Biurokratija ir idealai

Kada paskutinį kartą visiškai improvizuotai susiorganizavote susitikimą su nereguliariai matomu bičiuliu? Galvoje turiu atvejus, kuomet būnant kažkur netoliese paskambintumėte ir už 10 minučių jau lauktumėte kol užvirs vanduo arbatai. Galbūt kažkas atsakys, kad visai neseniai taip buvo, bet, bijau, kad daugumai teks pripažinti, jog nelabai pamena arba paminės kelių mėnesių senumo nutikimą.
Kurį laiką vis dažniau pastebiu perdėtą biurokratizmą žmonių bendravime, kuomet net improvizuotus susitikimus tenka planuoti, o ką jau kalbėti apie tai, kad visiškai normalu yra už savaitės ar dviejų pasiskirti susitikimą tiesiog pašnekesiui prie kavos puodelio. Biurokratizacija, šiuo atveju, yra gerokai perspaustas terminas, kai iš esmės tai tėra atsakingas laiko planavimas, bei apskritai, tiesiog kai kuriems santykiams būdinga forma. Normalu tai teigiama prasme, nes kaip laikrodžiai ar kalendorius – tai padeda žmonėms efektyviau naudoti savo ir ypač aplinkinių laiką. Raktinis žodis efektyviau. Kaip aparatas, mašina. Sraigtelis. Ar pamenate dar tą kažkada jumyse gyvavusį paauglį, kuris suvokęs šitą pasaulio tendenciją paversti visus sraigteliais, daugiau ar mažiau kentėjo ir beprasmiu maištu bent trumpam ir bent minimaliai bandė būti kitokiu? Tą, kuris, priklausomai nuo savo aplinkos, klausė punk’o/repo/alternatyvaus roko, kurio tekstai buvo kupini būtent tokios pat frustracijos? Aišku, kad pamenate. Tik gal labai tyliai, sau, kad niekas neišgirstų, kad sirgot idealizmu. Bet dabar pasveikot, bent taip sakot, nes aplink daugelis atrodo jau persirgę, nors dar kartais išberia kurią nors kūno dalį. Tada puolat trinti ją cinizmu, kad praeitų karščiavimas. Ir vėl, link efektyvumo, sėkmės ir gero įvaizdžio. Ar nepasiilgstat to paauglio? Greičiausiai ne, nes išties, naudos iš jo nedaug, o juk reikia pabaigti projektą iki penktadienio, papildyti portfolio ir dar savaitgalį į užmiestį pas draugus vakarienės, kas iš esmės visą dieną potencialiai produktyvaus laiko atims, tad nėra kada svaigti apie idealus, reikia gyventi. Ir siekti. Puikiai veikia toks kelias, kol aplink visi taip gyvena. O kitaip gyventi pajėgūs tik vienetai, į kuriuos žiūrint visuomet apima stiprios emocijos, ar tai svaigus baltas pavydas, nes žmogus gyvena laisvai, ar tai panieka, neprisitaikėliui anarchistui, kuris nesupranta kaip veikia pasaulis. Ir įprantame planuoti. Įpranta ir kiti, tada natūralu, kad kalendorius prisipildo savaitėms į priekį, o tada, nori to ar nenori, impulsyvumui vietos nebelieka. Nors iš tikrųjų, tai net ir nenorime. Sistema ir apibrėžtumas tuose langeliuose slypi. Komfortas. O kalendorių pažeidimai visada iššauks detalius ir šaltus pasiaiškinimus, po kurių eis atsiprašymo žodis, dažniausiai raštu, įprastoje formoje. Nebėra teisės neturėti noro ar nuotaikos susitikimo dieną, nes suplanuota juk prieš šešias dienas! Geriau niekam tikęs laikas, nei skubus sutarties pažeidimas. Betrūksta kad poliklinikoje pradėtų išrašinėti laikino nesocialumo lapelius. Tyliai, ta biurokratija įlenda ir į mūsų pačių asmeninį laiką. Varginančios dienos viduryje paskiriame susitikimą su ekranais priešais sofą, nes, atrodo, tuo metu būtent bukas atsijungimas atneštų palaimą. Ir net pasitaisius dienai ir poreikiams, ištesėsime šitą sutartį. Nes šįvakar ilsimasi! Koks eime pasivaikščioti!? Taip vat, po truputį, ir savas laisvas laikas virsta biurokratiniu procesu, kuris, kartojame, neša efektyvumą. Vėlgi, planavimas ir apibrėžtumas išties gali būti gerai. Galima rasti ne vieną tyrimą, kuris bylos tai, jog užimtumas ir atkaklumas gali stipriai gerinti psichikos sveikatą. Aišku, greta eina tyrimai apie perdegimą ir kaip tokie pat procesai veda prie rimtų psichikos problemų. Kiekvienam savo. Tačiau ar tikrai mes pasirenkame savą, o ne tiesiog griebiame tą, naujausią ir populiariausią modelį, kurį turi visi kieti vaikai kieme?

Biurokratija ir idealai

Šventės

Ir vėl šventės.
Norisi kažką parašyti šia proga, bet pradedu jau trečią teksto variantą, nes vis kažkas ne taip. Per daug nueinama į negatyvą, kurio tokiu laikotarpiu turbūt niekas nenori, nes visiems užtenka ir savojo, prieš kurį tiesiog prisimerkiama.
Kad ir kaip ten bebūtų, šventės yra gražus laikas. Visi stengiasi, daro gerą. Susitinka seniai nesimatę, atliekami tik per šventes įmanomi ritualai, visi puošiasi, gražu.
Aišku, ateina į galvą klausimai, ką išties mums patiems reiškia tos tradicijos, ką reiškia tie ritualai, kiek iš tikrųjų džiaugsmo sumoje sugeneruojama, bet gal tiek to? Nepaisant viso to liūdesio kuris užeina šiuo laikotarpiu. Liūdna labiausiai ne dėl savęs, o dėl kitų. Nes kažkas kažką neseniai prarado, kažkas kažko apskritai neturi, o šiuo laikotarpiu būtent visi ir džiaugiasi turėjimais. Liūdna. Bet praeina šventės ir liūdesio sumažėja.
Gal kada nors plačiau apie tuos liūdesius, tradicijas, neturėjimus.
Tam kartui tiesiog pabūkim nuoširdžiai. Džiaukimės, priimkim, atleiskim, atsisakykim bent tam kartui pagiežos ir pykčio, smerkimo ir kaukių. Pasistenkim dėl laimės, kuri ilgam pasiliktų.
Skaitantieji šitą blogą turbūt žino, koks mano santykis su tikėjimu. Nežinantiems – aukštesnės jėgos ar religija ir aš einame visiškai skirtingais keliais. Skirtingi keliai nebūtinai reiškia priešiškumą, nes kiekvienas kelias gali būti geras, kol jis neatiminėja laimės iš kitų. Galvojant apie šias šventes, tai atrodo ypač svarbu, nes juk viena pagrindinių priežasčių, dėl ko visi švenčia, tai poros tūkstančių metų amžiaus keistuolio gimtadienis. Daug diskusijų yra tuo klausimu, bet atrodo, kad visgi buvo toks žmogus istorijoje. Ir net atmetus stebuklus aprašomus gerojoje knygoje, tai vis tiek lieka pasakojimas apie nuoširdžiai gero norintį žmogų, besiaukojantį ir atiduodantį viską dėl tų, kurie neturėjo. Net būnant visišku skeptiku ir atmetant viską iš tos gerosios knygos, tai vis tiek lieka įkvepiantis pasakojimas apie gerą žmogų, net jeigu ir išsigalvotą. Dabar per šventes rodomas pasakojimas apie berniuką burtininką juk taip pat veikė kaip įkvėpimas ir viltis vaikams. Tad jeigu bent šiek tiek stumteli tai link laimės, gal to ir užtenka? Kol neatima laimės. Versti artimuosius eiti į bažnyčią, nes taip reikia – gali atimti laimės. Pašiepti artimuosius, einančius į bažnyčią per šventes – gali atimti laimės. Nuryti nusivylimą dėl švenčių trukumų – gali atimti laimės. Dalintis tuo nusivylimu, negalvojant ką tai duos tau ar aplinkiniams – gali atimti laimės… Iš esmės, susitelkti į save, savo esybę, kaip ją įsivaizduojame – gali atimti laimės. Tad gal pabandykime neatiminėti laimės, nei iš savęs, nei iš kitų. Nuoširdžiai ir atvira širdimi, kaip moko daug Kalėdinių personažų, bent šį laikotarpį pabandykim padaryti kiek išeina geresniu. Tai tikrai nepavyks pilnai, bet geriau negu nieko.
Gražių ir nuoširdžių visiems švenčių.

Šventės

Baimės, pokyčiai ir monetos

Sakoma, kad susidūrus su sunkiu pasirinkimu tarp dviejų variantų reikia mesti monetą, nes tik jai pakilus į orą turėtų pasidaryti aišku, ko iš tiesų nori. Aiškumas pasireiškiantis viltimi, kad iškris būtent kažkuri konkreti pusė. Aišku, daugiau kartų teko girdėti šią mintį, nei girdėti realius pasakojimus apie jos veikimą, bet teorija atrodo įtikinanti ir bent šio to verta. Bet ką daryti, kuomet ta moneta jau sukasi ore, tačiau to jausmo ar minties, kad būtent skaičiaus norisi, nėra? Na, reikėtų patikslinti, kad ta moneta dabar sukasi ne dėl siekio išsiaiškinti norus, o kaip netikėtas rezultatas galimų pokyčių gyvenime, laukiant sėkmės. Siekiant ko iš tiesų norėta, staiga atėjo suvokimas, ko netekčiau sėkmės atveju. Rezultate, arba keičiasi viskas, arba nesikeičia niekas. Na taip, perdedu sakydamas, kad viskas, bet ganėtinai arti to. Pastaruosius metus siekiant susitaikymo, galiausiai net ir esamo tamsios pusės neatrodo taip blogai. Bet galbūt tiesiog elementari pokyčių baimė verčia svarstyti, o kuris variantas visgi yra geresnis, nors ir akivaizdu, kad tas viską keičiantis.
Dvejonė, abejonė ir baimė dažniausiai įgauna svarią formą, tik jas maitinant. Kuo daugiau galvojama apie galimas negandas ar netektis, tuo realesnės jos darosi, kol galiausiai dar prieš faktą išgyvenama netgi didesnė kančia už tą, kurią tektų patirti netikėtai susidūrus su tuo pačiu likimu, dėl kurio nuogąstaujama. Dažniausiai net neturime galimybės palyginti, ta kančia prilygtų ar ne, nes jeigu ne pilnai atsitraukiam, tai bent stengiamės apeiti tas negandas. Nepatirdami ir nepamatydami, kokia tuščia baimė mus stabdė. Bet baimė tai ne bala ant šaligatvio, kurią tiesiog apeiti galima. Ir ne drąsos reikia, kad ją įveikti būtų galima, o supratimo (nors turbūt drąsa ir vadiname supratimą, tik galbūt ne visai tokį, kurį galima paaiškinti). Supratimą, kad įsivaizduojamos pasekmės nėra tokios baisios, kad maža tikimybė joms arba tiesiog, kad gal net blogiausios įmanomos pasekmės yra geriau už alternatyvą. Tik bėda, kad to supratimo taip lengvai iš nieko nesutversi. Tarsi žaisti stalo tenisą vienam, kad ir kokį argumentą sau pateiksi tuoj pat žinosi kokiu kampu jį atmušti. Bėda, kai daug praktikuojamasi mušinėjantis su savimi. Kol ginčijasi baimė ir motyvacija, visad laimi baimė, nes užuot pasirinkus, nedaroma nieko. Galima sakyti, kad tai irgi yra pasirinkimas, tik pasyvus. Kaip tramvajaus dilemos atveju. Tad kas belieka?
Priklausomai, nuo to, kokį savo idealą įsivaizduojame, įmanomi visi variantai. Nors dažniausiai visi sakytų, kad jų siekiamybė yra aktyvus apsisprendimas, geriausiai tas, kuris rodytų (ypač sau) tvirtumą. Tiesa ta, kad visus variantus dažnai pateisiname, kaip būtent tą drąsųjį pasirinkimą. Pasirinkau bijoti, nes juk tvirtai asmenybei neturėtų būti gėda pripažinti savo baimes, o ar pripažinimas jau nėra pergalė!? Pasirinkau nieko nedaryti, nes iš tikrųjų man nebuvo taip svarbu, tad užuot kankinęs save prisiversti pasirinkti, aš nusprendžiau tiesiog priimti tai, kaip bus! Ir patikim, kad teisingai elgiamės, nors ir kirba giliai viduje jausmas, kad ne tiesa tai. Bet kas belieka? Pripažinti savo klaidas, kad tektų mokytis ir, neduok dieve, atrasti, kad ta pati klaida padaryta nebesuskaičiuojamą kiekį kartų per mūsų teisuoliškuosius gyvenimus? Ne ne, čia mano charakteris toks. Aplinkybių arba dievo sutvertas. Aš čia ne prie ko.
O tuo tarpu raminančiai ore zvimbia moneta. Ir nesvarbu, kuria puse nukris šįkart, žinau, kad galiausiai pasieksiu daugiausiai keičiantį variantą. Nes ar gali keistis gyvenimas, jeigu pats jo nekeisiu? Ir viliuosi, kad meluos tas, kuris sakys, jog jis norėtų nugyventi likusį gyvenimą būtent tokį, koks yra šią akimirką, be kaitos, be naujovių, be iššūkių.

Baimės, pokyčiai ir monetos

Ouroboros


Šitas simbolis stipriai žavi mane nuo paauglystės. Jau nepamenu, kokią konkrečiai pradžioje prasmę jis nešė mano galvoje, tačiau žinau, kad laikui bėgant tos prasmės tikrai keitėsi. Vienu metu artumą jame rasdavau cikliškume, kurį savo gyvenime matydavau savo santykyje su žmonėmis arba sezoniškuose depresijos epizoduose. Abiem atvejais dalykuose, kurie palikdavo žymę. Kitu metu žavėjo visuotinio cikliškumo idėja, kaip iš esmės, atrodė, viskas vis sukasi ratu, kartais gal vos vos pakeisdamas detales. Vėliau atsirado amžinos savidestrukcijos bei amžino savęs kūrimo, vien iš esamo aš, idėja, užstringant savo galvoje, marinavimasis, savęs ryjimas ir iš esmės tokio pat savęs tolesnis auginimas. Visais laikais, atrodo, tos reikšmės visuomet buvo apie nevaldomą laiką, patogiai atmetant dalį savos atsakomybės, nutikus nedžiuginantiems dalykams, bei apie susitelkimą į save, vėlgi, teisinantis dėl savo paties rigidiškumo priimti išorinio pasaulio priešpriešas į savo būtį ir esmę (tačiau ne filosofiją, kuri augo būtent iš pasaulio stebėjimo, bet tai turbūt šiek tiek kitas stalčius). Didingas simbolis savo ydų ir pateisinimas nuolankumo chaosui. Pastaraisiais metais mano galvoje visos paminėtos prasmės tapo jo esme, tačiau pasikeitė mano paties santykis su šiuo simboliu. Vietoje simbolio artimo ir cikliškai atspindinčio mane patį, jis tapo priminimu būto. Aišku, neišgyjama greit iš viso to, ką nešė šis roplys, tad dalis to dar vis pasirodo, tačiau greta to atsidaro aiškus siekis ir tikslas išsivaduoti iš to rato. Atgauti kontrolę. Ir kol kas tai gerai sekasi. Ir neabejoju, kad tai nesikeis. Bet apie tai plačiau, galbūt, kitą kartą.
Šiandien ouroboros prisiminiau, nes pagavau save lengvai įsisukantį į praėjusių pokalbių galvoje redagavimą. Kartojimą, kas buvo, papildant tuo, ką, atrodo, reikėjo pridėti, pakeičiant žodžius, kurie, atrodo, buvo netinkamai parinkti. Ir viskas tik galvoje, iš dalies netgi automatiškai. Susitelkimas į save ir cikliškumas. Aišku, pastebėjus, kad tai vyksta, tas sukimasis sulėtėja ir galiausiai visai dingsta, akcentavus sau, kad kalbi su savimi įsivaizduodamas praėjusį dialogą, įsivaizduodamas alternatyvų rezultatą. Jokios naudos, o darant tai nesąmoningai, netgi stipriai žalinga, nes taip labai nesunkiai sau įsikalbama, kad vos ne kiekvienas žengiamas žingsnis, jeigu ne visai neteisingas, tai bent jau kažkiek tikrai nepataiko į teisingą kelią (o kai tai sukasi be kontrolės galvoje, niekas nebežino, ką gi reiškia teisinga ar ne, aišku darosi tik viena – praėję poelgiai greičiausiai tokiais nebuvo). Bet svarbu pabrėžti, kad aš kalbu ne introspekciją – sąmoningą ir nuoseklų analizavimą savo elgesio ar minčių. Tai gali būti reikalinga ir naudinga, tačiau reikia suprasti ir apčiuopti tą ribą. Viena yra įvertinti praėjusį pokalbį ir suprasti, kad kalbėdamas konkrečia tema praleidau porą svarbių faktų, kuriuos galbūt pamiršau arba dėl įtampos sąmoningai palikau, nes norėjau pakeisti temą. Tada galvoje tiesiog pergalvoti pamirštus dalykus, vėl išgryninti tas mintis arba pasistengti įsidėmėti, kad įtampa gali sukelti tokią reakciją ir kad kitą kartą galėčiau tai suvaldyti, suprasdamas savo elgesio tendencijas. Visai kas kita yra kartoti tą pokalbį savo galvoje, papildant, pataisant, perfrazuojant, kiekvieną kartą vis sau primenant, kad padarytos klaidos. Vienu atveju stengiuosi suprasti savo klaidas (o klaidos tokiais atvejais, iš esmės tėra tai, ką pats pavadinu klaidomis) ir jų kilmę, ieškodamas kelių kaip to išvengti ateityje, o kitu atveju aš tiesiog kankinu save galvodamas scenarijus, kurie, atrodo, galėjo būti ir kurie, suprask, būtų pakeitę dabartį ar ateitį (dažniausiai ateitį).
Šis šiandienos savo minčių nevaldymo pastebėjimas priminė, kiek daug laiko ir energijos iššvaistyta tuščiai pergalvojant, tai, kas buvo arba galėjo būti. Iš kitos pusės, kad ne ką mažiau švaistymo dėl galvojimo apie tai, kas galėtų būti arba net negalėtų, bet tiesiog laikinai tampa patrauklia ateities fantazija. Ir kiek mažai energijos skiriama to, kas yra dabar patyrimu ir priėmimui. Nėra tai kažkoks naujas atradimas, bet turbūt šiek tiek geriau suprastas, tolstantis nuo tiesiog teorinės filosofijos ir vedantis link realaus gyvenimo kelio. Ir žinau, kad šis negyvenimas dabartyje nėra kažkokia unikali ir tik man būdinga patologija, bet kažkas, su kuo gyvena daug žmonių, suprasdami tai arba ne. Ir taip pat žinau, kaip sunku tai keisti (pakeisti skamba kaip utopinis siekis, tad gal apsistokim ties keisti), bet įmanoma, mažais žingsniais. Pastebint save, kad tai vyksta, suprantant, kaip tai nieko neduoda ir svarbiausia dėl to savęs nesmerkiant. Atrodo, kad protas kartais veikia kaip tie kinietiški pirštų spąstai – kuo labiau priešiniesi, tuo tvirčiau surakina, ir tik ramiai, atsipalaidavus priimant esamą būseną iš jos išsilaisvinama.

Ouroboros

Amžina scena

Kartais tarsi iš miego pažadintas staiga atsiranda jausmas, kad stoviu viduryje scenos, kurioje, panašu, vyksta spektaklis. Prasibudinu ir toliau darau tai, ką daręs, tik su galvoje kirbančia mintimi, kad reikia tęsti vaidmenį, net jei prieš akimirką tai atrodė kaip natūrali būtis. Pradžioje tas spektaklis pasirodydavo viešos aplinkos kontekste, na, arti tradicinio spektaklio, kuomet nepažįstami veidai stebi pasirodymą, kai kažkas žiūri, o gal nežiūri, o aš tęsiu vaidmenį. Žinau, šitos mintys turbūt tėra dar vienas pavėluotas paauglystei būdingas atradimas – “visuomenė primeta tiek rėmų ir lūkesčių, kad patys nepajusdami pradedame nuolat vaidinti” ar kažkas tokio, bet mano galvoje už to stovi truputį daugiau (ar bent taip teisinu šito teksto egzistavimą). Tas buvimo spektaklyje jausmas greit nuvedė prie susimąstymo, o kas gi stebi ir kodėl, o po to prie užkulisių ieškojimo, kur galėčiau pasitraukti ir pabėgti nuo to, atrodo, priverstinio vaidmens. Atradus tą prieglobstį sužimba ramybės galimybė. Kol ir sąmoningai pasitraukus nuo scenos vieną dieną taip pat ateina tas pats jausmas, kad vėl esu scenoje. Tik šįkart tai nebėra viešas spektaklis, bet vaidmuo prieš siaurą ratą žmonių, kurie, maniau, yra prieglobstis nuo priverstinės vaidybos. Tik šiuo atveju universalūs visuotiniai lūkesčiai ir spaudimas pakeičiami poreikiu būti priimtam ir tiesiog ryšiu. Supratimas, kad ir tai gali būti spektakliu, nuveda prie dar vienų durų ieškojimo, kurios žadėtų atsitraukimą. Atsiranda vienoks ar kitoks hobis, savirealizacija. Koks gali būti spektaklis čia, paklausiu savęs, juk nebėra stebėtojų. Kol vėlgi, suprantu, kad norėtųsi pasidalinti tos savirealizacijos produktais ar kad tiesiog, tai yra dar vienas bandymas pabėgti nuo kažkokios įsivaizduojamos prievolės, savaime ir šią būseną paverčiantis vaidmeniu. Ir vėl, atsibundu scenoje. Žiūrovų dar mažiau, bet viena kita eilė susidaro. Taip sugrįžta noras ieškoti dar vienos užuovėjos, kur tikrai jau bus galima gyventi be kartais pasitaikančių nušvitimų, apšviesiančių mano vietą ant parketo. Taip atrandu vietą, kur galima būti be spektaklio – savo galva, savo mintys. Tai kas per dieną sukasi galvoje, nuo banalių niekų, iki grandiozinių pasaulio apgalvojimų, juk tik dėl manęs, sau, nes didžiąja dalimi to nepasidalinsiu niekad, dalis ištirps ir tik dalis bus pasyviai suvirškinta ateities idėjoms. Ir tada staiga vėl apakina šviesa. Apsidairau, vėl ant scenos, tik šįkart aplink aktorių visai nėra, o ir pats teatras talpina tik vieną kėdę žiūrovui, kurioje matau patį save. Ne atspindį, o tą, iš nuosėdų sudarytą, grynesnį, aiškesnį, kuris kritišku žvilgsniu tylumoje stebi ir klauso ir, bijau, kritikuoja. Neišvengiamas spektaklis. Ir žinau, kad yra dar vienos durys, už kurių galėčiau pasislėpti ir kur tikiu nebebūtų scenos, tik grynas būvis. Bet tiesa ta, kad ir kiek nuo pirmosios scenos norėčiau atsitraukti į vaidybos nereikalaujančią aplinką, gyvenimas susideda iš tų visų scenų ir daugybės vaidmenų kiekvienoje jų. Tada suprantu, kad visas tas ieškojimas yra beviltiškas ar netgi žalingas. Nes juk visi yra tokie pat aktoriai, tik pamiršę tai, o staiga prisiminti tai tik dėl pastebėtų šviesų ar priešais sėdinčios publikos tėra nereikalingas blaškymasis, kuris padeda tik primiršti savo eilutes. O vaidinant save pamiršti žodžius, nors galbūt ir šiek tiek absurdiška, tačiau bendro spektaklio visai nepakeičia, tad gal nereikia sukti dėl to galvos? Nei dėl pačio spektaklio, nei dėl primiršto vaidmens, nes premjerose gi žiūrovai nežino, kaip turi būti, o ir mes patys tik spėliojam. O ir tos paskutinės durys galbūt atsidarys tik susitaikius su amžinąja scena.

Amžina scena

Ne taip

Yra toks slaptas sąrašas ypatingų dienų, kurios traukiant burtus atsitiktinai paskirstomos per metus kiekvienam žmogui. Pavyzdžiui ta diena, kai visi gauna pranešimą, kad reikia šiek tiek erzinančiai elgtis su kokiu vienu konkrečiu žmogumi, arba raudonų šviesoforo signalų diena, arba labai malonių žmonių aplinkui diena. Žodžiu, įvairiausių būna tų dienų, kurias kažkas pažymi savo kalendoriuje, praneša tam kam reikia, bet gink dieve niekas negali sakyti tam žmogui, kuriam dedikuota šventė. Man šiandien, panašu, išpuolė lengvas variantas “viskas kažkaip ne taip” dienos. Tai iš ryto plaukai kažkaip ne taip krinta, tai po to einant į darbą jau senokai pranešioti batai kažkaip ne taip patogūs, kaip įprastai, tai šviesoforai kažkaip ilgiau nei įprastai būna raudoni, tai elementari užduotis kažkaip neišsisprendžia, tai su žmonėmis visas bendravimas kažkoks ne toks, iš abiejų pusių, tai pažįstama muzika kažkaip ne taip skamba… Žodžiu, viskas kažkaip ne taip. Turbūt būtų galima sakyti, kad tiesiog vat, lūkesčių klausimas, atsibudau gal su kažkokiais tvirtais lūkesčiais dienai ir tada, žinot, kaip būna su pasauliu, viskas eina sava eiga ir iš esmės nieko bendro neturi su tuo, kas ten kieno galvoje rodosi. Bet koks siaubingai nuobodus paaiškinimas tai būtų, nei konspiracinių kalendorių, nei apskritai, kažkokios tai ezoterikos. Ypač tokios dienos pabaigoje tokie paaiškinimai netenkina. Vat, net ir su paaiškinimais to viso keistumo kažkas ne taip… Yra buvę, kad šitą dieną buvo paskyrę kelioms savaitėms. O gal mėnesiams, gal ilgiau, sunku jau pasakyti. Po kiek laiko apsipranti būti kaip ateivis keistame kūne su keistu protu, kurie dar keistesniame pasaulyje turi kažką tai, dažniausiai irgi ganėtinai keisto, veikti. Keista. Pastaruoju metu užtenka nakties (o kartais dviejų) miego, kad tos dienos prakeikimas būtų pakeistas nauju, vėlgi, kokiu nulems burtai. Bet kaip tuo pačiu kartais neįdomu, jokio tęstinumo. Scenarijus, kiekviename puslapyje pakeičiantis temą, bet išlaikantis personažus. Per daug avangardo. Ne veltui žanrus laikas išgrynino. Bet vėlgi, įsikimbi vieno prakeiksmo, eina dienos, vystosi pasakojimas, nuoseklu, nors gal kartais ir monotoniška, neišvengiamai pasieki titrus, pasikeičia vaidmuo, ir tada aplinkiniams kliūti pradeda, kad vat, anas vaidmuo gi labiau tiko, ne dramos tau (gerai, apie mane ne daug kas šitaip pasakytų) arba ne komedijos, vien dėl to, kuriuo laiku atsidūrė aplink ir kiek ten ilgai prabuvo. Typecastinimas, kitaip tariant. Ir nors tu ką, keiskis žmogus kiek tik nori, į gerą ar į blogą, bet jeigu pokytis bus didesnis kažkurioje pusėje, tai bus, kas nepatikės, kas ignoruos, o kas tiesiog, vat atsisuks į tas puses, kurios mažiau pokyčio apturėjo (išoriškai arba iš esmės) ir neigs kaip žmogų, tokį, koks dabar yra. Aišku, keičiuosi ir siekiu pokyčių labiausiai dėl savęs, bet meluos tas, kuris teigs, kad siekia kažko be menkiausios minties apie aplinkinius žmones. Ech. Bet bus kas teigs, o po to teigs, kad joks tai melas, bet apie tai kitą kart, buvusį ar būsimą. Vis kažkas ne taip, nors ir nestipriai, bet vis tiek, ne taip. Ir šitas tekstas ne toks, ir mintys iš kurių jis atsiranda. Ne taip. Bet nieko, tuoj miegas, persikraus viskas, svarbiausia per prievarta neįsikibti į idėją šios dienos, nes manau, kad jau išmokau iš žmonių, jog tragiška yra nepaleisti idėjų ir nepaisant pasaulio vien iš įpratimo gyventi jomis. Bet kiekvienam savos mantros. Ne taip.

Ne taip

Švytuoklės

Žinai tuos vakarus, kai penktadienio vakarą sėdi namuose rašydamas apžvalgą filmo, kuris greit paskęs visuotinėje užmarštyje (išskyrus tuos porą kartų metus kai jį parodys kokios nacionalinės melancholinės progos išvakarėse per kultūros kanalą (nuo šiol plius kanalą, I guess)) ir pamatęs, kad iki ilgiausiai netoliese dirbančios parduotuvės užsidarymo liko penkiolika minučių žiauriai užsimanai šokolado (nepaisant to, kaip kurį laiką prisiskaitęs apie cukraus blogį jo vengi) ir paskubomis išleki lauk? Na, jeigu ne būtent tokį variantą pažįsti, tai kažką esmėje artimo tam tikrai pameni.

Tai va, išleki lauk ir spėriu žingsniu eini per miegamojo rajono kiemus kurių apšvietimą prieš kelioliką metų žmonės vadintų nepakankamu ir nesaugiu (žinai, pavojingas jaunimas, viską ten…) pro lapų krūvas, kurios taip ir atrodo, kad savo spalvą įgauna nuo tų vangių žibintų šviesos naktimis, iki kol visai jos netenka sniegui atėjus (kalbant apie sniegą, šiandien viduryje dienos miesto centre po vieninteliu medžiu mačiau sniego krūvą. pastaruoju metu nesnigo. o ir lauke šiandien buvo arti dvidešimties laipsnių). Ir taip skubant link tikslo neapšviestoje vaikų žaidimų aikštelėje dėmesį patraukia (kokia siaubinga ir atrodo nelabai ką reiškianti klišė “patraukti dėmesį”, bet sakyti “pamačiau” kažkaip labai jau nešventiška, gi ko žmogus nepamatai tik per dieną, net ir tuos pačius pamatus sparčiai judančių statybų kitoje pusėje) švytuojantis siluetas. Toks stipriai švytuojantis, taip siluetai švytuoja tik naktį, kai niekas nemato. Žodžiu, supasi vienuoliktą valandą penktadienio vakaro vaikų žaidimų aikštelėje. Smulkmena atrodo, kas rašo apžvalgas kurias perskaitys lygiai septyni žmonės, kas tvojasi bare už sunkią savaitę, kas švytuoja neapšviestose žaidimų aikštelėse, kiekvienas savaip vakarus praleidžia. Tik nors tu ką, kiek džiugesio sukelia į savo natūralią aplinką naktį išlindę keistuoliai (nė menkiausios neigiamos minties į šitą žodį neįdėtą rašant, keistuoliai yra gerai), žinai, gi nykstanti rūšis jie dėl priverstinės asimiliacijos normalių žmonių pasaulyje. Tai va, nelėtindamas žingsnio, bet potencialiai gąsdinančiai (jeigu švytuoklė pastebėtų) negalėdamas atitraukti akių dėl džiugios nuostabos nujudi tolyn link šokolado (visos protingos knygos apie normalius ir sėkmingus žmones pabrėžia, kad reikia užsibrėžti tikslus ir nuosekliai jų siekti, žingsnis po žingsnio!) galvodamas, kaip būtų įdomu prieiti ir pasisveikinti, bet na, negali, prioritetai visgi, tai tiesiog nelėtini žingsnio ir viliesi, kad neištirps į tamsą tas siluetas.

Tada būna intarpas nieko, iki kol labai neskubant (čia tam, kad daugiau laiko į vakarą įdėti. žinai juk, lėtas pasivaikščiojimas gali pridėti papildomų valandų dienoje) judama atgal tuo pačiu keliu, su viltingu smalsumu (giminingu tokiam, kokį filmuose Kalėdų išvakarėse rodo vaikai), ištirpo ar ne. Ir ne todėl, kad kažkuris variantas būtų išskirtinai prioritetinis, o todėl, kad abu vienodai magiški. Vienu, siluetas taip stipriai įsisiūbavo, kad susiliejo su dar šiek tiek lapuotais medžių kontūrais virš galvų, ir vienodai smagu būtų praeinant pastebėti tiek paskutinius sūpynės pasimuistymus prieš sugrįžtant į balansą, tiek jau visiškai ramų, nerodantį jokių ką tik vykusio magiško ritualo ženklų, įrenginį, ir tada galvoti kaip grįžęs valgydamas šokoladą su džiaugsmu galvosi apie tai, kaip galbūt ten nieko net ir nebuvo. Kitu, dar tebešvytuojančio silueto atveju, prieiti ir pasisveikinus mandagiai pasiteirauti, kas negerai su tuo žmogumi, kad jis taip visiškai ne kaip normalus atvejis leidžia savo penktadienio vakarus. Na, arba kažko kito paklausti. Arba nieko neklausti, daug gi visokių ten variantų būna.

Tai va, grįždamas pamatai, kad niekas nepasikeitė nuo to laiko, kai ėjai priešinga kryptimi (nes juk nebūtinai kažkas turi pasikeisti vien dėl to, kad kažką apsukai šimtu aštuoniasdešimt laipsnių savo gyvenime, ypač kalbant apie pasivaikščiojimų kryptį), tad prieini prie sūpynės ir truputį patylėjęs pasisveikini, sulauki atsakymo, tada pateiki jau minėtą klausimą, į šitą atsakymo nesulauki, tada bandydamas pasiteisinti dėl klausimo formuluotės, kuri tikrai nuskambėjo ne taip, kaip tavo galvoje (atsimeni, panašiai kaip tą kartą kai vidurnaktį sėdint prie upės iš kažkur atsidaro būrelis užsieniečių studentų ir pagautas draugiškumo ir smalsumo nusprendęs juos užkalbinti pradėjai nuo “Ką jūs veikiat Lietuvoje?” primiršęs, kad tuo metu buvai rūstaus veido kerzuotas skustagalvis Kaune), pasirodai keistesnis už užkalbintą siluetą, tada apsikeičiama dar keliomis frazėmis ir kažkaip staiga pasidaro jauku, keliais žodžiais aptariamas pro šakas spindintis žvaigždynas (atsimeni, kaip tąkart prie kitos upės prieš pasaulio pabaigą?), dar apie kažką (nes iš esmės nuoširdžiai sunku paaiškinti apie ką) pakalbėjus palinkint sėkmingos skraidymo pabaigos ir nueinant.

Ne, taip nebūna, nes juk žinai, kokie baikštūs ir įnoringi būna keistuoliai, ir kad geriau negadinti žvaigždžių šviesos absorbavimo ritualo priėjus užkalbinant ir sutrikdant švytuoklės tiksėjimą. Žinai juk, keistuoliai taip būdami keistuoliais nors kartais ir pagalvoja, kaip būtų įdomu, jeigu atsirastų šalimais koks siluetas ir kažką įdomaus pasakytų, bet tuo pačiu iš tiesų atsiradus tam siluetui dažniausiai susierzintų dėl žmonių įkyrumo ir noro gadinti bet kokią jų ramybę. Kaip kačiukas pakritęs ant nugaros ir laukiantis pilvo pakasymo, bet tik sulaukęs prisilietimo persigalvojantis nagais. Ne, taip nebūna, bet žinai kaip būna iš tiesų? Pamatai, kad tebėra ten keistuolis, tad pasuki į šoną, link tolumoje pusiau apšviesto suoliuko, atsisėdi ties šviesotamsos riba, nugarą į siluetą ir tyliai žavėdamasis vakaro keistuoliais atsilauži šokolado ir įsivaizduoji, kad girdi supynių girgždėjimą kažkur už nugaros, kas kelias minutes atsisukdamas pasitikrinti, vis dar reikia įsivaizduoti ar jau nebeliko dėl ko. Praeina žmogus ir jam nueinant nuo minties, kokių keistų minčių jo galvoje gali sukelti ant suoliuko sėdintis siluetas su šokoladu, o kiek toliau siluetas ant sūpynės, suima juokas. Laikas sulėtėja, kol atmintyje keistuoliai primena, kad negalima per ilgai užsibūti besižavint išsigalvotais magiškais keistumais, tada atsistoji ir pajudi namų link, praeidamas pro vaikų žaidusių lapų griebimo mašinas (klūpojo ant riedžių ir išskietę rankas važinėdami į krūvą stūmė lapus) sukurtą krūvą, kurios ne ką žavesnį atsiradimą vakar matei praeidamas. Magiška kaiminystė. Ypač tamsiais vakarais. O kažkas neseniai dar sakė, kad nejauku pro ten eiti.

Būna dalykų, kurie nesikeičia gyvenime, kaip pavyzdžiui supynės, keistuoliai ir ruduo. Lygiai penki metai skiria aprašytą vakarą ir šį kadrą.
Švytuoklės

Norai

Man atrodo, kad dažnai mūsų norai ir troškimai, kuriuos įvardijame kitiems ar netgi sau, nėra tai, ko mes iš tiesų norime. Paradoksali nesąmonė, pasakysit, nes kaip gi tai, ko noriu gali būti ne tai, ko noriu? Ir išties, šiek tiek netiesos tame yra, nes norai yra norai, tik problema yra ta, kad mūsų norai iš aplinkos per gyvenimą prisigaudo tiek triukšmo, kad, atrodytų net elementariausi troškimai, išsikreipia tiek, kad galiausiai siekiame ne to, kas atneštų mums trokštamos pilnatvės. Arba taip pat dažnai tiesiog nesiekiame to, nors ir turim galvoje troškimą, kurio įgyvendinimas, atrodo, būtų didžiulis žingsnis link mūsų įsivaizduojamos laimės, bet kažko tame troškime neužtenka, kad jau šiandien imtume daryti viską, ką galime tam, kad jį pasiektume. Ir dėl to kaltas tas triukšmas, kuris, pavyzdžiui, mūsų tyrą ir netgi statistiškai normalų norą sukurti šeimą gali paversti kančių ir vargo sukeliančiu darbu, kurio rezultatas galiausiai galimai net netenkins, nes per daug skirsis nuo to, ką turėjome savo galvoje. Ir šiuo atveju tas triukšmas gali atsirasti iš gražaus šeimos pavyzdžio šeimoje, kuris savo laiku kėlė tiek saugumo, kad suaugus ir patyrus gyvenimo realybę pradėjome projektuoti visą savo ateitį į to jausmo susigrąžinimą, jausmo, kurio forma musų galvoje akivaizdi – tai šeima. O galbūt kaip tik, neturėjome tokios šeimos, kokią matėme pas kaimynus ar draugus ir dėl to jautėmės nuskriausti ar kažko netekę, tad belieka susitelkti į to jausmo simuliaciją savomis rankomis. Galbūt tiesiog, augame krašte, kuris stipriai remiasi tradicija ir dėl to nuolat girdima apie tai, kaip svarbu sukurti šeimą, tam, kad būtum geras žmogus ir pilietis, tad ar tai dėl noro stiprinti bendrumo jausmą su aplinka ar dėl baimės išsiskirti pastatome šeimos troškimo stabą. (trypia ir švilpia skaitytojas, tik gavęs progą įsiterpti, kad šeimos siekis tai ne šiaip sau socialine aplinka grįstas reikalas, šeima tai natūrali ir netgi įgimta žmogaus dalis! Ir išties! Lygiai tokia pat natūrali, kaip natūralu yra mirti pasigavus infekciją ar žiemą gyvenant šiaurėje neturėti šviežių daržovių, bet civilizacija tai, kas natūralu, reikia pripažinti, truputį iškreipė). Ir panagrinėjus, o kas gi iš tiesų slepiasi už to noro, galima atrasti daug įvairių aiškių norų – ar tai noras atkurti saugumo ir jaukumo jausmą, ar noras pritapti, ar dar kas tik ten pas jus galvoje gali būti, ir pastebėjus tuos tikruosius norus, galima aplink juos pradėti statyti tą apčiuopiamąją siekiamybę, kuri, tiesą sakant, dažnai ir gali sutapti su pradine, bet sutapimas tokiais atvejais dažniausiai tik išoriškas, nes išvadą, kurios argumentų nežinojome, pakeičiame aiškią prasmę ir priežastis turinčiu dariniu. O kai suprantame ko ir dėl ko norime, pasidaro daug lengviau to siekti arba nesiekti, jeigu suprantame, kad yra kitų, prasmingesnių norų, kuriems ir skiriame pirmenybę. Tad ar tikrai mes norime tos labai rimtos karjeros, ar naujos mašinos, ar išmokti kalbą, ar išmokti groti instrumentu, ar numesti tuos kelis kilogramus, ar apkeliauti pasaulį? Gal ir norime, bet esu įsitikinęs, kad labai maža dalis tų norų apturėjo nuodugnų auditą kilmės ir grynumo klausimais.

O koks gi skirtumas, kas ko nori, gi netrukdo tau, kad kitas nori pasistatyti didelį namą užmiestyje! Ir tikrai netrukdo, ir neturėtų trukdyti, tačiau kartais matant žmones, kurie kelyje link neišgrynintų troškimų ar netgi jau pasiekę juos neatrodo tokie laimingi, kaip, galimas daiktas, jie patys tikėjosi būti, pagalvoju, kokią baisią žalą mes taip darome jaunosioms kartoms. Skatiname ir motyvuojame, nors patys nepažįstame to, kas, sakome, jiems bus garantuota. Tarsi padėti įsirengti prašmatnų namelį medyje, nuslepiant informaciją, kad už dviejų savaičių tą medį nupjaus kol vaikas bus mokykloje. Bet tokia realybė, kad vaikiškas naivumas išaugamas, kad suaugusiųjų pasaulis nėra kaip pasaka, tačiau ar reikėtų tada sukurti tokį mitą, kuriam sudužus atsistoti galimai būtų sunkiau, nei turėtų? Aišku, visaip būna, bet skirdami laiko susimąstymui apie tai, kaip gi gyvename patys ir ar tikrai gyvename savo gyvenimus galbūt atrastume kelius, kurie išties vestų į tokią būtį, kurią didžiuodamiesi visi galėtume pateikti kaip pavyzdį gero ir tenkinančio gyvenimo. Būkime nuoširdūs pirmiausia sau, o tada nuoširdumas pasauliui seks paskui.

Norai

Vengimas ir rizika

Ar būtina patirti realybę pačiam, kad galėtum ją suprasti? Galbūt užtenka minimalaus kiekio patirčių ir tiesiog stebint ir mąstant apie auginti tą supratimą? Juk nebūtina tvotis veidu į žvyrą, kad suprastum, jog skauda ir apskritai, nėra malonu tai. O jeigu jau visgi teko, ar tikrai reikia tai pakartoti su betonine danga, kad suprastum skirtumą tarp veido santykių su skirtingais paviršiais? Atrodytų išmintinga pasimokyti iš tokių nutikimų, asmeninių ar matytų aplink ir tada tiesiog stengtis išvengti tų potyrių pačiam? Gi pilna išmintingų posakių apie mokymąsi iš klaidų. Paprasta ir aišku iki to taško, kuomet aktyviai pradedame vengti galimų negandų, nes žinote, žvyruota nuokalnė su plokščiapadžiais batais garantuos jeigu ne veido santykius su žeme, tai bent jau šonų, o tada jeigu nerandi tinkamesnio nusileidimo, taip ir lieki ten kažkur. Ir vis dažniau ir vis įvairesnėse aplinkybėse. Tada atsiras šamanas, kuris prieš tai pritarė minčiai, kad mokytis iš klaidų yra sveika ir natūralu, pasidalins pastebėjimu, kad toks vengimas tikrai nėra teisingas sprendimas ir kad reikia kartais pasiryžti rizikai, nes juk tavo patirtys ir pamokos yra konkretiems atvejams, o juk ne viskas yra vienoda ir gali būti tiesiogiai sulyginama, tad galbūt šiuo atveju iš tiesų net ir negresia susiknežinti nosies. Kitaip tariant, žmogus niekada tiksliai nežinai kokie rezultatai laukia tavęs priėmus sprendimą, tad visuomet reikėtų stengtis pasirinkti patirties kelią, nes juk įmanomas ir tas teigiamas  rezultatas, kuris visko pradžioje ir motyvuoja svarstyti apie poelgį. Ir išties, tai yra teisinga mintis, kuria vadovaujantis atsiveria daug kelių. Tik vat man truputį pasidaro neaišku, kaip gi mokymąsi iš klaidų suderinti su rizika ir situacijų unikalumo vertinimu. Vienu atveju, jeigu matai, kad žmogus eidamas per ledą skaudžiai susidūrė su jo paviršiumi – supranti, per ledą arba neiti arba labai labai atsargiai stengtis judėti juo, kitu atveju – net jeigu pats esi turėjęs guzą ant kaktos dėl tų pačių aplinkybių, kurias minėjo pirmasis patarėjas, ateityje turėtum nevengti kitų slidžių paviršių, nes juk kiekviena situacija unikali ir skirtinga, tad tiksliai nuspėti rezultatą nėra įmanoma! Taip, žinau, šitas pavyzdys palieka vietos viduriui – galima išmokti, kad ant ledo gali būti slidu ir turint tai galvoje drąsiai juo eiti. Ir turbūt tai yra sveikiausias pasirinkimas, tik man vis tiek neaišku, o kur tuomet yra ta riba ties kuria reikėtų pasirinkti vengimą situacijos, kuri garantuoja nesėkmę arba riziką, kurios potencialūs laimėjimai atrodytų verti to, nes juk iš esmės dažnai būtent šie abu variantai eina kartu, bent situacijose, dėl kurių iškyla šitas klausimas. Intuicija ar jausmas nulemia pasirinkimą, kuria filosofija vadovautis? Tokiu atveju, ar tikrai būtinos tos filosofijos, jeigu galiausiai vis tiek renkamasi pagal tai, ko žmogus nepaaiškins? Bet juk tai balansas, prabils šamanas, supratimas apskritai yra šviesa, tad ir tos filosofijos bet kokia forma reikalingos, tačiau reikalingas ir balansas kartais renkantis vieną, o kartais kitą. Paklaustas ar balansas neturėtų reikšti stabilaus ėjimo viduriu šamanas pradės aiškinti, jog balansas yra ir balansavimas pačiu balansu. Ties šia vieta ateina mintis, kad kartais balansas kaip filosofija tėra tingus atsakomybės atsikratymas už asmeninį nenuoseklumą. Bet grįžtant prie rizikos ir vengimo, ką reikštų ėjimas viduriu? Nuolatinį rizikavimą visuomet aiškiai suvokiant ir iš anksto susitaikant su visais įmanomais rezultatais? Situacinis svyravimas tarp rizikos ir vengimo, kaip kalbėjau anksčiau, nėra vidurys, nes juk kažkas turės nuspręsti kurion pusėn svirti, jausmų ir intuicijos atveju tas teisėjas liks nepasiaiškinęs, o protui davus plaktuką juk tai nebebus vidurys, nes iš esmės bus atsisakoma kitos pusės. Tad lieka rizikavimas susitaikant, kas, vėlgi, teoriškai labai graži filosofija, kuri sujungia abi idėjas ir duoda visuomet jeigu ir nebūtinai norimą, bet bent tenkinantį rezultatą. Apie tai kalbėjo stoikai, tik dažniausiai jie dar pridėdavo mintį, kad viso to veikimo sąlyga yra atsiribojimas nuo aplinkinių išgyvenimų. Tiksliau tai, kad norint rasti ramybę ir gyventi pilną gyvenimą, reikia išmokti nepergyventi dėl kitų žmonių išgyvenimų ir patirčių, (savaime suprantama, elgiantis taip, kad darytum tik gerą ir nekenktum) nes jos tik tuščiai apsunkina ir blaško nuo tikrojo kilnaus tikslo, tuo pačiu suprantant, kad viskas kas yra žmogaus galvoje yra tik jo galvoje, tad visą tai galima kontroliuoti (iš to ateina ir susitaikymas su galimais rezultatais). Kitaip tariant tariant, kelias tarp rizikos ir vengimo reiškia kelią link patenkinto gyvenimo, tačiau šiek tiek abejingo pasauliui, teisuolišką ir kilnų, tačiau mažiau jautrų kitiems (taip, žinau, labai grubus ir nepakankamai tikslus stoikų idėjų apibrėžimas). Kokį kelią tuomet reikėtų pasirinkti? Idiotiško rizikavimo neatsižvelgiant į to kainą, apgailėtino atsitraukimo netenkant patirčių, ar balanso, kuris atimtų dalį žmogiškumo? Pesimisto, optimisto ar filosofo? Aišku, yra ir ketvirtas variantas – tiesiog negalvoti apie tai ir nepriimti nei vieno požiūrio sau, paliekant tuos sprendimus intuicijai ir jausmams. Atmesti idėjas, kurios atrodo nepatogios ir apsunkinančios (visi mes turime natūralų talentą išburti ore argumentų, kodėl mums tai netinka, savaime suprantama, vengiant apie tuos argumentus kalbėti). Ir aišku, juk žmonės būna visokie, turintys įvairių pusių, kurios kartais netgi prieštarauja viena kitai, turbūt netgi būtų galima sakyti, kad tai yra natūraliai žmogiška. Bet man tada pasidaro neramu, kad į supratimą mes pradedame žiūrėti kaip į epizodinį televizijos serialą – pusvalandis praėjo įdomiai/linksmai, o po savaitės pamiršiu, nes per tą laiką pažiūrėsiu dar penkis epizodus kitų laidų. Bet apie tai kitą kartą, buvusį ar dar būsimą. O atsakant į klausimą, kurį variantą pasirinkti ar kurį renkuosi pats – nežinau, tad turbūt pagal nutylėjimą sustojama ties ketvirtuoju.

Vengimas ir rizika

Pastaruoju metu daug rašau, tik vis nesiryžtu pabaigti tų tekstų ar bent antrą kartą perskaityti publikavimui. Žinau, kad kartojuosi, nes aš vis neva rašau rašau, o kaip nėra ką skaityti, taip nėra. Panašiai yra su fotografija, nes aš vis fotografuoju, kartas nuo karto vonioje chemikaluose pirštus pamirkau, bet niekas nemato, nes kažkaip pasimiršta parodyti, o gal nesinori dėl kažkokių priežasčių. Neramu, kad ateis diena, kai nustosiu visą tai daryti. Kaip kažkada nustojau piešti, kurti skaitmeninius vaizdus ar dar visą galybę veiklų, kurių priekyje atsistojo kitos, kol galiausiai dėl dėmesio stokos pirmosios sudžiūvo. Ir jais iš pradžių dalinausi, o po to nustojau, o tada pamiršau. Nors ir mieli tie džiūvėsiai, net norėtųsi kartais vėl sugrįžti, bet nedrąsu krutinti juos tokioje būsenoje, o tai subyrės tie trapučiai. Taip sakau sau, kad užtenka iš šono pažiūrėti, neva matant juose buvusius gebėjimus ar bent jau džiaugsmą veiklų, taip kaip šiuolaikinio meno kritikas žiūri į išmatų skardinę. Tik šitos skardinės be etikečių, tai gal ir importinių šprotų rasti galima būtų. Importiniai šprotai, taip smagiai skamba, nors iš esmės mano kartai reikšmės realios neturi. Tik kontekstinė ir istorinė. Iš esmės tas pats, kas graikų mitologijos posakį įterpti. Bet ne apie mitologiją aš šiandien prisėdau parašyti. Svajoju kartais, kad atgaivinsiu kada tas mumijas, pavyzdžiui nupiešiu iliustraciją vienam iš tekstų, kuris prieš tris dienas parašytas, bet piešiasi tik kol svajoju, nes kai įsikvepiu ryžtą, tada suprantu, kad ne, reikia pradžiai kelis mėnesius vakarais praktikuotis, kol galėsiu sėsti prie lapo turinčio pavirsti ta iliustracija, o po tokio supratimo dažniausiai prisėdu parašyti kažką. Na bent gaunasi kažkas. Kažkas nebūtinai reiškia gerą! Turbūt jau skundžiausi čia, bet kartą gavau pastebėjimą, kad kai kurie mano tekstai atbaido dėmesį, nes mano pirmu asmeniu parašytuose tekstuose kartais pirmo asmens net ir nebūna. Dvasios nėra, žmogiškumo. Mąsčiau daug tąkart, ieškojau priežasčių tam, buvo argumentas, kad na, apskritai aš tiesiog oficialią kalbą pasirenku, nes neretai net ir su žmonėmis taip bendrauju. Geras argumentas, tik kol kas neišdrįsau susimąstyti kodėl aš net ir su žmonėmis taip bendrauju, bet ir tam ateis laikas. Bet kalbant apie rašymą, tai dabar suprantu, kad noriu rašyti visaip, tik baisoka, kad nesigaus taip kaip norėtųsi taip greit kaip norėtųsi, kad bus neįdomu, kad tiesiog blogai. Bet nepaisant to, vis dažniau pastaruoju metu pagalvoju, kad rašyti man patinka ir bent kolkas per daug nesuksiu galvos apie galimus to scenarijus tiesiog su malonumu darydamas taip, kaip gaunasi. Aišku, iki kol ir šitas užsiėmimas sudžius, bet galiausiai sudžiūsiu ir aš pats, tad nerimauti nereikėtų. Ir apskritai, supratau, kad jeigu visai nerašysiu, tai galiausiai visas mano mintis užrašys kiti, o kas tokiu atveju liks iš manęs? Kai visas mano mintis idėjas ir jausmus apsvarstys tekstuose kiti, kai kurie net taip, kaip ir aš pats tai parašyčiau ar bent norėčiau parašyti! Normalus žmogus tiesiog nusispjautų, nes koks gi skirtumas. Bet aš per daug savo galvoje gyvenu, kad tai visai nepaliestų. Kartą apie mane man sakė, kad vietoj angliško somebody termino mano atveju galbūt tinkamesnis būtų somehead. Juokauta buvo, aišku, bet mintis turi krislą tiesos. Pavydu, kai mano mintimis pasidalina kiti, net nežinodami, kad tai ir mano mintys! Ir ne dėl pavogtos šlovės tas pavydas, o dėl to, kad jeigu iš manęs tai žmonės išgirstų, galbūt pastebėtų ir tą kitą mano pusę, ne tą į akis krentančią, kuri dažniau nei man norėtųsi pasirodo nevisai, šviesiai, pavadinkim. O užrašinėti reikia, nes kuomet išsakai tas mintis, žmonės, kurie pažįstą tą matomą pusę, ją kaip sietą panaudoja toms idėjoms įvertinti ir dažniausiai tai priima ne kaip tiesiog autonomiškas idėjas, kurios patraukia ar atstumia, o kaip mintis, kurias pasakiau aš. Didžiulis skirtumas. Kartais pagalvoju, kad tikrai turėjo būti rašytojų, kurių aplinka atrado jų mintyse žavesį, tik kai bibliotekoje galėjo paskaityti tai, ką iki tol kartas nuo karto išgirdę gyvai pavadindavo kliedesiais. Kad ir kaip ten bebūtų, rašyti smagu. Tikiuosi greit to nepamiršiu.


(tiesiog, kadras padarytas prieš lygiai keturis metus, nebūtinai su asociacijomis)