų lygmenyje visa tai išmokstama. Žinot, algoritmai. Žmonėms irgi panašiai būna, tačiau laikui bėgant ir plečiantis pasauliui susiduriame su vis įvairesniais šuniukais, kurie na, pakankamai protingi mokytis iš savo elgesio, kartais net jeigu nėra akivaizdaus atsako. Įkanda kažkas, bet mes matom, kad, na, gi blogo tos akys nenori, o kadangi visi esame iš esmės jautrūs savo realizacijai pasaulyje ir bijome suklysti, tai pagalvojame, kad gal nereikėtų dabar bartis už tą įkandimą, susipras, taip daug geriau bus pačiam žmogui, beto, pirmas kartas, kas čia tokio. Po kiek laiko vėl įkandama ten pat, bet juk ne nuolat taip, o ir gal lyg ir silpniau šįkart, tai greičiausiai juk netyčia, nepadoru būtų žeminti tiesiai į akis pasakant, kad taip nebedarytų, nes juk blogo nenorėta! Taip laikas bėga, ir vis pasitaiko tie įkandimai, vis randame kažkokių paaiškinimų, o ir beveik pratę esame, nors ir skauda truputuką, iki kol vieną, kaip tyčia, mums blogą dieną per stipriai įkanda mums. Tada nei noro, nei motyvacijos nebūna nutylėti, tada ir pasakom, kad, velnias, gi negalima šitaip, kad apskritai, ne tik dabar, bet apskritai toks elgesys nėra geras. Tačiau dažnai čia iškyla bėda, kad visą laiką iki šiol tylėdami, mes iš esmės sakėme, kad viskas čia gerai su tokiu elgesiu, net jeigu ir turėjo abejonių tas, kur kanda, laikui bėgant įsitikino, kad ta vieta lyg ir neskauda, tad viskas čia gerai. Bet įsivaizduokit, kaip skambėti turi pareiškimas, kad tai, ką karts nuo karto darei, kas būdavo priimta, staiga virsta, neva, blogu elgesiu? Tai arba tu ilgą laiką elgeisi blogai ir neteisingai, kas jau savaime yra kažkokia nesąmonė, kurios priimti nesinori arba čia meluoja ir dabar tau bando kąsti, ko, atrodo, nesi nusipelnęs. Vienu atveju tiesiogiai pajauti agresiją nutaikytą į save ir tada instinktyviai pradedi gintis, kitu atveju pajauti netiesioginę agresiją, kaltinimą dėl savo blogumo, kurį, reikia pripažinti, puoselėjo kitas žmogus, kas reiškia, kad tau leido elgtis blogai ir dabar dėl to kaltina, koks nesąžiningumas, iš esmės tai juk irgi puolimas, provokacija, reikia gintis. Moralas koks? Šuniukai normalesni žmonės kartais būna (siaubas, kaip sunku rašyti net juokais tokią mintį, kai pats labiau mėgstu kates). Iš tikrųjų, tai tokios hipotetinės situacijos eigos metu, visi dalyvaujantys joje spėja vienu ar kitu metu pabūti neteisiais. Aišku, norint galima užsispirti ir sakyti, kad vat tas kur tylėjo pradžioje yra neteisus, nes tylėjo ir galiausiai sukūrė neišvengiamą situaciją savo naivumo dėka! Bet palaukit, sakys kitas, argi nesam mes visgi žmonės, o ne šuniukai, ir ar neturėtume protu naudotis mokymuisi iš patirčių ir kartais be pykčio pripažinti klydę? Ir iš esmės, tai jokio skirtumo, prie kokios išvados prieitų šie beveidžiai veidai iš minios, rezultate skauda visoms pusėms ir nepradings tas skausmas vien įrodžius, kuris čia dėl to kaltas.

apie principus ir šuniukus

neturiu laiko

Keistą truputį, rašyti lyg ir rašau šitam blogui, bet nebe pačiame bloge. Metų pradžioje buvau užsibrėžęs sau šiokį tokį tikslą kas savaitę parašyti po vieną įrašą. Mėnesį sekėsi gerai, rašiau, nors ir netalpinau. Po to kaip dažnai nutinka gyvenime, kažkas užsimiršta, kažkas patraukia dėmesį ir dalykai pasilieka nuošalyje. Nors kartas nuo karto kažką parašydavau, vistiek tai nebuvo taip dažnai, kaip buvo planuota. Dažnas, atrodo, sakytų, kad vat ‘neturiu laiko’, bet koks baisus tiesos nuslėpimas yra šita frazė. Aš netikiu, kad žmonės neturėtų laiko. Net kad neturėtų laiko kažkam konkretaus. Žmonės nenori skirti laiko dalykams. Kitaip tariant, kai sakoma, ‘neturiu laiko x dalykui’ galvoje visuomet turima ‘nenoriu skirti laiko x dalykui’. Galima sakyti, kad skirtumo juk didelio nėra tame, o ir beto, juk mes visi kaip visuomenės nariai puikiai suprantame ką reiškia tokie trumpiniai, ar ne? Bet su tokiais trumpiniais labai lengva nejučiomis pradėti apgaudinėti kitus ir save, nes žinote, aš juk norėčiau savaitgalį tiesiog ilsėtis ir skaityti knygą, bet neturiu tam laiko, nes tiek darbų eilėje, bet aš tikrai noriu ir tikrai vat man tai būtų svarbu. Arba norėčiau susitikti vat su seniai matytu draugu, bet velnias kaip neturiu laiko tomis dienomis, kai jam būtų patogu. Meluojame sau savo galvoje iškreipdami prioritetus ir kurdami fiktyvų savo įvaizdį net ir sau pačiam (vos ne ‘aš labai mėgstu skaityti knygas ir jomis domėtis, bet jau tris mėnesius nepabaigiu pradėtos knygos’, tačiau savo galvoje pabrėžime tik tą gražiai skambančią dalį), o tuo tarpu kitiems meluojame apie ryšio svarbą, kurį išlaikyti trukdo nevaldomasis laikas. Kiek daug varginančio melo. Ir visi mes taip darome. Ir nėra paprasta nustoti taip meluoti, nes tikrai netyčiomis išsprūs frazė gatvėje sutiktam seniai matytam žmogui, kad ‘turėtume kada susitikti kavai/alui’, nors galiausiai veiksmų dėl to įgyvendinimo nesiimsim. Ir šitoje vietoje baisiausia tai, kad unisonu visuomenė pasakytų, kad na, tai yra normalu, taip veikia bendravimas, ignoruojant faktą, kad už viso to slepiasi abėjingumas ugdantis tik dar didesnį abejingumą. Ir ar tikrai galima sakyti, kad neturime kažkam laiko, kai šią savaitę per du vakarus peržiūrėjome naujo serialo sezoną, arba kiekvieną vakarą po kelias valandas praleidžiame žiūrėdami sporto varžybas dėl šiuo metu vykstančio čempionato? Man atrodo, kad laiko galima rasti viskam, jeigu tik norima jo rasti. Tad kai sakom, kad kažką norėtume daryti, bet neturime tam laiko, gal sustokim ir pagalvokim, kiek mes to iš tikrųjų norim, jei krūva kitų norų (kažkas įžūliai minioje kels ranką pasiruošęs rėkti, kad dažnai mes laiko neturim tikrai, nes yra daugybė dalykų, kuriuos reikia padaryti ir tikrai negalima būtų to vadinti norais, bet ar poreikis susitaupyti pradiniam buto įnašui skatinantis pasilikti darbe viršvalandžiams nėra noras? Arba poreikis žinoti visas šiandienos naujienas ir aktualijas, skiriant per dieną po kelias valandas srautų skaitymui nėra grindžiamas kažkokiais tai norais? Ir būkim sąžiningi, negyvename mes tokiais laikais, kad šitą tekstą skaitantis žmogus gyventų tokiomis salygomis, kad turėtų laiko tik darbui, kuris būtų būtinas išgyvenimui) panaikiną galimybę daryti tai, ką dažnai net ir garsiai išreiškiame norintys daryti. Aš suprantu, kartais taip tiesiog formuojasi svajonės, kurios mūsų galvoje veikia kaip šilta saugi vieta, kur galima atsitraukti, kai darosi sunku sekti visus tuos ‘reikia’, ir tikrai sunku būtų gyventi kitaip, bet tuo pačiu, manau, būtų sveika pabandyti siekti tų dalykų, rezultate atrandant, kad tai išties teikia daug džiaugsmo, arba kad kaip tik neteikia tai džiaugsmo, arba apskritai kažką naujo, kas padėtų statyti kažką naujo. Pajudėti iš vietos. Tai va. Apstojau rašyti čia, ne dėl to, kad neturiu tam laiko, bet tiesiog, panašu, nenorėjau skirti tam laiko. Argi ne sąžiningiau skamba tai? Ir dėka tokio formulavimo galima sustoti ir pagalvoti, o kam visgi tuo metu norėjau skirti laiko arba kodėl nenorėjau skirti laiko šitai veiklai, greičiausiai kažką apie save suprantant, ką po to, esant norui, galima panaudoti augimui. Grįžtant prie blogo reikalų, turiu minčių kažkada ne baisiai tolimoje ateityje atnaujini daug čia visko, išvaizdą, peržvelgti senus tekstus, tai atnaujinant, tai tiesiog sužymint raktažodžius, kurių dėka būtų galima patogiau rasti tai, kas galbūt būtų įdomu, dar galbūt susižymėti visus mano pažadus pakalbėti kažkuriomis temomis ir arba susieti juos su galiausiai nutikusiais įrašais arba bent turėti omenyje, kad žadėjau ir galiausiai sukurti tuos tekstus. Žodžiu, esamu metu turiu planų ir idėjų, tad priklausomai nuo to, kiek norėsiu tam skirti laiko, poros savaičių bėgyje arba po poros mėnesių (arba tame tarpe, arba už jo), manau, bandysiu bent kuriam laikui reanimuoti šitą vietą.

neturiu laiko