supratimas ir laimėjimai

Vienas labiausiai gąsdinančių su žiniomis susijusių fenomenų yra tai, kad didelė dalis mūsų sukauptos informacijos yra absoliučiai bevertė esamuoju laiku. Aišku, galima rasti išimčių, kaip pavyzdžiui konkrečios problemos sprendimas, kuris iškart duodą rezultatą, tačiau net ir šiuo atveju, ta prasme, kurią turiu galvoje, žinios ne retai būna nevertingos. Noriu iškart informuoti, kad aš čia nebandysiu aiškinti, kokie beprasmiai yra teoriniai mokslai ar kitaip stoti prieš žinias. Priešingai, nors informacijos gavimo laikotarpiu ji nebūtinai yra vertinga, tačiau neretai gyvenime susiklosto vienos ar kitos aplinkybės, kuomet prieš penkis metus skaityto sociologo mintys (kurios tuo metu atrodė aiškios ir logiškos) vieną dieną beplaunant indus nušvinta naujoje šviesoje, atskleisdamos vertę, kurios tuo metu pasiekti tiesiog dar negalėjau. Čia vėlgi, viena iš tų nerimą keliančių situacijų, kuomet dalinuosi, bet galvos kamputyje kirba mintis, kad gal čia aš vienas turiu laiku nediagnozuotą negalią, kurios dėka man gaunasi taip, o kitiems tuo tarpu yra priešingai. Kad ir kaip ten bebūtų, norisi tikėti, kad praeities, dažniausiai teorinė, informacija nugula mąstyme suprasta, tačiau ne iki galo, kol susiklosto aplinkybės padedančios išties suprasti tai.

Nepamenu ar čia jau esu kalbėjęs apie supratimo lygius, bet užuot patikrinęs archyvą leisiu toliau lietis mintims, nes ir taip per retai pastaruoju metu rašiau, o čia dar imsiu ir užsiimsiu blaškymusi. To tai jau nebus. Taigi, supratimo lygiai. Pirmą kart su šita idėja susidūriau prieš gerus porą metų, kuomet kontekste kurio dabar nepamenu, man buvo aiškinama, jog dalykus galima suprasti, ir suprasti suprasti (supraskit giliau suprantamas supratimas, suprantat?). Tuo metu man tai atrodė truputį kvaila mintis, nes jeigu žmogus koncepciniame lygmenyje kažką supranti, koks čia gali būti aukštesnis supratimas? Gi nepaboldinsi minčių, kad ryškiau matytųsi. Tačiau su laiku vis atsirado situacijų, kurios, dažniausiai dėka kitų žmonių, leido suprasti, apie ką tąkart buvo kalbama. Kuomet dėstant kažkokią idėją sulaukęs pritarimo, tačiau tokio neužtikrinto ir iki galo nepriimto iš žmogaus, kuriam tai nebūdinga, pasidarė aišku, kad gali būti gilesnis supratimas už tiesiog koncepcijos apčiuopimą. Bandant tai paaiškinti į galvą ateina palyginimas su menine patirtimi (sako, kad panašiai veikia ir religinė patirtis, bet šito nepažįstu, tad negarantuoju už netikslumus šitų visiškai abstrakčių teorinių minčių), kuomet užuot matęs šiek tiek juokingai atrodančio žmogaus su perkreiptu veidu ant tilto paveikslą, pajauti nebylų šauksmą, neviltį ir skausmą nešamą to vaizdo. Neabejoju, kad visi yra tai patyrę viena ar kita forma. Ar tai būtų muzikos kūrinys, paliečiantis iki ašarų, ar tobulai subalansuota filmo scena, kurioje pajaučiama veikėjų motyvacija ir susiliejama su jų suvaidinta, bet tuo metu tikra būsena. Aišku, galima paimti ir dekonstruoti tą filmo sceną į detales, paaiškinant kaip kiekviena iš jų prisideda prie tokio stipraus poveikio, aprašyti tai ir pateikti kitam žmogui, tačiau vargu ar tas aprašas turės tokį efektą. Netgi nebūtinai tos pačios scenos peržiūra kitam žmogui turės tą patį efektą, nes galbūt kontekstų skirtumai bus pernelyg dideli, kad sugeneruotų tokią pat patirtį, tačiau nepaisant to, antrasis žmogus galės perskaitęs tą aprašymą suprasti daugiau ar mažiau apie ką eina kalba. Manau, kad panašiai veikia ir daugelis mūsų priimamos informacijos. Ne visuomet ją priimam pajusdami ir suprasdami esmę ir pasiliekam tik objektyvią santrauką to, kas ateityje gali sužydėti visomis savo prasmėmis, iki galo suprantant.

O dabar grįžtant prie nušvitimų plaunant indus, kuomet prieš penkis metus turėjau sociologijos paskaitą, teko susidurti su grubiomis didžiųjų sociologų idėjų santraukomis, tarp kurių buvo galios santykiu grįsta teorija (žiauriai gėda tiksliai neprisiminti Weberis tai buvo ar Marksas). Tuo metu su pateiktu informacijos kiekiu tai atrodė kaip visai racionali mąstymo forma, turint omenyje to laikmečio kontekstą ir kitas detales. Tačiau vat, šiandien, plaunant indus atėjo mintis, kad iš esmės visos veiklos mūsų gyvenime remiasi į poreikį laimėti. Laimėti prieš kažką, prieš kitus žmones, prieš konkrečius kitus žmones, prieš visuomenę, prieš pasaulį, prieš save. Prieš ką nors laimėti. Ir visuomet yra tas kitas polius, kuriam reikia kažką įrodyti. Kai kuriais atvejais, laimėjimai gali būti su aiškiai apibrėžtu siekiu ir oponentu, kaip pavyzdžiui olimpinio bėgiko siekis būti greičiausiu – laimėjimas aiškus, pagerinti konkretaus žmogaus pasiektą rekordą. Kitais atvejais tai gali būti ir tiesiog siekis sukurti šeimą, laimėjimas prieš tradicijos neigimą ar visuomenės spaudimą. Bet visais atvejais tai bus laimėjimas prieš kažką. Galių santykis, kuris varo į priekį. Aišku, dabar pasidarė baisu, kad aš tiesiog savais žodžiais perfrazuoju vieno iš tų minėtų barzdotų dėdžių teoriją apie visuomenę varančius mechanizmus, tad čia ir sustosiu. Bent man smagu, kad kažką naujo atradau. Gal ir jūs pasidžiaugsit.

supratimas ir laimėjimai

apie susitaikymą

Turbūt daugelis iš jūsų esate girdėję mintį, kad žemė ir žmonija yra nuolatiniame pavojuje. Čia kalbu apie asteroidų keliamą grėsmę, kurios išvengti, galimas daiktas, nėra įmanoma, nes aptikti tokį dangaus kūną skriejantį link mūsų planetos beveik taip pat paprasta, kaip agnostikui pamatyti tą arbatinuką mėnulio orbitoje – mes tiesiog neturime technologijų, kurios galėtų garantuoti saugumą nuo šitos grėsmės. Baisoka, bet abejoju ar daugeliui šita idėja sukels tiek nerimo, kad naktimis būtų sunku užmigti. Na, gal yra keletas astronomų, kuriems ši problema prisideda prie nemigos, tačiau paprastam žmogui tai, atrodo, neturi reikšmės. Juk ne mūsų galioje garantuoti saugumą nuo tokios nevaldomos pasaulio pabaigos. Ir išties, kuomet suprantame, kad kažkas yra visiškai ne mūsų galioje, tai dažniausiai nustoja mus varginti. Bent kalbant apie globalinio mąsto problemas. Tas darbo pokalbis vykęs užvakar, kur jūs neteisingai išgirdę klausimą truputį nusišnekėjot, aišku, neleis jums užmigti, nes išties labai norėjot to darbo, ir galbūt visiškai susimovėt. Bet rūpintis dėl to taip pat absurdiška kaip rūpintis dėl pasaulio pabaigos. Nebe jūsų galioje tai suvaldyti ir kaip bus taip bus. Bet net to suvokimas neleidžia ramiai gyventi. Čia galima pradėti svarstymus, o iš kur gi atsiranda toks skirtumas, bet, turiu pripažinti, tik tuščiai švaistyčiau skaitytojų laiką, nes akivaizdu, kad tai, kad liečia mus kaip individus visuomet mums kels gerokai daugiau emocijų, nei platūs, visą žmoniją apimantys klausimai. Ir nesvarbu, kad pakankamai dažnai kažką pakeisti mums asmeniškai liečiančiuose procesuose mes turime tiek pat galios, kaip savo pačių rankomis sustabdyti klimato kaitą. Ir dažniausiai mes tai puikiai suprantame. Mes puikiai suprantame, kiek kartais mažai galios turime (o kartais ir visai neturime) kažką pakeisti, bet tai netrukdo mums dėl to kentėti, nes o gal, nes gi tai taip svarbu. Tuo pačiu kartais nuleidžiame rankas žinodami, kad išties galime kažką pakeisti, bet baimės ir neužtikrintumas mus nuo to sustabdo.

Ir čia iškyla nerimą keliantis klausimas, kiek iš tikrųjų mūsų protas ir suvokimas nulemia mūsų gyvenimo kokybę, o kiek iš tikrųjų viską valdo mūsų jausmai ir apskritai psichologija. Man, kaip mąstytojui (žinau, iš to ką čia skaitėt net neateitų mintis taip mane pavadinti), tai kelia labai daug nerimo, nes galbūt užuot analizavus ir ieškojus atsakymų reikėtų susitelkti į meditaciją, vien tam, kad nebemąstyčiau? Žinau, kad dabar auditorijoje paliks ranka vedama smug veido išraiškos, su mintimi kad visur reikalingas balansas, taip pat ir mąstymo klausimais, bet balansas iš esmės kartais atrodo, kaip lengviausias kelias, kuriame galima tiesiog pasirinkti tai, kas patogiausia iš abiejų stovyklų, turint neapibrėžtą ir aptakų požiūrį (taip, žinau, čia galima pasiginčyti, bet dabar nenoriu tuo užsiimti). O kas iš tikrųjų giliai širdyje nori eiti lengviausiu keliu? Juk tai baisiai neįdomu. Ir tada būtų gerokai mažiau priežasčių skundams, o juk skųstis ir bambėti yra taip smagu. Ar ne? Ne..? Grįžtant prie mąstymo, niūrūs būna tie momentai, kuomet suvoki, jog turi atsakymą ar bent paaiškinimą sunkumus kėlusiai būsenai, bet tuo pačiu supranti, kad tas supratimas nieko nekeičia. Supranti, kad mašina nevažiuoja tvarkingai, nes viena padanga yra kiaura. Bet kas iš to, jei tu esi vidury niekur, be įrankių, atsarginės padangos ir mobilaus telefono. Niekas nepasikeičia. Išskyrus tai, kad žinome, dėl ko esame ten kur esame. Ir nepaisant to vistiek tokia situacija mus slėgs, nors viskas ką galime daryti yra tiesiog laukti. Kodėl protas dažniau užrakina, nei išlaisvina? Norisi sakyti, kad jeigu suvokimas veikia neigiamai, tai greičiausiai iki galo kažko nesuprantame ir tiesiog reikia daugiau pagalvoti, bet kaip dažnai tai iš tikrųjų veikia? Kaip dažnai mes užuot ieškoję sprendimų savo galvose turėtume tiesiog eiti pavėjui negalvodami kur ir kam?

Anksčiau čia kalbėdamas apie politiką, esu pasidalinęs mintimi, kad domėjimasis politika dažniausiai veda į neviltį ir kitas neigiamas emocijas ir kad galimai gerokai sveikiau yra tiesiog nesidomėti tuo. Panašios mintys dabar ateina ir apskritai kalbant apie, pavadinkim, filosofavimą. Begalinės prasmės ir atsakymų paieškos taip pat retai veda prie pasitenkinimą ir laimę suteikiančių atsakymų. Ypač, jei tam atsiduodama visu protu, nepaliekant vietos kompromisams, konstantinėms idėjoms, kurios galėtų suteikti stabilumo su sąlyga, kad jos nebeliečiamos ir nebeanalizuojamos. Pasirinkus mąstymą, neretai protas tampa savo paties kalėjimu, kuris užrakina esmę vardan jos radimo. Begalinė kančia ir klaidžiojimai. Ir tada lieka klausimas, ar laimingas gyvenimas yra pakankama kaina atsisakymui ieškoti atsakymų.

apie susitaikymą

tikėjimas

Man, kaip nepraktikuojančiam ateistui (suprasti, nesistengiantis visiems aplinkiniams tikintiesiems įrodyti kokie jie neteisūs), šitas žodis kartais atrodo trigdančiai nepritaikomas mano asmeninėje pasaulėžiūroje. Aišku, tikėjimas nebūna vien religija grįstas, tačiau daugelis kitų temų, kur būtų galima panaudoti šitą žodį visuomet iškelia klausima, kiek tai išties tikėjimas, o kiek žinojimas/suvokimas. Į galvą ateina muzikalaus komiko Tim Minchin mintis, apie į orbitą išskrendančius žmones dėl jų pasirinkimo netikėti gravitacija. Kol dar šakės nepagalastos ir deglai neuždegti noriu pasisakyti apie religiją ir tikinčiuosius. Mano akimis beprotiškai (pun intended) gražu atrasti save ar savo pilnatvės ingridientų bet kokioje veikloje, taip pat ir religijoje. Jeigu žmogus iš to gauna ramybės, supratimo ar tiesiog vienokių ar kitokių atsakymų, tai yra nuostabu. Tiesą sakant kartais į tokius žmones žiūriu su baltu pavydu, nes mano mąstymas sulituotas taip, kad būtini logiški paaiškinimai, taip atveriant krūvą skrynių, kuriose kapstytis galima be galo, ieškant tiesos ir atsakymų. Su žavesiu žiūriu į tokius žmones tol, kol jie nesiima agresyviai teigti, kad jų tiesa tiesiausia ir kad visi neatradę jų stabo yra paklydėliai. Bet šitoje vietoje iškyla kita dilema, kuri kartais truputį neduoda man ramybės. Palaikau sąžinės laisvę, tačiau tuo pačiu manau, kad yra objektyviai moralių dalykų (apie tai daugiau paskaityti galima Sam Harris knygoje “The Moral Landscape”). Ši mintis remiasi į visuotinės kančios kiekį, lyginant su toks pačios visuomenės laimės kiekiu. Pavyzdžiui, objektyvu būtų teigti, kad visuomenė, kurioje nemušami vaikai, yra laimingesnė ir sumoje patirianti mažiau kančios, nei visuomenė, kurioje fizinės bausmės yra norma. Ir vat šitoje vietoje pramuša disonansas, nes galima rasti eilę dalykų, kurie vienoje kultūroje priimami kaip norma, o kitoje kaip žmogaus kankinimas ir kančios skatinimas. Kai kuriais atvejais tai glaudžiai siejasi su religija, kaip pavyzdžiui šariatas. Eiliniam, prie laisvės pratusiam vakariečiui, mintis taip suvaržyti moters laisvę atrodo nemoralu, tačiau moterys gyvenančios tokioje kultūroje neretai tai savo galvose paverčia teigiamu reiškiniu, nes na, tiesiog tokia tradicija. Ir tada kalbant apie objektyvią moralę pasidaro neramu, kad galima matyti kančią, turėti logiškus argumentus prieš procesus sukeliančius tą kančią, tačiau tuo pat metu grumtis su klausimu, o kuri pusė yra teisingesnė? Kalbant apie nūdienos kontekstą akivaizdu, kad yra galybė žmonių, kurie smurtą artimoje aplinkoje sugeba pateisinti, kaip neklibinamą pasaulio veikimo principą, tačiau nepaisant tų žmonių požiūrio, juk akivaizdu, kad teiginys muša, bet myli yra savaime absurdiškas. Bet žmonės susitaiko ir gyvena su įvairiausiomis, keistomis ir žalingomis pasaulėžiūromis. Ir šioje vietoje grįžtant prie religijos pasidaro neaišku, ar išties blogai yra skleisti savo ideologiją tiems, kurie dar nėra priėmę jos į savo gyvenimus. Galbūt šie žmonės išties žino geriau. Bet tas pats galioja ir ateistams, agnostikams, budistams, veganams ir visokiems kitokiems –ams. Kažkurie iš jų galbūt yra teisūs, o gal net ir visi. Arba nei vieno. Vat čia ir pasimetu kalbėdamas apie tikėjimą, bei šio žodžio praktinį pritaikymą savo gyvenime, nes betkoks gyvenimo modelis iš esmės reikalauja tikėjimo, tam, kad stumtų į priekį ir padėtų išlaikyti ar tiesiog kurti naujas vertybes ir idealus. Bet kaip minėjau, kai kuriais atvejais galima tiesiog pasiklysti ieškant to pamatinio tikėjimo, kai galimai toks net neegzistuoja, žiūrint iš žmogaus proto perspektyvos.

What if I am wrong? Bet tai savaime nepadaro kitų teisesniais, nei tu. Kvantinė tiesa, kuomet vienodai įmanomi ir prasmingi yra visi galimi idėjos rezultatai. Bet visi žino geriausiai ir dažniausiai natūraliai nori gero kitiems, taip bandydami jiems parodyti savo į laimę vedančią tiesą. Ir čia norisi prieiti prie vienos universalios išvados. Kad prieš pradedant pačiam gerinti pasaulį savo nugludinta pasaulėžiūra, reikia sugebėti atverti ir atrakinti protą naujoms idėjoms ir požiūriams. O tada imti skleisti savo pačią svarbiausią gyvenimo teoriją, nuolat išklausant ir priimant tai, ką sako jūsų oponentai, net jeigu ideologiniame spektre jūs esate tobulos priešingybės, taip libdant ir tobulinant savo pačių teisiausią tiesą.

tikėjimas

nušvitimai

Neabejoju, kad daugelis iš jūsų esat susidūrę su nušvitimo momentais, kuomet ilgą laiką gvildentas klausimas ar idėja, kurios kampai nevisai tiksliai iki šiol suėjo, taip paima, magiškai atsisuka ir naglu žvilgsniu taria “o dabar žiūrėk kaip čia viskas iš tikrųjų yra“. Norisi įsivaizduot, kad būtent taip ir ne kitaip jautėsi didieji mokslininkai ir atradėjai kuomet įvykdavo lūžis toliau nulėmęs mūsų gyvenimų supratimą tokį koks jis yra dabar. Ir manau, kad tai galioja net ir iš esmės daug neigiamo potencialo turintiems atradimams. Kaip pavyzdžiui atomo skaldymas ir galimai iškart po jo atradimo sekusi mintis, kad tai gali tapti visą griaunančiu ginklu. Įsivaizduoju, kad net siaubingo potencialo suvokimas nesumenkino to momento euforijos. Maždaug reikėjo to, bet nevisai to, ir gal net rezultate nuo to bus tik blogiau, bet tai veikia, ir neaiškinkit jūs man, kad čia kažkas blogo yra, man ir pačiam tai aišku.

Šitie pasvarstymai, kaip jau galėjot įtarti, atėjo paties apšviesto nušvitimo šviesoje. Į detales kol kas nežinau ar labai velsiuosi, bet problema visoje šitoje situacijoje yra ta, kad aš turiu tokį labai šachmatinį mąstymą, kurio dėka labai didelis kiekis minčių greit būna įvaromos į šachmatą (supraskit, situaciją be išeities). Dėl to nors esamu metu ir kamuoja kažkas panašaus į didį džiugesį (principai tiesiogiai džiugiai to įvardinti neleidžia), kad vat, kažkas pasidarė aiškiau ir kad dabar viskas iš esmės keičiasi, nors ir iš esmės niekas nesikeičia, nu bet, apšvietimas pasikeičia, tai dabar matosi naujos detalės, bet iš esmės niekas nesikeičia, bet dabar užtat atsirado naujas pretekstas kitam nušvitimui, nors iš esmės tai niekas esamu metu ir nepasikeičia, žodžiu, mintį pagavot.

Kad ir kaip ten bebūtų, natūraliai ateina pasvarstymas, kažin kokia dalis žmonių nuolat būna per žingsnį nuo asmeninių nušvitimų, kurie galėtų pasukt gyvenimą nauja (pozityvumo dėlei sakykim, kad dar ir teigiama) kryptimi, bet jau po ilgų ieškojimų yra nuleidę rankas arba tiesiog nežino, kad jų kasdienybėje dar viena lemputė nepamaišytų. Įprantam mes prie tos oranžinės senų lempučių šviesos ir net nepagalvojam, kad jaukiau galėtų būt pakeitus baltom ekonomiškom. Čia pastebiu jau truputį per dažnai pasikartojantį motyvą savo tekstuose, tai bandymas parodyt kitiems žmonėms kažką gero, ko jie dar nežino, kad jiem reikia. Vieni sako, kad kartojimas padeda įsimint, kiti, kad tai nuobodu ir neoriginalu, bet nepaisant to, šią idėją gi sėkmingai Jobsas pasauliui pardavė, ir dabar visi turi devaisus, kurių net nemanė, kad jiem gali prireikti. Tai va, grįžtant prie apšvietimo. Juk pažįstat žmonių (būkit sąžiningi, ir patys tokie galimai esat), kurie akivaizdžiai jiems aktualius klausimus paliko savo gyvenimo nuošaly, nes susikaupė per daug bagažo ir racionalu buvo atsikratyti papildomo svorio. Ar tai būtų sferos savęs realizavimui ieškojimas, ar santykiai reikalavę daugiau nei nuo metu galėjot duot ar tiesiog kažkuo visad traukusi ir žavėjusi idėja, kuriai trūko suvedimo. Bet niekur tas palikta bagažas nedingsta (na gerai, priklauso nuo konkretaus atvejo, nes kartais ir dingsta), tad galima atsigręžt ir pabandyt išspręst tą rebusą, užuot ėmusis eilinio sudoku iš šeštadieninio laikraščio, tam, kad numalšinti tvarkos ieškojimo poreikį.

nušvitimai

apie kalbas

Galbūt esat pavadinę kažką neteisingu terminu ir netyčiomis sukurdami aibe naujų reikšmių. Mane toks atradimas netyčiomis aplankė prieš pusmetį, kuomet bandydamas pripratinti savo smegenis prie džiazo, savo galvoje šią muziką prilyginau atskirai kalbai. Menkas dalykas atrodo, bet tuomet visos komunikacijos formos mano galvoje įgavo naują reikšmę. Tuomet ir atskiri muzikos žanrai, bei begalė kitų žmonėms būdingų raiškos formų atsiveria ne kaip kažkas tiesiog duota ar atsitiktinai įgauta, o kaip dalykai, kuriuos galima išmokti suprasti. Galima išmokti suprasti džiazą, klasikinę muziką, šokį, žvilgsnį, betkokią kitą neverbalinę komunikaciją. Žodžiu viską. Ir taip atsiveria visai naujas pasaulis, kuriame galima po žingsnį suprasti viską (bent jau teoriškai). Turbūt esat girdėję smegenų mankštai skirtą klausimą “jei galėtumėtė turėti betkokią nors super-galią, tai kokią galią pasirinktumėte?. Kiek pamenu savo atsakymą į šitą klausimą jis visuomet buvo “suprasti ir gebėti komunikuoti visomis esamomis kalbomis“, kalbomis tradicine prasme. Nes, na, patys pagalvokit, kaip būtų nuostabu galėti skaityti knygas iš bet kurio pasaulio kampo originalia kalba, gaunant viską, ką autorius įdėjo, o ne vertėjo interpretaciją, kuri be abejonės pasiekia skaitytoją jau be kaikurių subtilių detalių, kurios buvo išskaitomos tik originaliojoje versijoje. Galbūt dėl mano atsakymo į šitą klausimą mane taip ir sužavėjo atradimas, kad visą komunikaciją galima pavadinti kalba. Vien pagalvojus apie kasdienį gyvenimą, atrodo, kad neskaitant elementaraus tiesioginio nesusikalbėjimo, dėl polinkio vien tam tikru klausimu neišlavinta intuicija remiantis, žmonės nuolat papuola į nesusipratimus ir neteisingą vienas kito supratimą. O kai atsitrauki ir pažiūri į viską iš šalies, tai pasidaro dar aiškiau, kokio mąsto problema yra nesusikalbėjimas. Iš esmės daugelis pasaulio konfliktų egzistuoja dėl nesusikalbėjimo. Bet čia jau truputį per plati tema, kurios moralas galiausiai būtų apsiašarojęs klišinis grožio konkurso I wish for world peace.

Žodžiu, nesusikalbėjimas yra blogai. Bet dar blogiau yra nesusivokimas, kad vyksta aktyvus nesusikalbėjimas arba suvokiant tai pastangų nedėjimas tam išspręsti. Nors pažįstu žmonių kurie labai ginčytųsi su manimi dėl to, bet visgi manau, kad nevisuomet yra žmogiškai įmanoma pasiekti tarpusavio supratimą. Teoriškai, tai visuomet įmanoma, tačiau praktiškai nuolat pasitaiko situacijų, kuriose didžiuliai asmeninio konteksto skirtumai nudriekia kelią per mordorą iki susikalbėjimo kalnelio. Tik stipriausi ir atkakliausi (bei su patikimiausiais palydovais, shout out to you, Sam!) tokiomis aplinkybėmis gali pasiekti susišnekėjimą. Bet nežinau ar tai yra visapusiškai blogai. Yra pusė, sakanti, kad normalu žmonėms būti skirtingais, kad gal net visas pasaulis sukasi dėl to, ir nepaisant vidinio apmaudo koks kiekis žmonių turi įsimūriję savo galvose abejotinos vertės nuostatas ir idėjas, gal taip ir geriau. Kam tai yra geriau, tiksliai pasakyti negaliu, bet juk yra ten kažkokios visatos teorijos apie balansą, jin-jan ir panašiai.

apie kalbas

apie racionalumą

Dar praėjusiais metais (kaip skambiai atrodo, kuomet dar tik pradžia naujųjų), buvau nusiteikęs reguliariai ir aktyviai čionais rašyti, tačiau vat paėmė ir nutiko kažkas, galbūt gyvenimas, kad taip ėmiau ir nustojau. Paskutinis šiam blogui skirtas draftas buvo pradėtas rašyti naujųjų metų naktį, kuomet ligotas trumpam pakilau iš lovos pasidalint mintimis, kai tuo tarpu kitame kambaryje vyko naujųjų metų sutiktuvių šventė. Kad neskambėtų taip liūdnai, pranešu, kad galiausiai sukaupiau visas jėgas ir pakilau bent simboliškai pašvęsti šventės su fanfarom. Tas draftas buvo standartinis biškį passive-aggressive pakalbėjimas apie nereikšmingą simboliką tiek skaičių tiek ritualų forma. Bet tuo ir pasibaigė viskas. Vėliau peržvelgęs tekstą jau be temperatūros nusprendžiau, kad gal visgi tą tekstą reikia padėti prie kitų į gal kadanors sąrašą. O tas sąrašas nerimą keliančiai auga, nes temų, kuriomis pradėta rašyti, bet galiausiai nustota, atsirado daugiau nei norėčiau. Populiariausia tema “kalbos”, šitos jau kokie keturi draftai guli. Gal someday.

Taigi, kur aš čia baigiau. Kad nustojau rašyti. Turbūt daugelis pažįsta jausmą, kuomet atrodo, kad geriau būtų patylėti, nes dėl vienokių ar kitokių priežasčių atrodo neverta garsiai artikuliuoti savo minčių. Ar tai būtų šventinis stalas su giminių ratu, kuomet prasideda diskusija apie tai, kad mokyklose vaikus reikėtų mušti, ar tai būtų draugų kompanija, kuri aptarinėja rasių skirtumus (garbės žodis, šitie scenarijai beveik išsigalvoti ir beveik neturi nieko bendro su realybe). Žodžiu, situacijos, kuriose būti išgirstam yra gerokai sunkiau, nei naktiniame klube prie stovint netoli garso kolonėlių bandyti su atsitiktiniu žmogumi aptarinėti šio laikmečio Lietuvos rašytojus. Kėbloka. Aišku, suprantu, kad esama neracionalumo tokiuose pasvarstymuose, nes šiais laikais klubuose aptarinėti reiktų užsienio rašytojus, o ne vietinius. Bet pastaruoju metu racionalumo sąvoka man pačiam pradeda kelti daug klausimų. Keisčiausias atradimas buvo tai, kad mintis gali būti visiškai logiška, tačiau neracionali (Dikleimeris, aš čia dabar kalbėsiu apie žodžių interpretavimą visiškai nepažiūrėjęs į žodynus ar dar kur, tai gali būti, kad riebiai nusišnekėsiu. Įspėjau). Čia vėlgi prasideda sąvokų aiškinimo klausimas. Nes galimas daiktas, kad skirtumo tarp šių sąvokų kai kurie žmonės gali ir nematyti, nes, na, jos beveik kaip sinonimai. Tuo tarpu mano pasaulėžiūroje pastaruoju metu racionalumas įgavo pasaulyje realiai vykstantys procesai ir ryšys su jais prasmę. Pavyzdžiui, logiška yra galvoti, kad šalį turi valdyti išsilavinę ir savo sritį suprantantys specialistai, esantys kuo mažiau šališki ir pagrindiniu savo tikslu laikantys visuotinio gėrio šalyje ugdymą. Tai yra logiška. Tačiau neracionalu, nes populizmas ir gelbėtojai ir žadėtojai visuomet sulauks daugiau dėmesio ir balsų, o žadėtojai retai papuola į mano aprašytą logišką variantą. Šiuo atveju racionalu yra tikėtis kiek įmanoma mažesnio blogio ir kiek įmanoma stipresnės opozicijos, kuri sugebės reikšti savo nuomonę ir nors kiek pašturmanauti akis užsirišusiam šalies vairuotojui, kurio instinktai vis skatina sukti vairą bedugnės pusėn. Trumpai tariant, racionalumas yra sugebėjimas susitaikyti ir prisitaikyti prie realybės, o logika, tiesiog mąstymo mechanizmas, kuris nuosekliai ir be klaidų prieina savo tikslo. Tai nebūtinai eina kartu. Aišku, logika gali tarnauti racionalumui, tačiau tokiu atveju reikia labai detaliai aprašyti tikslą, kad į jį įeitų visi su racionaliąja realybe susiję kintamieji, nes kitu atveju, vėlgi, būsim tik naivūs svajokliai.

Kaip man dažnai būna padarius tokį atradimą, pirmiausia ateina gili abejonė, ar tai tikrai toks jau dideli atradimas? Man, aišku, taip, tačiau kaip yra kitiems žmonėms. Galbūt tai viena iš tų idėjų, kuri daugeliui atėjo dar darželyje, kuomet spalvinimo knygelėje praslydus rankai mikė pukuotukas gavo trečią ausį, ir pasaulis pasirodė visu gražumu, kad lūkesčiai ir realybė visgi gali prasilenkti. Ir tada iškyla klausimas, ar mano realybė ir mano atradimai turi vertės? Natūraliai ateina mintis, kad gali turėti, jeigu tie atradimai toliau racionaliai panaudojami kažkokio realybės fragmento gerinimui, kažką kuriant arba griaunant. Pakalbėjau apie spalvinimo knygutes ir visai užsimaniau vienos iš tų suaugusiems skirtų, kur ten tipo gėlės ir paukštukai pavaizduoti, su tikslu neišeit už krašto.

apie racionalumą

atsakymai

Radau atsakymą. Neišsakytą, ne lauktą, bet sulauktą. Tokį pat, bet atvirkščią. Iššvirkščia, bet siūlės dar negraužia. Pasiūlys ir sugrauš.

Rytoj užges, o gal liepsnos lik galo. Liks gal šviesos ir geriau matysis dagtys, kad atspindys dar neišnyktų, su kuriuo apkeista vietom. Pakeistos vietos, keistos vietos.

Bet vis tiek, rytojus pasakys arba kaiptik tylės užtušavęs atsakymą. Tuščia ir vėl. O gal ir ne. Per daug praleista piešiant į priekį. Bet atsigręžus per daug pribraukymų, kimūs žodžiai – neišskaitysi. O dabar reikia rašyt toliau ir žodžio nepradėsi juk nežinodamas jo pabaigos. O baigtis turi, nes kitaip, kam jis išvis jei vis taip švysčios be prasmės. Prasmės šviesoj nereikia, bet žodžiai turi baigtis. Jei prasidėjo tai ir baigsis. Galima ir pabaigtus juos apvedžioti, vedžiojant link prasmės save. Neįprasta ir keista ir norisi sustot, išbraukt, patraukt, pakeist, bet keista kartais paprasčiau. O gal ir ne. Juk paprasta niekad nebuvo. O pakeist norėtųs.

Nors ko norėt, kai viskas pavogta. Iš šian bei ten, kad šiandien būtų dėl rytojaus. Nes rytojus neklaus iš ko jo šiandien pastatyta. Tik gaila, kad raktų pakabukas nulūžo.

atsakymai

ateities disneilendas


Galvojau, kaip čia reikėtų pristatyti naujausią HBO ir Jonathan Nolan (Christopher brolis, kartu rašęs tokius filmus kaip “Interstellar” ar “The Dark Knight”) šedevrą “Westworld”, tuomet prisiminiau, kad berods antros serijos viduryje taip užsikūrė smegenys, kad teko sustabdyti žiūrėjimą, griebti popieriaus ir rašiklį ir pasižymėti atėjusias mintis. Taigi, pristatymui pateiksiu mintis, kurias sukėlė serialas. Originaliai tekstas, dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių, buvo rašytas anglų kalba, bet kadangi šiek tiek gėdyjuosi savo akcento, pateiksiu jį išverstą.

Ar žinot kodėl dirbtinis intelektas arba vien dirbtinio intelekto idėja yra tokia trigdanti? Ne dėl to, jog kažkur giliai galvoje manome, kad vos tik pradėjęs mąstyti kompiuteris per akimirką susivoks, kokia iš esmės sugedusi yra žmonija ar kad tiesiog prasidės matricoje ar terminatoriuje pavaizduota revoliucija. Vos tik sukursime kažką, kas sugebės samprotauti pats, mūsų pačių egzistavimas pasuks abejonių keliu. Sukūrus smegenis ilgainiui sukursime ir kūną. Iš pradžių minimalų, paprastų darbų atlikimui, po to žmogiškesnį, kad nebūtų taip keista žiūrėti į po namus zujantį ir dulkes valantį burzgiantį metalo gabalą. Tada ateis mintis šiek tiek optimizuoti jį. Žinot, kad patogiau būtų galima eksplotuoti įvairiomis sąlygomis ir kad apskritai būtų toks biški ekologiškesnis daiktas. Bioinžinerija čia ras sau veiklos ir taip pradėsim juos maitinti deguonimi ir grūdais, nes instaliuosim biologinius organus į juos. Tuomet bus tik laiko klausimas, kol po mūsų namus slankios ir patarinės dėl rytojaus pokalbio dėl darbo pilnai organiškas mūsų pačių kūrinys. Gal net ir vidinę reprodukcijos sistemą kokią tai sukalsim, kad patogiau juos daugint būtų. Ir kai visa šita bus įgyvendinta kils visai pagrįstas klausimas, o kuo gi jie skiriasi nuo mūsų ir pala pala, o tai gal ir mus kas nors taip sukonstravo? Ir dabar natūraliai daugeliui kyla tokie egzistencialistiniai klausimai, tačiau visa tėra smegenų joga, kurios realios įtakos ir naudos vis dar lieka diskutuotinos. Tačiau kuomet sukurtume savo atvaizdus iš nieko, šitie klausimai pasirodytų visai kitoje šviesoje, kur religija, vertybės ir apskritai kultūra turėtų būti peržvelgta iš naujo, nes galbūt tąkart kažką praleidome nepagalvodami apie tokias galimybes. Bet kita vertus, mūsų naujasis kūrinys sugebėtų mums visa tai paaiškinti, jei tik išdrįstume paklausti.

Tokias mintis gali sukelti šitas serialas. Kaip jau turbūt įtarėt, jame stipriai figuruoja dirbtinio intelekto tema. “Westworld” vaizduoja laukinių vakarų tematikos, pavadinkim, atrakcionų parką, į kurį atvažiuoja pailsėti ir pasilinksminti žmonės. Kadangi visi parko “darbuotojai” yra androidai, tai iš esmės tas parkas yra didžiulis, realaus pasaulio, RPG, kuriame apstu veiklos ir questų. Žodžiu, linksmybės visai šeimai ir visų iškrypimo laipsnių žmonėms.

Kaip visoje geroje mokslinėje fantastikoje, serialas kalba apie tai, kas mus daro žmonėmis, kokią atsakomybę turime prieš savo kūrinius, bei apskritai kur užsibaigia moralės normos. Visi šie klausimai atrodo labai laiku ir vietoje, kuomet mes kaip civilizacija esame ankstyvajame dirbtinio intelekto saulėtekyje.

ateities disneilendas

apie humorą ir veganus

Lietuvos viešojoje erdvėje vis daugėja idėjų pasisakančių prieš patyčias, už safe space bendravimą ir panašias tiesioginės cenzūros formas. Iš principo aš esu prieš cenzūrą, tad tokios idėjos kartais lengvai varo į neviltį, nes atrodo, kad bandoma spręsti problemos rezultatus, o ne priežastis. Ypač apmaudu, kai dėl to nukenčia blogo nelinkintys juokautojai. Kalbant apie humorą, stengiuosi vadovautis požiūriu, kad nėra temų, kuriomis nebūtų galima juokauti ir kad įsižeidimas yra asmeninis žmogaus pasirinkimas (kaip ir bet koks psichologinis kentėjimas civilizuotame pasaulyje. aišku, tai ne taip paprasta kalbant apie vaikus ar psichologinių problemų turinčius žmones, bet apie tai kitą kart). Tačiau nepaisant to, manau, kad juokavimo intensija ne visuomet ištransliuojama kartu su juokeliu, dėl to reiktų turėti omenyje, kaip tai gali paveikti aplinkinius ir suvokti galimą atsakomybę prieš žmones, kurie humorą gali priimti kaip tiesioginę neapykantos sklaidą. Atrodo, kad pasisakęs prieš cenzūrą dabar skatinu cenzūruoti save, a? Šitoje vietoje atsiranda tokia labai keista riba. Galimai esat buvę situacijose, kuomet dalinamasi labai juodais juokeliais, su tikslu pasijuokti iš absurdiškų stereotipų egzistavimo, o ne iš pačių pokštų veikėjų tipo, kai kas nors pradeda visai neironiškai juodai juokaut, sukeldamas labai nuoširdžią abejone, ar jis kartais nebus rasistas/seksistas/ksenofobas/etc… Ir čia yra tas momentas, kuomet visiškai nekalta intensija gali virsti aplinkinių tamsos paskatinimu. Aš pats turiu bičiulių, kurių kompanijoje kartais juokaujama taip, kad santūrūs konservatoriai pradėtų alpti nuo padidėjusio kraujospūdžio, tačiau tame nieko blogo, nes žinau, kad tos aplinkos supranta, kad tame nėra nė trupučio priešiškumo kažkam kitam išskyrus patį stereotipą, kurio egzistavimo absurdiškumas ir yra juokingiausia dalis. Dėl šito aplinkos skirtumo aš ir svajoju apie pasauly, kuriame savęs cenzūruoti niekuomet nereikėtų, nes žmonėms net nekiltų mintis, kad juokavimo šaknimis galėtų būti neapykanta ir priešiškumas.

Šitie apmąstymai atėjo stebint eilinį konfliktą viešojoje erdvėje tarp veganų ir ne veganų. Apskritai, visas antiveganiškas kultas pasirodė naujoje šviesoje, nes pasidarė aišku, jog visi tie juokeliai prasidėjo nuo stereotipo pašiepimo, bet galiausiai virto tiesiog neapykantos skleidimo forma, kuri visiems labai juokinga. Žmonės, besijuokiantys iš absurdo buvo išgirsti kaip linksmi kritikai, taip paskatinantys ir patiems laisvai dalintis neapykanta veganams.

Anksčiau esu šiek tiek kalbėjęs apie dvilypį mąstymą, bet šitoje temoje jaučiu pareigą pasikartoti. Galbūt man vienam kyla šitas klausimas, bet ar tikrai yra normalu valgyti mėsą, bet tuo pačiu metu kreivai žiūrėti į skriaudžiamą šunį ar katę? Na, aišku, kad normalu, nes daugelis mūsų yra šitaip užauginti. Daugelis iš mūsų buvo nuosekliai vedami keliu pasaulėžiūros, kad ne visa gyvybė yra lygiavertė, pagrindu, kuris priklauso nuo to, kas yra patogiau, net neiškeliant klausimo apie tai ar kai kurie gyvūnai gali kentėti ar ne ir ar apskritai ką nors reiškia jų kančia. Bet juk tai nesvarbu, nes žmonės yra kiečiausia rūšis šioje planetoje ir galim daryt ką norim ir patys susigalvot taisykles gyvybės vertinimui. Apsibrėžiant skirtumus tarp vištos, kačiuko ir juodaodžio. Kaip patogiau. Bet man atrodo, kad kuomet pradedame lyginti gyvybės reiškmę, natūraliai galima nuslysti į rasizmą, seksizmą ar betkokį kitą racionalaus pagrindo neturintį diskriminavimą. Nes juk ne visi gyvenimai vertingi. Bet jeigu tavo kančia dėl netenkinančio darbo, socialinės aplinkos ir kitų aplinką sudarančių kintamųjų, yra svarbi, tai tuomet kodėl nesvarbi visą gyvenimą uždaryto gyvūno kančia, kuris gyvena tam kad mirtų? Pasakysit – dėl sąmonės, ar dar blogiau – intelekto. Ir jeigu išties taip manot, aš negaliu ginčytis ir nepalaikyti jūsų, tačiau tokiu atveju jūs prarandat teisę piktintis dėl netinkamos valdžios ar pasaulį valdančio vieno procento, nes tai yra žmonės kuriem pasisekė labiau nei jums. Taip pat, kaip žmonėms pasisekė evoliucionuoti į protingesnį gyvūną už kitus likusius. Aš palaikysiu beveik bet kokią pasaulėžiūrą, kuri bus nuoširdžiai nuosekli ir sau neprieštaraujanti, nes kitu atveju tai yra gyvenimas meluojant sau ir pasauliui.

apie humorą ir veganus

Savaitės projektas ir dirbtinis intelektas

Prieš kokius metus turėjau mintį kas savaitę sukurti kažką kokia nors konkrečia tema. Tačiau vienam tokiais dalykais užsiimti truputi nuobodu, tad pasiūliau prisijungti vienam bičiuliui. Atsitiktinių idėjų generatoriumi susigeneravom savaitės temą, sutarėm, kad kažką pristatysim už savaitės ir galbūt kažkur papostinsim. Taip jau gavosi, kad tą savaitę nieko nesigavo, tad nusprendėm, kad planuoti projekto ateinančiai savaitei, kurio nepadarysi, prasmės truputį per mažai. Neseniai sugrįžo ši idėja. Pasiūliau tam pačiam bičiuliui, jis sutiko. Temą šį kart parinkau pats, pagal tai, kas pastaruoju metu vis patraukdavo dėmesį ir, kuri, žinojau, tiks ir kolegai (tiesa, šią savaitę jam pritrūko laiko kažką sugeneruoti, tad pasidalinsiu tik savo dalimi). Taip praėjusį, berods, ketvirtadienį, buvo nuspręsta kažką sukurti dirbtinio intelekto tema.

Kodėl dirbtinis intelektas? Prieš mėnesį youtube man pasiūlė pažiūrėti Sam Harris TED kalbą apie dirbtinį intelektą. Tuo metu Sam Harris vardas buvo girdėtas tik labai specifiniuose kontekstuose, kaip pavyzdžiui jo susikirtimas su Ben Affleck, “Real Time with Bill Maher” laidoje. Žodžiu – neįsiminė, tačiau dirbtinio intelekto tema visuomet buvo ta įdomi fantastikos, virstančios realybe, idėja, apie kurią visad įdomu paskaityti/paklausyti. Ši kalba labai nustebino dėl iki tol nematyto priėjimo prie šios temos, ko pasekoje negalėjau nepasidomėti kuo užsiima šis žmogus. Taip atradau labai aukštos kokybės kas savaitinį jo podcastą, kuriame paliečiamos religijos, mokslo, moralės, AI temos. Vieno iš podcastų tema buvo išskirtinai apie dirbtinį intelektą. Taip pat prie šios temos vietos galvoje prisidėjo ir šį rudenį išleistas HBO serialas Westworld, kurio ašį sudaro dirbtinio intelekto idėjos tyrinėjimai (bet galimai apie šį serialą daugiau parašysiu ateityje, tad dabar neišsiplėsiu). Iš krūvos įvairiausių nuotrupų ir atsirado idėja pabandyti kažką sukurti šia tema.

O dabar apie tai, ką apie dirbtinį intelektą sugeneravau aš. Pirmiausia atėjo mintis ką nors padaryti iš turimų filosofijos knygų (žinot, dirbtinis intelektas, šmaikštu…), ar tai nufotografuoti jų krūvą, ar iš jų padaryti loadingo animaciją, bet greit numečiau šias idėjas šalin, nes na, truputį lame. Tačiau vis tik dėmesį patraukė lentynoje gulintis Arno Anzerbacher “Filosofijos įvadas”, kuris kai kuriose Lietuvos aukštosiose mokyklose naudojamas kaip pagrindinis bendrųjų filosofijos paskaitų šaltinis. Taigi, tai yra dalies Lietuvos jaunimo pirmas sąlyčio taškas su filosofija. Šioje vietoje prisiminiau dar vieną TED kalbą, kurioje buvo pateikta idėja apie tai, kad abstrakčios formuluotės uždavinių padaugėjimas mokyklose gali tiesiogiai sietis su jaunesniųjų kartų aukštesniais IQ rezultatais. Toliau galvojant apie tai, kas yra intelektas ir kuo apskritai skiriasi žmogiška sąmonė nuo žmogaus sukurtos, iškilo vienas esminių skirtumų – mūsų sugebėjimas kurti asociacijas tarp iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčių dalykų. Taip su viename iš ankstesnių įrašų minėto komikso apie žmones atsitiktinių skaičių generatorius mintimi kilo idėja ridenant dešimtbriaunius ir dvidešimtbriaunius kauliukus atsitiktinai parinkti puslapį ir sakinį iš jau minėtos knygos, taip sukuriant smegenis laužančią sakinių pastraipą filosofijos tema. Viskas aišku, ar ne? Taigi, pristatau jums dirbtinį intelektą, arba kitaip “Ką būtų rašęs Škėma, jeigu jis būtų filosofas“.

Tuo tarpu tobulas gėris priklauso nuo daugelio aplinkybių (pvz. nuo sveikatos, kitų asmenų moralumo, visuomeninių ir politinių santykių ir kt.), kuriomis mūsų valia negali disponuoti. Stačiakampiai, kurie nėra kvadratai, sudarys skirtumo klasę „K“ – „L“. Jie praktiškai apsiriboja kategorijų nagrinėjimu arba gamtamokslio išvadų apibendrinimu. Fizikas man sako, kad tam būtinas tam tikras poveikis („iš išorės“), ir pasakoja man apie fotonus. Mašina-aparatas reikalauja duomenų ir teikia rezultatą. Kalba, kaip konstitutyvus objektiškumo apskritai įtarpinimo momentas, ir konkreti kalba, kaip konstitutyvus konkretaus objektiško kalbinio pasaulėvaizdžio įtarpinimo momentas, turi būti skiriami, bet vis dėlto jie išlieka susiję, nes galiausiai ir fundamentalioji, filosofiškai reikšminga objektiškumo konstitucija visuomet vyksta konkrečioje kalboje. Kaip anot vėlyvojo Wittgensteino, loginė analizė tik sąlyginai gali aprėpti gyvąjį kalbos vartojimą kalbiniuose žaidimuose, taip ji tik sąlyginai gali aprėpti ir filosofinių kalbinių žaidimų kalbos vartojimą. Gyvūno elgseną valdo priežastingumas (3.2.6), kuris visiškai sutampa su instinktine malonumo-nemalonumo motyvacija. Pirmo kryptis būdinga platonizmo tradicijai. Viskas, ko žmonės apskritai gali siekti, galiausiai `ra būtis. Vanduo stiklinėje yra substancija taip pat, kaip vanduo statinėje. Žinoma, šis procesas gali būti pratęstas: keletas teorijų gali būti aiškinamos viena aukštesnio tipo teorija, ir iš jų taip pat gali būti išvedamos naujos žemesniojo tipo teorijos. Būtybės pažinumas – patyrimo faktas, kuriuo remiasi bet kokia filosofija (1.3.1). Juslumas yra pasyvi potencija, kurios prigimtis tokia, kad išorinis juntamas daiktas ją keičia. Kadangi tokiu būdu jis turi praeitį ir ateitį savo dabartyje, mes jį vadiname istorine būtybe. Logistikai rūpi atlikti tokį griežtą formalizavimą, kad ženklais (simboliais) galima būtų „skaičiuoti“, laikantis nustatytų operavimo taisyklių (kaip matematikoje). Ši teorija teigia, kad pasaulis yra „faktų, o ne daiktų visuma“ (Tractatus 1.1).

Savaitės projektas ir dirbtinis intelektas