— Ką mąstom?

Kaip patogu būtų turėti žmogaus instrukciją. Bent jau socialinių ryšių skyrių. Su didžiuliais sąrašais įvairiausių elgesio standartų tinkamų įvairiausiems žmonių tipams. Kiek daug konfliktų ir nesusipratimų būtų galima išvengti. Mažiau pyktume, kai mūsų nesupranta, dažniau išgirstume, kai nesuprantame patys. Na, tai veiktų kaip etiketas, tik mažiau idiotiškas ir realiai kalbantis apie žmones, o ne apie tai, kaip išvengti mažų nepatogumų (etiketas savaime nėra blogai, bet įvairiausių nesąmonių dėl jo prisigalvoja žmonės. gal kitą kart apie tai). Žinau, kad tokios mintys aplanko daugelį, viena ar kita forma. Rečiau aplanko tuos, kurie šiaip ar taip viską žino ir supranta (be sarkazmo tikiu tokių žmonių egzistavimu. patogu jiems).

Pavyzdžiui neseniai man buvo aiškinama, kad iš esmės nereikėtų tikėtis kažkokio daugiau ar mažiau konkretaus elgesio iš žmonių, galima nebent to norėti (mažiau savęs investuojantis ir kitų neįpareigojantis variantas). Atrodo kaip ir logiška. Gali norėti, kad žmonės nešiukšlintų gatvėse, bet nereikėtų to tikėtis, nes tuomet greičiausiai daug gausi į snukį ar bent įsivarysi save į depresiją dėl didžiulio savo iliuzijų ir realaus pasaulio nesuderinamumo. Ir net jeigu pats natūraliai jauti pareigą ryšyje su kitais žmonėmis elgtis vienaip ar kitaip, tokio pat elgesio nereikėtų tikėtis, nesvarbu, kaip pačiam tai atrodo elementaru ir privaloma.

Bet kad ir kaip norėtųsi patikėti tokia filosofija (nes juk gerokai paprasčiau būtų, ar ne?), vis kažkas joje atrodo neišbaigta. Toks mąstymas gali vest į egoizmą (visko statymasis tik iš savęs, per daug neinvestuojant į aplinką, nes konkretaus rezultato ar atsako nereikia tikėtis). Arba į dvigubų standartų suvešėjimą (standartų sau ir aplinkiniams išsiskyrimas). Bet ir tai turbūt galiausiai būtų galima užginčyti.

Pastaruoju metu kaip dar viena priešpriešą šiai minčiai pasirodė pasitikėjimas. Mano supratimu, pasitikėjimas yra atvirumo kupina bendravimo forma skirta tik palyginti siauram žmonių ratui. Na, bent jau taip dažniausiai gaunasi. Ir iš žmonių, kuriais mes pasitikime, galiausiai vis tiek kažko tikimės. Tikimės supratimo, tikimės išklausymo, tikimės nesmerkimo, tikimės, kad nekrės žiauriai baisų prankų pasinaudodami informacija apie didžiausias mūsų baimes, etc etc. Tai jau nebėra norai. Tokių dalykų norėtųsi iš viso plataus pasaulio, bet kadangi ne taip viskas veikia, galiausiai tai susikoncentruoja ir tampa pasitikėjimu, kuris veda į konkrečius lūkesčius įvairiomis aplinkybėmis. Vat šitoje vietoje ypač praverstų žmonių instrukcijos, nes pakankamai retai išreiškiama, ko tikimasi su pasitikėjimu. Nors kita vertus, dažniausiai net ir patys nežinome ko tikimės. Darom prielaidą, kad pasitikėjimas, kaip universali sąvoka, visiems veikia vienodai ir kad tiek tai ko tikiuosi pats ir ko tikimasi iš manęs yra labai panašu, dėl to tiesiog principingai neišreikšdami to arba tiesiog pykdami, nes manom, jog tikslingai elgiamasi ne taip, kaip reikėtų. Arba tiesiog dėl skirtingų kalbos formų, bandymas įvardinti lūkesčius lieka nesuprastas (apie kalbas kada nors bus daugiau). Bet, aišku, tai galioja tik tais atvejais, kuomet pasitikėjimas neveikia taip, kaip mums atrodo, kad turėtų veikt. Taip, aišku, būna ne visada.

Nepaisant visko, vis tiek nežinau atsakymo, ar galima tikėtis kažko iš kitų žmonių ar ne. Žinau, ties kuriuo variantu greičiausiai dar kuriam laikui apsistosiu, tačiau nežinau ar tai teisinga. Baisoka tokiomis temomis mąstant susivokti, kad įmanoma, jog apie tai galvodamas dalį pačių koncepcijų, kurių veikimą bandau išsiaiškinti, suprantu klaidingai, taip išstatydamas save prieš statistiškai normalų pasaulį. Kaikurios galimybės tiesiog baugina.

Read More

Prieš penkis metus ir vieną dieną šitame bloge atsirado pirmasis įrašas. Vien dėl šito fakto atsiranda poreikis kažką parašyt. Toks kaip ir beveik jubiliejus jau. Bet pasirinkti temą iš sufleruojamos gausybės taip tiesiog nesigauna. Galima būtų klišiškai pavardint, kas per tuos penkis metus pasikeitė pasaulyje, kas apskritai gali įvykti per tokį laiko tarpą ir panašiai. Žodžiu, nuobodūs skaičiukai, kuriuos galima turint noro susigooglint ir pačiam. Bet buvo tokia mintis. Nes klišės visai smagu. Ir kartais veikia. Netgi drafto pradžia jau buvo, bet kai pradėjau vardint kokios naminių gyvūnų rūšys greičiausiai neišgyveno tokio laiko tarpo, nusprendžiau, kad gal vistik reiktų paleist šitą mintį.

Taip pat būtų galima padaryti viso blogo apžvalgą. Pavardinti temas, kuriomis kalbėta, parankioti charakteringas ar savotiškai įdomias mintis, apžvelgti kolegų veiklą, pripilti statistinių skaičiukų. Bet nesinori to tiesiog praleisti per savo mąstymą, kažką iškreipiant ar kažką pražiopsant. Jei ir kalbėti apie blogo turinį, tai bent ne jubiliejiniame kontekste. Nes visi tekstai, kad ir kokie jie bebūtų, tiesiog yra. Paliečiamos temos, išreiškiamos emocijos, atspindimas laikas. Kalbėti apie tai suspaudus tai po jubiliejaus skėčiu atrodo šiek tiek nepagarbus ar bent jau nepelnytai sumenkinantis procesas. O jei dar pridėjus ir skaičiukus, kiek kas kur ką, tai per daug visas šita reikalas būtų robotizuojamas, savotiškai. Bet gal ir nevisai. Bet gal ir veiktų tai ir būtų gerai. Bet nesinori kalbėti ir apie tai.

Tada, aišku, galima tiesiog pakalbėti apie laiką. Tiesiogiai arba susiaurinant temą iki asmeninio kelio per tuos metus, arba tiesiog kaitos, arba mąstymo evoliucijos, ar tai apie dimensijas ir suvokimą… Žodžiu, neaprėpiama galybė temų. Bet šiandien man ne taip stipriai tai įdomu, kad gautųsi kažkas pakenčiamo.
Skamba kaip netikęs, gimtadienio palinkėjimas: „Kadangi aš čia galvoju taip ir anaip apie dalykus, tai žiūrėk, su gimtadieniu ir būk“, vos ne. Bet nevisai. Nors ir netobula, bet kažkaip gimtadienį paminėti reikia, ar ne?

Įdomus, persipynęs su viskuo reikalas, kurį ir numarint norėta, ir prikelt ir apskritai, kuris sukelia daug visko, bet galiausiai džiugina, nors kartais ir truputį karčiai. Ir ilgiausių metų, ilgiausių!

Vat tokios mintys ateina, pamačius, kad praėjo penki metai ir viena diena nuo pirmo įrašo.
IMG_1865

Read More

Žinot tuos momentus, kai vidury dienos iš niekur nieko ateina noras pasiklyst miške? Tada užbaigiat viską ką pradėję (arba ne) ir išeinat ieškot miško, kuriame būtų galima pasiklyst.

IMG_4502

Giliai širdy suprantu, kad šitoks noras nėra standartinis šiuolaikinio žmogaus norų sąraše, bet viliuosi, kad kas nors dabar sėkmingai pasiklydęs, sėdi ant kelmo ir skaito šitą tekstą. Kad ir kaip ten bebūtų, labai jau nepatogu gyvenat dideliam mieste įgyvendint tokį norą. Ypač kai nevairuoji ir neturi galimybės patogiai nuvykt kurs nors į išties klaidų mišką. Gyvenant mieste belieka išeit į balkoną, apsidairyt, kurioj čia pusėj arčiausiai matosi didesnė medžių sankaupa ir eit ta kryptim.
Taip ir išeini žmogus pasiklyst.

IMG_4460

Šiaip tai keista, kad atsirado toks noras. Niekad manęs miškai netraukdavo. Paskutinį kart turbūt taip nuoširdžiai klaidžiojau po rimtus miškus tik vaikystėj, kuomet kažkuris iš artimųjų vedėsi grybaut (matyt, tais laikais net ir grybus pažinojau). O nuo to laiko nepasitaikė progos ir entuziazmo kombinacijos, kuri taip sėkmingai nuvestų mane į medžiais grįstą gamtą (miškeliai nesiskaito, juose šiaip ar taip sunku pasiklysti). Dabar žvelgiant atgal į laikus be miško, atrodo, kad man tai visad siedavosi su pasiklydimu ir su juo einančiu siaubu. Baisoka nueit į gamtą ir neberast kelio iš jos. Arba baisoka išeit iš namų ir neberast kelio atgal į juos. Šiaip ar taip, baisoka. O mano galvoje pasiklysti atrodė ganėtinai paprasta, ypač to nesiekiant.

1

Žingsniuojant tramvajų gatve link žaliuojančio miško (aš pradedu įtarti, kad galbūt truputį per drąsu tai vadinti mišku…) tokios mintys žadėjo gana optimistišką scenarijų – pasiklysti turėčiau be vargo. Ir išties, jausdamas, kad jau už kampo kažkur glūdi miškas, sugebėjau lengvai pasimesti ieškodamas praėjimo tarp namų (civilizacija, am I right?).

2

Tuo metu stebėtinai žavingai atrodė fizinio pasiklydimo idėja. Nors kartą, pilnai, iki galo, nežinot kur tiksliai esi. Daliniai to jausmo variantai visiems karts nuo karto pasitaiko, bet toks ultimate, grynas pasiklydimas! Net galva svaigsta apie tai galvojant. Aišku, aš, kaip šviesaus proto turėtojas, supratau, kad taip minimaliai nutolstant nuo civilizacijos pasiklysti net ir tokio šviesaus proto turėtojui nėra taip paprasta. Bet žinot, optimizmas.

3

Papuolus tarp medžių pradžia nebuvo daug žadanti, kuomet einant vos pramintu taku (tik nereikia, galima pasiklyst ir takais einant!) teko atidžiai sekti, kuomet aplinkinė augmenija uždengs pamiškėj stovinčius namukus, kad būtų galima po truputį pratint protą prie pasiklydimo (juk nesuplanuosi, kiek laiko bastysies nerasdamas išėjimo, tai geriau iš anksto apsiprast). Nepaisant tokios pradžios, takai galiausiai nuvedė iki gilumos, kur net vaizdiniais civilizacija nebepriiminė apie save. Tada pradėjo darytis labai smagu galvojant, kaip visiems pasakosiu apie pasiklydimą miške, nes nu toks nuotykis, ne kiekvieną dieną gi miške pasiklysti. Tuomet iškart kilo klausimas, iš kur ateina tas džiaugsmas apie dalinimąsi šia patirtim, jei pasiklyst išėjau. Bet greit nustūmiau tokius klausimus į šalį. Juk turėsiu laiko apie viską pagalvot miške, kol kas nors ieškos. Na, arba kol pats nuspręsiu išeit, supratęs, kad per daug gerai pasiklydau, jog surastų kas.

IMG_4519

Bet, kaip žinia, nebūna tobulų dalykų pasauly. Besekant vos pramintais takais į, mano įsitikinimu, miško gilumą, tuoj sutikau ir grįstus takus, ir vietinius bėgikus. Bet kaip ten kažkaip sako apie atkaklumą, tęsiau savo žygį. Vėl suradęs vos pramintus takus sekiau juos į kalnus ir žemyn. Sunki buvo kelionė, bet mintys, kad nuovargis gali padėt pasiklyst, kėlė upą. Na, bent tol, kol vėl išlindau į taką. Įtardamas, kad šiandien jau vargu ar pavyks įgyvendinti planą, ir suvokdamas, kad laukia dar geras galas paklaidžiojimo ieškant kelio iki pažįstamų vietų, nusprendžiau eiti namo.

IMG_4517

Ateinančią savaitę turbūt dar kart pabandysiu pasiklysti. Kelią, visgi, jau žinau.

Read More

Gyveno tokiam nedideliam kaimely mergaitė, kuri labai mėgo megzti. Ne tik mėgo, bet ir žiauriai gerai mezgė. Tipo visas kaimo močiutes apmegzdavo vakarais prie židinio. Galiausiai tos močiutės matydamos, kad vat šita tai visą kaimą megztiniais aprūpins, pradėjo ją couchint. Neužilgo mergaitė jau vietos mezgėjų turnyre apmezgė net kaimyninių kaimų senmerges, taip pasirodydama svietui kaip didis talentas. Kaimo gyventojai pradėjo labai džiaugtis, kad vat, turi aukštos klasės mezgėją. Nesvarbu, kad didelė dalis kaimo žmonių net nemėgo megztinių, bet kažkuo tai džiaugtis reikėjo. Žodžiu, mezgėsi sau kelią per pasaulį toji mergaitė, o kaimo žmonės net vietinius būrimo salonus pradėjo mergaitės vardu vadint, nes kažkuo didžiuotis reikėjo. Galiausiai atėjo apskrities amatininkų šventė, kurioj visi net neabejojo, kad mergaitė numegs šaliką, tokį, kad be klausimų visi įvertins ją kaip mezgimo masterę. Įpūsėjus eglučių raštui, maždaug tada, kai jau reikia pasikeist siūlų kamuolį, mergaitei išsprūdo virbalas iš rankų. Aišku, greit pasigriebė kitą ir numezgė labai šaunų šaliką, tokį su elniais tarp medžių, žalsvą, bet vat, močiučių elderių komisiją nusprendė, kad vistik jaunoji mergaitė iš kito kaimo geriau pavarė, nes beanie hatai su trikampiukais dabar labiau madoj, tai auksinius virbalus jai ir padovanojo. Susižinoję kaimo žmonės apie tokią gėdą pradėjo kaip tik įmanoma plūstis. Vieni sakė, kad mergaitės pirštai jau per stori megzt taip kaip priklauso, kiti aiškino, kad blogą techniką pasirinko mezgimui (jie laikraščius skaito, jie žino kaip teisingai megzt reikia). Aišku, ne visi kaimiečiai buvo kaimiečiais, buvo ir tokių, kurie gyrė mergaitę, kad vistik šauni ji mezgėja. Niekas nežino, tos pagyros nuoširdžios buvo, ar iš noro pasirodyt ne tokiais kaimiečiais kaip tie, kurie pirštų storumą kaltino. Bet šiaip ar taip, tame kaime žmonės net nelabai mėgo megztinius, o apie kažką kalbėt tai reikia.

Read More

Labai banali pasaka apie miško žvėris.

Šiaip tai, įsivaizduokit tą tokį standartinį mišką iš pasakų ar anekdotų. Na, gal tik čia zuikis ne toks durnas, bet visa kita – daugiau ar mažiau taip pat. Ir ten vat gyveno lokys. Toks geraširdis geraširdis. Dėl savo geros širdies jis visiems vis stengdavosi kaip nors padėti. Tai padės pastatyti tvirtą pašiūrę šerniukams, tai pabaidys kaimyninio miško briedžius, kurie muštis su savo kregždėm atvažiuodavo, tai ežiukui valtelę išdroš. Žodžiu, žiauriai geros širdies buvo tas lokys.

Ir jei jau manėt, kad geriau būti negali, visa tai darydavo jis net neprašytas! Eis ryte į kitą miško galą rinkti uogų žiemai, pamatys, kad ežiukas liūdnas šlitinėja pirmyn atgal aplink senąjį ąžuolą, tai grįždamas jau turės mažą valtelę, tokią kaip tik ežiukui irstytis, kad jis galėtų ežere plaukioti. Geros širdies. Bet, tiesą sakant, ne visiems žvėrims patiko toks lokio elgesys. Aišku, visi vienareikšmiškai sutarė, kad lokio širdis gera, bet taip pat sutarė, kad jo stiprios letenos ir silpna kantrybė.

Matot, ežiukui valties nereikėjo. Šiaip tai, tuo metu jam nieko nereikėjo, jis tiesiog šitaip mankštinosi galvodamas apie artėjančius rinkimus, bet su lokiu nepasiderėsi… Miško elnias dar lig šiol neatgavo balso, po to, kai ėjo pasikalbėti su lokiu, kad jam nereikalingos tos rogės ir kad elnias jų tikrai nenaudos. Elnias buvo kuklus ir draugiškas, tikėjo pokalbio ir sutarimo galia. Keliems bičiuliams drąsiai pasakė, kad vat, eina kalbėtis su lokiu, nes tokią širdį turėdamas, juk turėtų lokys suprast. Drąsiojo kalbėtojo balso niekas ir nebegirdėjo, o nuo to laiko jis net ir vasarą rogutėmis važinėja. Sunku, bet reikia.

Dėl to ežiukas ir nenorėjo pyktis su lokiu, nes lokys sako, kad lokys žino geriau, o jei jau neklausysi jo, tai jam pasidarys taip liūdna, kad net supyks. Aišku, jis neskriaudžia miško gyventojų, jis geras lokys. Net ir balsas jam pakyla visai netyčia. Tas pats balsas kuris atėmė elnio kalbos dovaną.

Taip ir gyveno visi tame miške. Daugelis vietos gyventojų vengė lokio, o kuomet susidūrimas būdavo neišvengiamas, pasitempdavo ir pasakodavo, kaip jiems viskas sekasi, kaip gerai – žodžiu, nebandyk padėt mums. Bet nors ir vengė lokio, miško žvėrys nepyko ant lokio. Jie suprato, kad turint tokią didelę širdį sunku nepadėti visiems iš eilės. Teisybės dėliai, reikia paminėti, kad ne visi žvėrys vengė lokio. Buvo keli gudročiai, kurie sutikę lokį pirmi pradėdavo sakyti savo problemas, subtiliai užsimindami apie galimus sprendimo būdus.
Labai jau mažas šiemet kiškio kopūstų derlius, o jie tokie reikalingi mano kailiukui, – liūdnai nuleidusi akis sakydavo vietinė jūrų kiaulytę (iš pradžių vietiniai turėjo klausimų, bet galiausiai suprato, kad šis padarėlis su jūra neturi nieko bendro, o kadangi kiaulytė, tai beveik jau ir šernas, vadinasi miške tinka gyventi) – tai gal galėtum mano namukui trečia aukštą sumūryt?
Lokiui dėl jo geros nekildavo klausimų, kuo kopūstai ir trečias aukštas, kuriame planuoja įrengti svečių miegamuosius, susiję. Kitą dieną prašyti darbai jau būdavo padaryti.

Tik nesupraskit neteisingai, tikrai ne viskas ką lokys darydavo būdavo nesąmonės pridarančios daugiau problemų. Tokių geraširdiškumo apraiškų buvo mažesnė dalis, tačiau dėl tų retų atvejų, kuomet jis sukaldavo inkilą triušių šeimynai pušies viršūnėj, žvėrys jo ir vengė, nes lokys buvo per daug užsispyręs, kad išklausytų, kodėl nereikia jo dovanų. O ir girdint tai jam labai suspausdavo širdį, o žinot, žvėrys visgi instinktų varomi padarai, jei skauda – reikia gintis. Dėl to bandantys atsisakyti jo dovanų būdavo aprėkti, išvadinti nejautriais savanaudžiais, ir galiausiai turėdavo prašyt to paties lokio kopėtėlių, kad kažkaip į tą pušį užsikabarotų…

Čia dabar turėtų prasidėt lokį pakeisiantis veiksmas, tačiau šioj pasakoj tokio nėra. Nes lokiui gerai ir taip. Miško žvėrys irgi prisitaikę jau taip gyvent, o prašalaičiai ar nauji miško gyventojai retai būna pakankamai drąsus naujoje aplinkoje ginčytis su tokiu padaru kaip lokys. Taip ir gyvena visi toliau. Trumparegiai vaikščioja su gremėzdiškais ramentais, nes anot lokio tai turėtų padėti daugiau maisto susirinkti žiemai. Ironiška, bet akinius gauna kurios nors galūnės netekę žvėrys. Na, bet veikė tas miškas. Visi buvo laimingi ar bent tikrai nebuvo nelaimingi. Tie, kurie nepakeldavo lokio didelės širdies, tiesiog išsikraustydavo. Ir viskas ten buvo gerai.

Moralo kažkokio čia kaip ir nėra. Tiesiog norėjosi papasakot apie lokį, nes per liūčių sezoną baisiai nejauku tame ežere šaukšteliu irstytis…

eziukas

Ežiukas saulėlydy, 2016

Read More

Šiandien atėjo mintis, kad noro koncepcija yra išsigalvotas pasakų personažas, tam, kad lengviau būtų užmigdyti mažuosius, į galvą prifarširavus svajingų užliuliuojančių sąmonę vaizdinių. Nors daugelį pasakų personažų su laiku demaskuojame kaip nuo realybės nutolusius apsišaukėlius, norai sugeba keisti kaukes pakankamai greitai, kad netektų jiem pasibaigti miesto kartuvėse.
Aišku, tokios mintys yra net neskoningas absurdas, nes socialiniai mokslai su pakankamai svariu kiekiu argumentų galėtų paaiškinti kas ir kaip čia su tais norais yra, tačiau vistiek baisiai smagu įsivaizduoti pusamžį smulkų dieduką, kuris rusy turi didžiulę spintą pilną kostiumų, kaukių, perukų, platforminių batų (kad būtų galima ūgį pakeist), putpalsčio prikamšytų paltų (kad pečius paryškint, kai reikia vaidint tvirtą norą) ir kitokių atributų būtinų vieno žmogaus spektakliams. O kai apsimutūriuoja tos dienos noram, užtikrintai vaikštinėjantį miesto gatvėmis ir kuriantį naujas fantazijas. Liūdnai stabtelėjantį prie kartuvių miesto centre, kur apsirašaroję trys paršiukai meldžia pasigailėjimo. Arba paspartinantį žingsnį, kuomet eina pro skerdyklą, į kurią tuo metu vedamas būrys baltų žirgų. Žiauroka, bet tame pasaulyje vistiek visi karts nuo karto atgyja.

O šitas pamąstymas šiandien atėjo dėl aplinkoj siautėjančių norų. Vienam jo racionali ir solidi norų brigada nuosekliai vykdžiusi penkmečio planą susiduria su kitų skyrių netyčia pražiopsotu ateinančiu shitstormu ir dabar suabejojusi savim bando tęsti darbus. Kitam atėjo laukinis noras, kuris nesiskaitydamas su aplinkiniais pradeda trukdyt organizacijos veiklą. Trečiam truputį prisimerkę jo norai praleidžia ne iki galo visus punktus atitinkančią realybę, bet dėl nuovargio jau net ir nebesistengia sužiūrėti ar viskas dera.
Net gaila pasidaro dėl vaizduotėj pagal Benny Hill’o muzikėlę vaikomų norų, kurie tuo metu kažkam stato arba griauna gyvenimus. O gaila. Ir lengva man kalbėti apie tai, kuomet mano paties minčių ikvizicija jau visus to pusamžio dieduko kostiumus įsiminę ir vis rečiau per savo aplaidumą suteikia progą viešumon tam vargšiukui išlįst.

Ir šiaip, žinokit, nesveika kurt pasakas apie tokius dalykus. Nuo bandymo alegoriškai perteikt gerokai per stipriai komplikuotus vidinius procesus, nejučia pereinu prie nepriklausomo siužeto formavimo, įkvėpto katik sugalvotų personažų. Taip viltis krenta į akį nerimui, dėl to žiauriai užpavydi svajonės, o į miestą katik grįžusį sveiką protą į dvikovą pakviečia realybė. Baisoka taip befantazuojant netyčiom sau psichiką sujaukt.

Bet šiaip, sveikas protas turėtų nugalėt, nes jis kaiptik buvo išvykęs pas vienuolius mokytis kovos menų.

Nors niekas nežino, ką realybė pastaraisiais mėnesiais ten savo rūsy veikė.

Read More

Susimąstau kartais apie pensijų dydžius ar tai dabartinę pokemonų karštinę ar tai apie antrą dieną mieste tvyrančią miglą, nepriklausomai nuo temos dažnai įsisukdamas į mąstymą apie mąstymą, kodėl vienokios ar kitokios išvados ir mintys ateina nušokus nuo vienos temos prie kitos. Taip natūraliai nueinu prie uždaro loopo, kuriame betkokios idėjos tuoj pat maišosi su jas paneigiančiom ar apskritai abejojimu viskuo. Tada tenka eit žiūrėt kačiukų video internete arba sukaupus valią nukreipt temą į kažką apčiuopiamesnio. Taip karts nuo karto į galvą sugrįžta šitas projektas. Tai kas buvo, kas yra ir kas galėtų būti. Ir kaip bebūtų keista, per ilgą laiko tarpą šviesiausiai atrodo dalis apie tai, kas galėtų būti (neteigiant, kad būta kažko tamsaus, bet vistik pilkos atspalvių gi daugiau nei penkiasdešimt). Apskritai, ateina baisiai daug minčių galvojant apie šitą blogą. Ir didžioji dalis jų stipriai siejasi su mano paties asmeniniu ryšiu, buvusiais lūkesčiais, pasikeitusia mąstymo koncepcija, bloginimu ir panašiai (baisiai sunku taip tiesiog sužymėti viską, nes rankų miklumo neužtenka sutypint visko, kas teka mintim. Natūralu, kai pagalvoji, kad šitos mintys kaupėsi jau ilgą laiką ir davus joms progą išsilaisvint, jos pradeda veržtis nevisai suvaldoma jėga (vat šitoj vietoj ateina susimąstymas apie jėgos, niutonų ir minčių ryšį (taip, žinau, yra žmonių kurie nukryžiuotų mane už trigubus skliaustus))). Kad ir kaip ten bebūtų, viena mintis visad stovi pirma visų čia prieš tai išvardintų – noriu tęst šitą projektą.

debesai1

Nors pats pavadinimas ir dalis pradinės blogo koncepcijos puikiai veikia kaip meditacinis triggeris pakontemliuoti apie tai, kas dedasi savoj galvoj, o jei jau jautiesi šventiškai, tai ir apie tai, kas dedasi kitų galvose. Vistik toks šito projekto panaudojimas neduoda tiek, kiek iš esmės galėtų duoti. Gink dieve (atleiskit tie, kuriuos žeidžia tokios frazės, jos ne iš piktos valios atsiranda, o cenzūruotis baisiai nesinori, nes kas tuomet beliks iš raiškos, jei kiekvieną potencialiai aštresnę frazę keisim pūkinėm arba bent jau bandysim nuzulint, kad nesibadytų? Bet garbės žodis, ne iš piktos valios) nesakau, kad mąstymas vardan mąstymo yra kažkas blogo, tiesiog žiūrint į save vis dažniau tenka garsiai paklaust, o kas iš to mąstymo, jei yra galimybės, sąlygos, bet vaisiai visgi neužsimezga? Kaip vaizduotė be kūrybingumo džiugina ir spalvina pasaulį savo akyse, bet tomis spalvomis su kitais nepasidalina (mintis dalinai pasiskolinta iš Ken Robinson „The Element“). O kaip ten sako, sharing is caring? Ir išties, dalinimasis mintimis yra grynas rūpestis aplinka. Tik reikia nepamiršt priimt ir tos dalies, kurią tau atlaužia aplinkiniai. Egocentriški altruistai niekam nepatinka. Turbūt. Šiaip ar taip, pažvelgęs į dalinimasi iš šitos pusės net lengvai nustebau, kaip toli nuo to buvo mano asmeninė vizija šitam blogui. Žinot tuos momentus, kuomet išmuša prakaitas prisiminus tuos momentus, kaip penktoje klasėje kažką pristatinėdamas prie lentos susimovei taip, kad aplinkiniams net juokinga nebuvo dėl svetimos gėdos gausos? Na, tai kažkas tokio. Tik tiek, kad penktoje klasėje lyg ir nebuvo tokių nutikimų. O jei ir buvo, prašau nepriminkit, norisi tokius dalykus pasilikti desertui, kuomet einant gatve švystels tie vaizdiniai prieš akis ir beliks tyliai nusikeikus bandyt prisiminti kur aš čia dabar ėjau. Taigi, grįžtant prie temos, ką mąstom visad buvo grynai asmeninių minčių ir šalia esančių žmonių minčių agregatorius, ir ne kitaip. Kad ir ką tai reikštų. Kartais net nesvarstant kitokio mąstymo egzistavimo (neskaitant tų dėdžių, kurie prirašė knygų odiniais viršeliais), nurašant blogų neturinčius mąstytojus, kaip, savaime suprantama, nepakankamai kompetetingus mąstyti, o ką jau kalbėti apie dalinimąsi tomis mintimis. Natūralu, kad tuomet iš noro padėti pasauliui atsirasdavo pamokslininko tonas ir vargonai fone (esu įsitikinęs, kad tikrai čia rašydamas esu girdėjęs pritariamuosius vargonus). Baisu, a?

Vėloka jau, mintys per daug šokinėja, tad baisu ir tęst dabar šitą įrašą. Nors pasiliksiu peržvelgimą ir postinimą kitai dienai, bet vistiek atrodytų truputį piktą rytojaus sau palikt tokį draftą, kuriam reikėtų įgudusių filologų komandos, kad teisingai išinterpretuotų viską iki galo. Bet bus dar. Tikiuosi, kad nuosekliau ir truputį rišliau (šiam įrašui leisiu išsitaškyt kaip jam išėjo, nes, kaip minėjau, per daug užsikaupė visko). Pažadu. Nebent kas nors labai labai labai išbars ir sugėdins dėl šito teksto. Laikau čiūrkius, kad taip nebūtų, nes visai smagu.

O dabar miegot. Labanakt.

Read More

Lygiai du mėnesiai nuo paskutinio įrašo čionais. Nuo mano paskutinio įrašo jau devyni mėnesiai ir beveik dvi savaitės. Simboliška, savotiškai. Ką mąstom, vadinasi. Vat, nieko ir nemąstom. Kuomet kalba eina apie daugiskaitą, apie mus, mąstyti turinčius. Po vieną turbūt daugiau minčių būna, bet kuomet jau mes mąstom, nebelabai kas ir belieka. Ir visur taip. Viskas. Po vieną kiekvienas pajėgus būt genijum sau. Kartais net ir viešai skelbt savo genialumą. Bet kuo toliau, tuo dažniau ateina mintis, kad ne taip turėtų būt. Per mažai, atrodo, mąstymo už savęs, mąstymo atsižvelgiant į kitą asmenį. Ar asmenis. Ar grupę. Ar tautą. Ar pasaulį. Bet gal kitaip ir nelabai išeina? Ar bandant suprast, susiliet ir būt dalim ko nors, ieškot sprendimų arba tiesiog klausimų pradžiai, kad ne tik dėl savęs ir sau, bet ir dar galbūt kažkam, ar tada nepasijauti žmogus, em, toks vienas tame reikale, nutolęs nuo to paties pasaulio, o galiausiai galbūt susipranti, kad žmogus neįgalus taip elgtis? Visaip būna. Stebi iš šono ir kuo toliau, kuo stipriau suprantant, tuo menkiau tai paliečia. Bet ar yra nors kiek tame tiesos? Dabar, šią akimirką, galbūt. Bet ar už poros mėnesių galėčiau tą patį pasakyti? O po devynių mėnesių ir poros savaičių? Vargu. Kaip ir viskas čia. Per tą laiką, iš esmės, juk neliks nieko. Tam tikra prasme, net manęs tokio kaip dabar nebebus. Kaip ir visko. Taip ir susimąstai žmogus, o tai kam tada čia kelt tai? Bet pati problema kaip ir pasufleruoja atsakymus. O gal kasnors pakis taip, kad supras šitas mintis, kad ir pats panašiai mąstys. Ir dar čia užklys. Gal išsikraunančios ir senkančios vieno žmogaus mintys kada įkraus kitą. Gražu būtų. Būtų.

Ką mąstom…  O koks skirtumas. Vistiek niekas neskaito. O atgalinio ryšio iš nieko turbūt tikėtis nevertėtų. O norėtųsi žinot kartais, kas čia kam įdomu būtų. Kurią pamąstymų dalį įformint čia. Bet gal ir reiktų susiprast iš skaitytojų kiekio.

Read More

PusėŠiandien mačiau mėlyną drakoną. Sutikau drąsių ir kvailų. Gavau dovanų knygą. Padėjau suvargusiam.

Nuo ėjimo ėmė pėdos kraujuoti.
O rytoj… eisiu vėl.

Prisiminė Skaudančių Pėdų daina. Veda link minčių apie ribas. Jei dėl kažko galėtum padaryti viską, ar įmanoma tai pateisinti? Vogti, žudyti, kankinti save. Vardan ko. Ir ką jie išreiškia? Šiurpoki žodžiai, švelnūs garsai.

I walked ten thousand miles,
ten thousand miles, too see you
And every gasp of breath,
I grabbed it just to find you
I climbed up every hill too get to you
I wandered ancient lands too hold just you

and every single step of the way
I paid…
Every single night and day
I search for you
through sandstorm and hazy dawn
I reached for you

I stole ten thousand pounds,
ten thousand pounds to see you
I robbed convenience stores
’cause I thought they’d make it easier
I lived of rats and toads and I starved for you
I fought off giant bears and I killed them too

and every single step of the way
I paid…
Every single night and day
I search for you
through sandstorm and hazy dawn
I reached for you

I’m tired and I’m weak, but I’m strong for you
I wanna go home but my love gets me through… Ally Kerr

Ribas matyti sunku. Jos lyg ir juntamos, bet gal tai tiesiog vaizduotė? Kas nutinka jas peržengus?
Prisiminimuose atsakymu tūno spalvotos miglos laukai. Koks jausmas buvo apėmęs tada? Baimė. Baimė visko. Nes už ribos gąsdinančiai pilna erdvės. Tiek, kad atrodo, gali savęs ir nebesusirinkti. Tik ko šis ‘aš’ vertas… Norisi pažadėti vėl žengti tenai. Siela lyg ir grįžo. Tad… balandį, kai bus ramiau? Gegužę, kai nebūsiu užsiėmus? Viskas neegzsituojančiam Rytoj.

Read More

The insecurity in jobs, no prospective carrers, low wages, high competition.

And yet, we do nothing.

Tuition fees tripled.

We kept going to our lectures as if nothing happened.

Do we care? Maybe.

The revolution seems to be a part of the faded glorious past. Such things do not happen any longer, not in our world.

The theorists fall. We are not rebels.
We are children of calculations. We are part of a digital world.

So what, if we stood up. For what price we would achieve those kind of aims?

It’s not worth it. We are still paying the old fees, future students will pay more. There will be less competition, right?

We can’t change it.
We can’t change.

All that’s left- 4 A’s.
Anxiety. Alienation. Anomie… No. 3 A’s. We are not
even Angry.

P.S. Šis įrašas šiek tiek skiriasi nuo prieš tai buvusių. Tiek kalba, tiek turiniu. Bet galbūt tai pirmas kartas, kai jo esmė susišaukia su projekto pavadinimu. Bent kalbant apie manuosius.

Inspired by G. Standing

Read More