apie trumparegiškumą

Kaip karts nuo karto pasitaiko, nepaisant to, kaip tai liūdna, šiomis dienomis mūsų šalyje vėl įvyko kažkas baisaus. Dėl to kalti apmaudžiai iškreiptų motyvų žiaurūs žmonės. Tragedija. Taip būti neturėtų. Bet pasitaiko. Tačiau visuomet, kai kažkas tokio įvyksta, masės žmonių, užsidėję geradarių ir teisuolių kaukes prašo vos ne viešai tuos žiaurius žmones taip pat žiauriai nugalabyti. Nematant tame jokios problemos. Cituojant sraute matytą mintį “nužudžius žudiką, žudikų kiekis pasaulyje nesumažėja“. Ir apskritai, idėjos taip elgtis su nusikaltėliais ateina dėka trumparegiškumo (norėtųsi sakyti siauraprotiškumo, bet tai truputį grubesnis pavadinimas, kurio dėka žmonės gali iškart nurašyti visas tolesnes mintis, nes, žinot, bus įsižeidę pamatę savyje tokių minčių užuomazgas). Trumparegiškumas yra žalingas ne tik kalbant apie mirties bausmės sugrąžinimą, bet ir apskritai visose gyvenimo srityse. Trumpai tariant, žmogus, matantis tik tai, kas yra prieš jį, dažniausiai nebus naudingu visuomenės nariu, nes, iš esmės, jis bus varomas vien tik prieš nosį kabančios morkos, o ne kažko didesnio, vertingesnio, prasmingesnio. Ir nereikia to suprasti, kaip kritikos morkų gainiojimuisi. Anaiptol, kiekvienas turėtų turėti savo morką, kuri varo į priekį, tačiau akys neturėtų susifokusuoti vien į tai kas yra prieš nosį, bet pažiūrėti, o kokios gi kryptys matosi už tos morkos. Apkritai, tai atsiremia į paprasčiausią savanaudiškumą. Taip, suprantu, kad betkokia veikla iš esmės yra varoma asmeninės naudos, net jei iš pirmo žvilgsnio tai yra žalinga pačiam asmeniui ar labai naudinga aplinkiniams, visa tai yra savanaudiškumas, kuris kartais išsikreipia iki kančios, o kartais iki gryno altruizmo. Bet po visu tuo nuolat slepiasi asmeniniai lūkesčiai. Tai yra normalu. Kadangi jau aptarėm, kad viskas iš esmės yra savanaudiška, ar prasminga yra kalbėti apie skirtingas to išraiškas? Netgi galime žodį savanaudiškumas pakeisti žodžiu elgesys, nes skirtumo tarp to nėra daug, o ir kalbėti apie tai kažkaip maloniau, nekartojant tiek savyje priešiškumo nešančio žodžio. Taigi, elgesys gali remtis labai skirtingais dalykais. Elgesys remiantis asmenine gerove skirsis nuo elgesio besiremiančio visuotine ar bent jau aplinkinių gerove (tai irgi nevisai geras variantas, bet apie tai vėliau). Taip, aš suprantu, kad gyvename laikais, kuomet nėra taip viskas paprasta ir kartais atrodo, kad norėdami paprasčiausiai išgyventi turime pasirinkti tiesiog asmeninės gerovės kelią. Bet aš manau, kad toks įsitikinimas yra klaidingas. Kad kartais būtent tas asmeninės gerovės motyvas kartais ir užkerta kelią tai asmeninei gerovei. Galvoje turiu atvejus, kuomet stengiantis rasti išgyventi padėsiančios veiklos (darbo – red.past) žmonės kartais užuot pažiūrėję į pasaulį ir pasistengę įgyti pasauliui reikalingų įgudžių, toliau daro tai, kas akivaizdžiai neveikia. Asmeninės gerovės siekimas nepažiūrint toliau. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl trumparegiškumas iš esmės gali būti žalingas. Prie trumparegiškumo taip pat norėtųsi priskirti ir elgesį varomą aplinkinių gerovės siekio. Taip, reikia galvoti apie kitus, tačiau neužtenka galvoti apie siaurą ratą žmonių, nes tuomet vis tiek lieka atskirtis nuo plačiojo pasaulio. Čia į galvą ateina palyginimas su radikaliosiomis grupėmis, kurių vienas iš įtraukimo metodų yra “mes ir jie” pasaulėžiūros įskiepyjimas. Taip, žmogus negalvojantis apie pasaulį, bet besirūpinantis savo artimaisiais vargu ar padarys tiek blogo, kiek padarys neonacis vardan savo naujosios šeimos, bet tai vis tiek yra atskirtis. Čia vėlgi noriu pabrėžti, kad padėti artimiesiems ir dėl jų stengtis nėra blogai, netgi priešingai, tuo stipriai grįsta mūsų visuomenė, tačiau nepaisant to, dėl ko pasirenkama stengtis, niekuomet nereikia užmiršti žiūrėti plačiau ir bent kažkiek bandyti judėti bendros gerovės link.

Grįžtant prie pradžios, manau, kad kai kuriais atvejais mes kaip per daug į savo asmeninius siekius susitelkusi visuomenė ir sukuriame tokius žmones, kuriuos po to norim viešai pakarti už jų nusikaltimus. Nes mes nepagalvojom apie tokius kaip jie, kol pagalvojimas galėjo vesti prie kažką pakeitusių veiksmų, mes taip pat nepagalvojame ir dabar apie tuos žmones, kurie tuoj priartės tą gyvenimo kryžkėlę, kurioje reiks pasirinkti eiti savos gerovės link betkokia kaina ar visgi pažiūrėti plačiau. Mes, kaip visuomenė, esame už tai atsakingi. Ir nesvarbu, kad galbūt darom viską, kad tokių dalykų šiame pasaulyje būtų kuo mažiau, kad pamokome artimuosius, kurie apie tai nėra pagalvoję, kad viskas ką darome yra dėl bendro gėrio, net padarę viską, mes esame atsakingi. Nebent, aišku, pasirenkame izoliuotą gyvenimą sau, tuomet be abejonės – bauskim, karkim, kovokim, bet gink dieve ne susitaikykim su pasauliu ir nebandykim gyventi pasaulyje, kuriame norėtųsi gyventi visiems.

apie trumparegiškumą

pamąstymai

Kartais čia rašau su beveik konkrečiomis temomis galvoje, kurios pavirsta beveik konkrečiais tekstais apie tai. Kartais prisėdu rašyti ir tiesiog žiūriu kas tą kartą gausis. Bet tiek vienu, tiek kitu atveju vis stengiuosi praskanuoti galvoje ankstesnius tekstus, ar nesikartoja mintys ir temos. Nes, žinote, kažkodėl būtų blogai, jei porą kartų parašyčiau apie tą patį. Nors iš esmės tai visai ne. Nors protas neturėtų būti baigtinis daiktas, kur pasiekiami pakraščiai, bet kartais taip jau sutampa, kad tos pačios idėjos vis išlenda į priekį ir nori būti pastebėtos. Dėl to, manau, atsisakysiu to nuoseklaus stebėjimo, ar nesikartoja čia mintys. Atskiria tas stebėjimas nuo daugybės galimų tekstų, kurie naujomis spalvomis pakalbėtų apie seną. Dar viena priežastis, dėl kurios norėčiau atsisakyti to stebėjimo, yra tai, kad kartais nebeišeina susekti, kur kurios mintys buvo išsakytos. Prieš metus diskutuojant su prarastaisiais, prieš savaitę šio meto kompanijoje, prieš tris mėnesius šitame bloge, ar tiesiog keliasdešimt kartų prabėgo galvoje per pastarąją savaitę. Visa tai susimaišo ir tampa vienu. Kartais sustabdant norą parašyti apie tai. Įdomu, kaip kartais suveikia atmintis. Kartais faktą, kad esu kalbėjęs konkrečia tema įrašo, bet neįrašo kur. Tuo pačiu kartais įrašo visą dieną prieš pusantrų metų, su tąkart išsakytom idėjomis, bet neįrašo praėjusios savaitės dialogo, kuris, žinau, bet nepamenu, kad turėjo kažką svarbaus savyje. Tarsi kaskart patiriant aplinką būtų ridenami kauliukai nulemsiantys kiek tos informacijos liks galvoje, o kiek ne. Taip būna dienų, kai nors tu ką, nesėkminga ranka pasitaiko, nepaisant objektyviai įvertinamos įvykių svarbos.

Dar kart atsiprašysiu už šį įrašą (pirmas atsiprašymas buvo nebylus, kažkur pradžioj teksto), pagrinde dėl to, kad čia vargu bus išplėtota tema ar bent kažkiek struktūruotai apie kažką pakalbėta. Šiandien čia tiesiog kalbėsiu ir greičiausiai kartosiuosi per daug dėl to nesukdamas galvos. Sako, geras idėjas pasikartoti yra sveika. Šiuo atveju, teks pasitenkinti tiesiog idėjom. Kartais savo tekstuose čia lengvai save pašiepiu dėl vienokių ar kitokių mąstymo apraiškų, pakritikuoju idėjų vertę ir kitaip netyčiomis ginuosi nuo kažko. Nuo baisaus skaitytojo, kuris supras viską, pamatys kiek tai tuščia ir balsu ar nebyliai išjuoks. Ir išties ilgą laiką net vengiau rodyti žmonėm savo tekstus dėl tos priežasties. Lig šiol truputį baisoka, bet kaip ten sako, reikia išeit iš komforto zonos, net jeigu kalba eina apie internetinius tekstus, kuriuos perskaito kokie keturi žmonės. Aš tikiu savo tekstais, bet nepasitikiu jais. Nerašau netiesos, esamu laiku visuomet rašau tiesą, kuri kartais laikui bėgant, aišku, gali pasikeisti. Kvantinė tiesa. Viskas gali būti teisinga vienu metu, net ir priešybės. Nepasitikiu, nes nevisuomet žinau, ką čionais įdedu. Kas paslapčiomis prasprūdo pro tankias proto grotas ir rado savo vietą tekste. Tikiu, kad būna tokių dalykų, bet bijau, kad tai pastebėti galima tik iš šalies.

Dabar rašant po truputį užslenka liudesys, atvestas klausimo sau, o kam ir kodėl visgi rašau? Šiandien, turbūt, nes noriu. Bet neapleidžia nerimas, kad yra gilesnių, užmaskuotų priežasčių, dėl kurių po truputį ir atslenka debesys. Gal ne tiek dėl kažko užmaskuoto, o dėl to paties nerimo, kad turėtų būti kažkas čia daugiau apart noro. Nes, na, gi visad būna. O blogiausiu atveju galima ir tą patį norą išskrosti, išskaidyti į detales ir grynas idėjas ir pasakyti, kam ir kodėl, išnarsčius vargšo noro maitą. Makabriško žavesio galvoje sukėlė toks idėjų vaizdavimas. Galbūt dėl to, kad dabar atrodo, jog neretai mano galvoje taip ir atrodo mąstymo procesai. Paaukojamos iš savęs galinčios funkcionuoti mintys skrodimam, kurie turėtų vesti link aukštesnių ir grynesnių atsakymų. Grynumas čia svarbiausia. Tą grynoji nedaloma visko šerdis, kuri viską paaiškintų. Nėra jos, aišku, nes ne taip veikia pasaulis, bet to iki galo turbūt niekad tvirtai nepripažinsiu, nors kartais išties nemalonu teptis rankas kaikurių idėjų krauju. Įpratimas daro savo.

Įdomu ar kadanors viso šito gailėsiuos. Tiek minčių skrodimo, tiek rašymo apie tai čia, tiek apskritai rašymo čia. Ne dėl to, kad būčiau labai linkęs kažko gailėtis, priešingai, yra labai nedaug dalykų, dėl kurių galėčiau pasakyti, kad gailiuosi, bet kartais taip nutinka, kad kuomet iš esmės tikrai nebegali kažko pakeisti, atsiranda tas natūralus poreikis to gailėtis. Laikas parodys. Kokia tuščia frazė, a? Kaip lietus lis, o saulė švies, nors pastaroji kadanors visgi nustos, bet kita vertus ir laikas galbūt kadanors baigsis, tai viskas tvarkoj su šituo palyginimu.

pamąstymai

Pasikeitei

You‘ve changed, man.
Frazė, kurią visi yra girdėję bent jau kokiame nors amerikoniškame sitcome. Frazė, kuri savyje neša priekaištą, nusivylimą ir įžeidimą tuo pačiu. Frazė, kurios reikšmės stiprumas proporcingas sakančiojo ryšiui su tuo, kuriam tai sakoma. Na taip, taip veikia daugelis ižeidimų. Tačiau ši mintis labiausiai ir taiko į tą ryšį, neretai kuriam laikui jį suspenduodama.

„Pasikeitei“ pasakytas priekaištingu tonu iš esmės gali turėti daug reikšmių. Pavyzdžiui, kad kažkam labiau patiko tavo senesnės versijos bruožai. Kas liūdnai gali signalizuoti, jog santykis su tuo žmogumi neturėjo pakankamo ryšio, kad būtų suprasti lūkesčiai asmeninio kelio, kuriuo buvo einama ir galimai nueita. Įsivaizuotinas stiprus ryšys šiuo atveju gali stipriai paveikti pasitikėjimą ir tolimesnį bedravimą su tuo žmogumi. Na, arba nepakeisti nieko, jei santykis nesirėmė supratimu ir lūkesčiais. Kitas, šiek tiek baisesnis variantas yra paklysti kelyje ir nueiti ne ten, kur norėta, tuomet šis priekaištas vikriai smeigia tarp šonkaulių, primindamas apie klaidas, nulėmusias stabtelėjima vienam kryžkelėje, kurios kelrodžiai nerodo nei vienos norimos krypties. Lipant laiptais aukštyn situacijos blogumo link, įmanomas ir toks variantas, kad priekaišto adresatas tapo ne tik ne tuo, kuo norėjo tapti, bet netgi priešingai – tapo tuo, kuo būti nenorėjo. Ir vien mintis, kad tapai žmogumi, kokiu nenorėjai būti yra nežmoniškai gąsdinanti, ypač atsigręžus atgal ir susipratus, kiek daug būta ženklų rodžiusių, kad tampi tuo, kuo netgi garsiai buvai prisiekęs netapti (juk visi pažįstame žmonių, kurie teigia nebūsiantys tokiais, kaip kas nors turėjęs įtakos ir artimųjų rato, bet palaipsniui virsta į savo tėvus, motinas ar mokytojus, išskirtinai neigiamų bruožų pagrindu.). Aišku, nėra neištaisomų klaidų, tačiau kaikurios klaidos ir jų suvokimas gali parklupdyti taip stipriai, kad sunku ne tik pamatyti sprendimą, bet ir apskritai, pamatyti bent sprendimo galimybę. Dar vienas, ne mažiau parklupdantis variantas yra tapimas tuo kuo norėjai tapti, po laiko suvokiant, kad norėjai neteisingų dalykų. Kad tapai blogu, nedėmesingu, savanaudišku, ir visokiu kitokiu neigiamu žmogumi. Nors iš tolo ta rolė atrodė tokia teigiama ir viliojanti. Taip žmogus apskritai gali atprasti norėti, kuomet norų išsipildymas atneša daugiau tamsos, nes laimės. O praradus norus, nori to ar nenori, tamsa pati pradeda augti.

Iš dalies paradoksalu, kiek neigiamų atspalvių gali turėti pasikeitimo pabrėžimas, turint galvoje, kad iš esmės viskas egzistuoja vien dėl nuolatinės kaitos.

Pasikeitei

supratimas ir laimėjimai

Vienas labiausiai gąsdinančių su žiniomis susijusių fenomenų yra tai, kad didelė dalis mūsų sukauptos informacijos yra absoliučiai bevertė esamuoju laiku. Aišku, galima rasti išimčių, kaip pavyzdžiui konkrečios problemos sprendimas, kuris iškart duodą rezultatą, tačiau net ir šiuo atveju, ta prasme, kurią turiu galvoje, žinios ne retai būna nevertingos. Noriu iškart informuoti, kad aš čia nebandysiu aiškinti, kokie beprasmiai yra teoriniai mokslai ar kitaip stoti prieš žinias. Priešingai, nors informacijos gavimo laikotarpiu ji nebūtinai yra vertinga, tačiau neretai gyvenime susiklosto vienos ar kitos aplinkybės, kuomet prieš penkis metus skaityto sociologo mintys (kurios tuo metu atrodė aiškios ir logiškos) vieną dieną beplaunant indus nušvinta naujoje šviesoje, atskleisdamos vertę, kurios tuo metu pasiekti tiesiog dar negalėjau. Čia vėlgi, viena iš tų nerimą keliančių situacijų, kuomet dalinuosi, bet galvos kamputyje kirba mintis, kad gal čia aš vienas turiu laiku nediagnozuotą negalią, kurios dėka man gaunasi taip, o kitiems tuo tarpu yra priešingai. Kad ir kaip ten bebūtų, norisi tikėti, kad praeities, dažniausiai teorinė, informacija nugula mąstyme suprasta, tačiau ne iki galo, kol susiklosto aplinkybės padedančios išties suprasti tai.

Nepamenu ar čia jau esu kalbėjęs apie supratimo lygius, bet užuot patikrinęs archyvą leisiu toliau lietis mintims, nes ir taip per retai pastaruoju metu rašiau, o čia dar imsiu ir užsiimsiu blaškymusi. To tai jau nebus. Taigi, supratimo lygiai. Pirmą kart su šita idėja susidūriau prieš gerus porą metų, kuomet kontekste kurio dabar nepamenu, man buvo aiškinama, jog dalykus galima suprasti, ir suprasti suprasti (supraskit giliau suprantamas supratimas, suprantat?). Tuo metu man tai atrodė truputį kvaila mintis, nes jeigu žmogus koncepciniame lygmenyje kažką supranti, koks čia gali būti aukštesnis supratimas? Gi nepaboldinsi minčių, kad ryškiau matytųsi. Tačiau su laiku vis atsirado situacijų, kurios, dažniausiai dėka kitų žmonių, leido suprasti, apie ką tąkart buvo kalbama. Kuomet dėstant kažkokią idėją sulaukęs pritarimo, tačiau tokio neužtikrinto ir iki galo nepriimto iš žmogaus, kuriam tai nebūdinga, pasidarė aišku, kad gali būti gilesnis supratimas už tiesiog koncepcijos apčiuopimą. Bandant tai paaiškinti į galvą ateina palyginimas su menine patirtimi (sako, kad panašiai veikia ir religinė patirtis, bet šito nepažįstu, tad negarantuoju už netikslumus šitų visiškai abstrakčių teorinių minčių), kuomet užuot matęs šiek tiek juokingai atrodančio žmogaus su perkreiptu veidu ant tilto paveikslą, pajauti nebylų šauksmą, neviltį ir skausmą nešamą to vaizdo. Neabejoju, kad visi yra tai patyrę viena ar kita forma. Ar tai būtų muzikos kūrinys, paliečiantis iki ašarų, ar tobulai subalansuota filmo scena, kurioje pajaučiama veikėjų motyvacija ir susiliejama su jų suvaidinta, bet tuo metu tikra būsena. Aišku, galima paimti ir dekonstruoti tą filmo sceną į detales, paaiškinant kaip kiekviena iš jų prisideda prie tokio stipraus poveikio, aprašyti tai ir pateikti kitam žmogui, tačiau vargu ar tas aprašas turės tokį efektą. Netgi nebūtinai tos pačios scenos peržiūra kitam žmogui turės tą patį efektą, nes galbūt kontekstų skirtumai bus pernelyg dideli, kad sugeneruotų tokią pat patirtį, tačiau nepaisant to, antrasis žmogus galės perskaitęs tą aprašymą suprasti daugiau ar mažiau apie ką eina kalba. Manau, kad panašiai veikia ir daugelis mūsų priimamos informacijos. Ne visuomet ją priimam pajusdami ir suprasdami esmę ir pasiliekam tik objektyvią santrauką to, kas ateityje gali sužydėti visomis savo prasmėmis, iki galo suprantant.

O dabar grįžtant prie nušvitimų plaunant indus, kuomet prieš penkis metus turėjau sociologijos paskaitą, teko susidurti su grubiomis didžiųjų sociologų idėjų santraukomis, tarp kurių buvo galios santykiu grįsta teorija (žiauriai gėda tiksliai neprisiminti Weberis tai buvo ar Marksas). Tuo metu su pateiktu informacijos kiekiu tai atrodė kaip visai racionali mąstymo forma, turint omenyje to laikmečio kontekstą ir kitas detales. Tačiau vat, šiandien, plaunant indus atėjo mintis, kad iš esmės visos veiklos mūsų gyvenime remiasi į poreikį laimėti. Laimėti prieš kažką, prieš kitus žmones, prieš konkrečius kitus žmones, prieš visuomenę, prieš pasaulį, prieš save. Prieš ką nors laimėti. Ir visuomet yra tas kitas polius, kuriam reikia kažką įrodyti. Kai kuriais atvejais, laimėjimai gali būti su aiškiai apibrėžtu siekiu ir oponentu, kaip pavyzdžiui olimpinio bėgiko siekis būti greičiausiu – laimėjimas aiškus, pagerinti konkretaus žmogaus pasiektą rekordą. Kitais atvejais tai gali būti ir tiesiog siekis sukurti šeimą, laimėjimas prieš tradicijos neigimą ar visuomenės spaudimą. Bet visais atvejais tai bus laimėjimas prieš kažką. Galių santykis, kuris varo į priekį. Aišku, dabar pasidarė baisu, kad aš tiesiog savais žodžiais perfrazuoju vieno iš tų minėtų barzdotų dėdžių teoriją apie visuomenę varančius mechanizmus, tad čia ir sustosiu. Bent man smagu, kad kažką naujo atradau. Gal ir jūs pasidžiaugsit.

supratimas ir laimėjimai

apie susitaikymą

Turbūt daugelis iš jūsų esate girdėję mintį, kad žemė ir žmonija yra nuolatiniame pavojuje. Čia kalbu apie asteroidų keliamą grėsmę, kurios išvengti, galimas daiktas, nėra įmanoma, nes aptikti tokį dangaus kūną skriejantį link mūsų planetos beveik taip pat paprasta, kaip agnostikui pamatyti tą arbatinuką mėnulio orbitoje – mes tiesiog neturime technologijų, kurios galėtų garantuoti saugumą nuo šitos grėsmės. Baisoka, bet abejoju ar daugeliui šita idėja sukels tiek nerimo, kad naktimis būtų sunku užmigti. Na, gal yra keletas astronomų, kuriems ši problema prisideda prie nemigos, tačiau paprastam žmogui tai, atrodo, neturi reikšmės. Juk ne mūsų galioje garantuoti saugumą nuo tokios nevaldomos pasaulio pabaigos. Ir išties, kuomet suprantame, kad kažkas yra visiškai ne mūsų galioje, tai dažniausiai nustoja mus varginti. Bent kalbant apie globalinio mąsto problemas. Tas darbo pokalbis vykęs užvakar, kur jūs neteisingai išgirdę klausimą truputį nusišnekėjot, aišku, neleis jums užmigti, nes išties labai norėjot to darbo, ir galbūt visiškai susimovėt. Bet rūpintis dėl to taip pat absurdiška kaip rūpintis dėl pasaulio pabaigos. Nebe jūsų galioje tai suvaldyti ir kaip bus taip bus. Bet net to suvokimas neleidžia ramiai gyventi. Čia galima pradėti svarstymus, o iš kur gi atsiranda toks skirtumas, bet, turiu pripažinti, tik tuščiai švaistyčiau skaitytojų laiką, nes akivaizdu, kad tai, kad liečia mus kaip individus visuomet mums kels gerokai daugiau emocijų, nei platūs, visą žmoniją apimantys klausimai. Ir nesvarbu, kad pakankamai dažnai kažką pakeisti mums asmeniškai liečiančiuose procesuose mes turime tiek pat galios, kaip savo pačių rankomis sustabdyti klimato kaitą. Ir dažniausiai mes tai puikiai suprantame. Mes puikiai suprantame, kiek kartais mažai galios turime (o kartais ir visai neturime) kažką pakeisti, bet tai netrukdo mums dėl to kentėti, nes o gal, nes gi tai taip svarbu. Tuo pačiu kartais nuleidžiame rankas žinodami, kad išties galime kažką pakeisti, bet baimės ir neužtikrintumas mus nuo to sustabdo.

Ir čia iškyla nerimą keliantis klausimas, kiek iš tikrųjų mūsų protas ir suvokimas nulemia mūsų gyvenimo kokybę, o kiek iš tikrųjų viską valdo mūsų jausmai ir apskritai psichologija. Man, kaip mąstytojui (žinau, iš to ką čia skaitėt net neateitų mintis taip mane pavadinti), tai kelia labai daug nerimo, nes galbūt užuot analizavus ir ieškojus atsakymų reikėtų susitelkti į meditaciją, vien tam, kad nebemąstyčiau? Žinau, kad dabar auditorijoje paliks ranka vedama smug veido išraiškos, su mintimi kad visur reikalingas balansas, taip pat ir mąstymo klausimais, bet balansas iš esmės kartais atrodo, kaip lengviausias kelias, kuriame galima tiesiog pasirinkti tai, kas patogiausia iš abiejų stovyklų, turint neapibrėžtą ir aptakų požiūrį (taip, žinau, čia galima pasiginčyti, bet dabar nenoriu tuo užsiimti). O kas iš tikrųjų giliai širdyje nori eiti lengviausiu keliu? Juk tai baisiai neįdomu. Ir tada būtų gerokai mažiau priežasčių skundams, o juk skųstis ir bambėti yra taip smagu. Ar ne? Ne..? Grįžtant prie mąstymo, niūrūs būna tie momentai, kuomet suvoki, jog turi atsakymą ar bent paaiškinimą sunkumus kėlusiai būsenai, bet tuo pačiu supranti, kad tas supratimas nieko nekeičia. Supranti, kad mašina nevažiuoja tvarkingai, nes viena padanga yra kiaura. Bet kas iš to, jei tu esi vidury niekur, be įrankių, atsarginės padangos ir mobilaus telefono. Niekas nepasikeičia. Išskyrus tai, kad žinome, dėl ko esame ten kur esame. Ir nepaisant to vistiek tokia situacija mus slėgs, nors viskas ką galime daryti yra tiesiog laukti. Kodėl protas dažniau užrakina, nei išlaisvina? Norisi sakyti, kad jeigu suvokimas veikia neigiamai, tai greičiausiai iki galo kažko nesuprantame ir tiesiog reikia daugiau pagalvoti, bet kaip dažnai tai iš tikrųjų veikia? Kaip dažnai mes užuot ieškoję sprendimų savo galvose turėtume tiesiog eiti pavėjui negalvodami kur ir kam?

Anksčiau čia kalbėdamas apie politiką, esu pasidalinęs mintimi, kad domėjimasis politika dažniausiai veda į neviltį ir kitas neigiamas emocijas ir kad galimai gerokai sveikiau yra tiesiog nesidomėti tuo. Panašios mintys dabar ateina ir apskritai kalbant apie, pavadinkim, filosofavimą. Begalinės prasmės ir atsakymų paieškos taip pat retai veda prie pasitenkinimą ir laimę suteikiančių atsakymų. Ypač, jei tam atsiduodama visu protu, nepaliekant vietos kompromisams, konstantinėms idėjoms, kurios galėtų suteikti stabilumo su sąlyga, kad jos nebeliečiamos ir nebeanalizuojamos. Pasirinkus mąstymą, neretai protas tampa savo paties kalėjimu, kuris užrakina esmę vardan jos radimo. Begalinė kančia ir klaidžiojimai. Ir tada lieka klausimas, ar laimingas gyvenimas yra pakankama kaina atsisakymui ieškoti atsakymų.

apie susitaikymą

tikėjimas

Man, kaip nepraktikuojančiam ateistui (suprasti, nesistengiantis visiems aplinkiniams tikintiesiems įrodyti kokie jie neteisūs), šitas žodis kartais atrodo trigdančiai nepritaikomas mano asmeninėje pasaulėžiūroje. Aišku, tikėjimas nebūna vien religija grįstas, tačiau daugelis kitų temų, kur būtų galima panaudoti šitą žodį visuomet iškelia klausima, kiek tai išties tikėjimas, o kiek žinojimas/suvokimas. Į galvą ateina muzikalaus komiko Tim Minchin mintis, apie į orbitą išskrendančius žmones dėl jų pasirinkimo netikėti gravitacija. Kol dar šakės nepagalastos ir deglai neuždegti noriu pasisakyti apie religiją ir tikinčiuosius. Mano akimis beprotiškai (pun intended) gražu atrasti save ar savo pilnatvės ingridientų bet kokioje veikloje, taip pat ir religijoje. Jeigu žmogus iš to gauna ramybės, supratimo ar tiesiog vienokių ar kitokių atsakymų, tai yra nuostabu. Tiesą sakant kartais į tokius žmones žiūriu su baltu pavydu, nes mano mąstymas sulituotas taip, kad būtini logiški paaiškinimai, taip atveriant krūvą skrynių, kuriose kapstytis galima be galo, ieškant tiesos ir atsakymų. Su žavesiu žiūriu į tokius žmones tol, kol jie nesiima agresyviai teigti, kad jų tiesa tiesiausia ir kad visi neatradę jų stabo yra paklydėliai. Bet šitoje vietoje iškyla kita dilema, kuri kartais truputį neduoda man ramybės. Palaikau sąžinės laisvę, tačiau tuo pačiu manau, kad yra objektyviai moralių dalykų (apie tai daugiau paskaityti galima Sam Harris knygoje “The Moral Landscape”). Ši mintis remiasi į visuotinės kančios kiekį, lyginant su toks pačios visuomenės laimės kiekiu. Pavyzdžiui, objektyvu būtų teigti, kad visuomenė, kurioje nemušami vaikai, yra laimingesnė ir sumoje patirianti mažiau kančios, nei visuomenė, kurioje fizinės bausmės yra norma. Ir vat šitoje vietoje pramuša disonansas, nes galima rasti eilę dalykų, kurie vienoje kultūroje priimami kaip norma, o kitoje kaip žmogaus kankinimas ir kančios skatinimas. Kai kuriais atvejais tai glaudžiai siejasi su religija, kaip pavyzdžiui šariatas. Eiliniam, prie laisvės pratusiam vakariečiui, mintis taip suvaržyti moters laisvę atrodo nemoralu, tačiau moterys gyvenančios tokioje kultūroje neretai tai savo galvose paverčia teigiamu reiškiniu, nes na, tiesiog tokia tradicija. Ir tada kalbant apie objektyvią moralę pasidaro neramu, kad galima matyti kančią, turėti logiškus argumentus prieš procesus sukeliančius tą kančią, tačiau tuo pat metu grumtis su klausimu, o kuri pusė yra teisingesnė? Kalbant apie nūdienos kontekstą akivaizdu, kad yra galybė žmonių, kurie smurtą artimoje aplinkoje sugeba pateisinti, kaip neklibinamą pasaulio veikimo principą, tačiau nepaisant tų žmonių požiūrio, juk akivaizdu, kad teiginys muša, bet myli yra savaime absurdiškas. Bet žmonės susitaiko ir gyvena su įvairiausiomis, keistomis ir žalingomis pasaulėžiūromis. Ir šioje vietoje grįžtant prie religijos pasidaro neaišku, ar išties blogai yra skleisti savo ideologiją tiems, kurie dar nėra priėmę jos į savo gyvenimus. Galbūt šie žmonės išties žino geriau. Bet tas pats galioja ir ateistams, agnostikams, budistams, veganams ir visokiems kitokiems –ams. Kažkurie iš jų galbūt yra teisūs, o gal net ir visi. Arba nei vieno. Vat čia ir pasimetu kalbėdamas apie tikėjimą, bei šio žodžio praktinį pritaikymą savo gyvenime, nes betkoks gyvenimo modelis iš esmės reikalauja tikėjimo, tam, kad stumtų į priekį ir padėtų išlaikyti ar tiesiog kurti naujas vertybes ir idealus. Bet kaip minėjau, kai kuriais atvejais galima tiesiog pasiklysti ieškant to pamatinio tikėjimo, kai galimai toks net neegzistuoja, žiūrint iš žmogaus proto perspektyvos.

What if I am wrong? Bet tai savaime nepadaro kitų teisesniais, nei tu. Kvantinė tiesa, kuomet vienodai įmanomi ir prasmingi yra visi galimi idėjos rezultatai. Bet visi žino geriausiai ir dažniausiai natūraliai nori gero kitiems, taip bandydami jiems parodyti savo į laimę vedančią tiesą. Ir čia norisi prieiti prie vienos universalios išvados. Kad prieš pradedant pačiam gerinti pasaulį savo nugludinta pasaulėžiūra, reikia sugebėti atverti ir atrakinti protą naujoms idėjoms ir požiūriams. O tada imti skleisti savo pačią svarbiausią gyvenimo teoriją, nuolat išklausant ir priimant tai, ką sako jūsų oponentai, net jeigu ideologiniame spektre jūs esate tobulos priešingybės, taip libdant ir tobulinant savo pačių teisiausią tiesą.

tikėjimas

nušvitimai

Neabejoju, kad daugelis iš jūsų esat susidūrę su nušvitimo momentais, kuomet ilgą laiką gvildentas klausimas ar idėja, kurios kampai nevisai tiksliai iki šiol suėjo, taip paima, magiškai atsisuka ir naglu žvilgsniu taria “o dabar žiūrėk kaip čia viskas iš tikrųjų yra“. Norisi įsivaizduot, kad būtent taip ir ne kitaip jautėsi didieji mokslininkai ir atradėjai kuomet įvykdavo lūžis toliau nulėmęs mūsų gyvenimų supratimą tokį koks jis yra dabar. Ir manau, kad tai galioja net ir iš esmės daug neigiamo potencialo turintiems atradimams. Kaip pavyzdžiui atomo skaldymas ir galimai iškart po jo atradimo sekusi mintis, kad tai gali tapti visą griaunančiu ginklu. Įsivaizduoju, kad net siaubingo potencialo suvokimas nesumenkino to momento euforijos. Maždaug reikėjo to, bet nevisai to, ir gal net rezultate nuo to bus tik blogiau, bet tai veikia, ir neaiškinkit jūs man, kad čia kažkas blogo yra, man ir pačiam tai aišku.

Šitie pasvarstymai, kaip jau galėjot įtarti, atėjo paties apšviesto nušvitimo šviesoje. Į detales kol kas nežinau ar labai velsiuosi, bet problema visoje šitoje situacijoje yra ta, kad aš turiu tokį labai šachmatinį mąstymą, kurio dėka labai didelis kiekis minčių greit būna įvaromos į šachmatą (supraskit, situaciją be išeities). Dėl to nors esamu metu ir kamuoja kažkas panašaus į didį džiugesį (principai tiesiogiai džiugiai to įvardinti neleidžia), kad vat, kažkas pasidarė aiškiau ir kad dabar viskas iš esmės keičiasi, nors ir iš esmės niekas nesikeičia, nu bet, apšvietimas pasikeičia, tai dabar matosi naujos detalės, bet iš esmės niekas nesikeičia, bet dabar užtat atsirado naujas pretekstas kitam nušvitimui, nors iš esmės tai niekas esamu metu ir nepasikeičia, žodžiu, mintį pagavot.

Kad ir kaip ten bebūtų, natūraliai ateina pasvarstymas, kažin kokia dalis žmonių nuolat būna per žingsnį nuo asmeninių nušvitimų, kurie galėtų pasukt gyvenimą nauja (pozityvumo dėlei sakykim, kad dar ir teigiama) kryptimi, bet jau po ilgų ieškojimų yra nuleidę rankas arba tiesiog nežino, kad jų kasdienybėje dar viena lemputė nepamaišytų. Įprantam mes prie tos oranžinės senų lempučių šviesos ir net nepagalvojam, kad jaukiau galėtų būt pakeitus baltom ekonomiškom. Čia pastebiu jau truputį per dažnai pasikartojantį motyvą savo tekstuose, tai bandymas parodyt kitiems žmonėms kažką gero, ko jie dar nežino, kad jiem reikia. Vieni sako, kad kartojimas padeda įsimint, kiti, kad tai nuobodu ir neoriginalu, bet nepaisant to, šią idėją gi sėkmingai Jobsas pasauliui pardavė, ir dabar visi turi devaisus, kurių net nemanė, kad jiem gali prireikti. Tai va, grįžtant prie apšvietimo. Juk pažįstat žmonių (būkit sąžiningi, ir patys tokie galimai esat), kurie akivaizdžiai jiems aktualius klausimus paliko savo gyvenimo nuošaly, nes susikaupė per daug bagažo ir racionalu buvo atsikratyti papildomo svorio. Ar tai būtų sferos savęs realizavimui ieškojimas, ar santykiai reikalavę daugiau nei nuo metu galėjot duot ar tiesiog kažkuo visad traukusi ir žavėjusi idėja, kuriai trūko suvedimo. Bet niekur tas palikta bagažas nedingsta (na gerai, priklauso nuo konkretaus atvejo, nes kartais ir dingsta), tad galima atsigręžt ir pabandyt išspręst tą rebusą, užuot ėmusis eilinio sudoku iš šeštadieninio laikraščio, tam, kad numalšinti tvarkos ieškojimo poreikį.

nušvitimai

apie kalbas

Galbūt esat pavadinę kažką neteisingu terminu ir netyčiomis sukurdami aibe naujų reikšmių. Mane toks atradimas netyčiomis aplankė prieš pusmetį, kuomet bandydamas pripratinti savo smegenis prie džiazo, savo galvoje šią muziką prilyginau atskirai kalbai. Menkas dalykas atrodo, bet tuomet visos komunikacijos formos mano galvoje įgavo naują reikšmę. Tuomet ir atskiri muzikos žanrai, bei begalė kitų žmonėms būdingų raiškos formų atsiveria ne kaip kažkas tiesiog duota ar atsitiktinai įgauta, o kaip dalykai, kuriuos galima išmokti suprasti. Galima išmokti suprasti džiazą, klasikinę muziką, šokį, žvilgsnį, betkokią kitą neverbalinę komunikaciją. Žodžiu viską. Ir taip atsiveria visai naujas pasaulis, kuriame galima po žingsnį suprasti viską (bent jau teoriškai). Turbūt esat girdėję smegenų mankštai skirtą klausimą “jei galėtumėtė turėti betkokią nors super-galią, tai kokią galią pasirinktumėte?. Kiek pamenu savo atsakymą į šitą klausimą jis visuomet buvo “suprasti ir gebėti komunikuoti visomis esamomis kalbomis“, kalbomis tradicine prasme. Nes, na, patys pagalvokit, kaip būtų nuostabu galėti skaityti knygas iš bet kurio pasaulio kampo originalia kalba, gaunant viską, ką autorius įdėjo, o ne vertėjo interpretaciją, kuri be abejonės pasiekia skaitytoją jau be kaikurių subtilių detalių, kurios buvo išskaitomos tik originaliojoje versijoje. Galbūt dėl mano atsakymo į šitą klausimą mane taip ir sužavėjo atradimas, kad visą komunikaciją galima pavadinti kalba. Vien pagalvojus apie kasdienį gyvenimą, atrodo, kad neskaitant elementaraus tiesioginio nesusikalbėjimo, dėl polinkio vien tam tikru klausimu neišlavinta intuicija remiantis, žmonės nuolat papuola į nesusipratimus ir neteisingą vienas kito supratimą. O kai atsitrauki ir pažiūri į viską iš šalies, tai pasidaro dar aiškiau, kokio mąsto problema yra nesusikalbėjimas. Iš esmės daugelis pasaulio konfliktų egzistuoja dėl nesusikalbėjimo. Bet čia jau truputį per plati tema, kurios moralas galiausiai būtų apsiašarojęs klišinis grožio konkurso I wish for world peace.

Žodžiu, nesusikalbėjimas yra blogai. Bet dar blogiau yra nesusivokimas, kad vyksta aktyvus nesusikalbėjimas arba suvokiant tai pastangų nedėjimas tam išspręsti. Nors pažįstu žmonių kurie labai ginčytųsi su manimi dėl to, bet visgi manau, kad nevisuomet yra žmogiškai įmanoma pasiekti tarpusavio supratimą. Teoriškai, tai visuomet įmanoma, tačiau praktiškai nuolat pasitaiko situacijų, kuriose didžiuliai asmeninio konteksto skirtumai nudriekia kelią per mordorą iki susikalbėjimo kalnelio. Tik stipriausi ir atkakliausi (bei su patikimiausiais palydovais, shout out to you, Sam!) tokiomis aplinkybėmis gali pasiekti susišnekėjimą. Bet nežinau ar tai yra visapusiškai blogai. Yra pusė, sakanti, kad normalu žmonėms būti skirtingais, kad gal net visas pasaulis sukasi dėl to, ir nepaisant vidinio apmaudo koks kiekis žmonių turi įsimūriję savo galvose abejotinos vertės nuostatas ir idėjas, gal taip ir geriau. Kam tai yra geriau, tiksliai pasakyti negaliu, bet juk yra ten kažkokios visatos teorijos apie balansą, jin-jan ir panašiai.

apie kalbas

apie racionalumą

Dar praėjusiais metais (kaip skambiai atrodo, kuomet dar tik pradžia naujųjų), buvau nusiteikęs reguliariai ir aktyviai čionais rašyti, tačiau vat paėmė ir nutiko kažkas, galbūt gyvenimas, kad taip ėmiau ir nustojau. Paskutinis šiam blogui skirtas draftas buvo pradėtas rašyti naujųjų metų naktį, kuomet ligotas trumpam pakilau iš lovos pasidalint mintimis, kai tuo tarpu kitame kambaryje vyko naujųjų metų sutiktuvių šventė. Kad neskambėtų taip liūdnai, pranešu, kad galiausiai sukaupiau visas jėgas ir pakilau bent simboliškai pašvęsti šventės su fanfarom. Tas draftas buvo standartinis biškį passive-aggressive pakalbėjimas apie nereikšmingą simboliką tiek skaičių tiek ritualų forma. Bet tuo ir pasibaigė viskas. Vėliau peržvelgęs tekstą jau be temperatūros nusprendžiau, kad gal visgi tą tekstą reikia padėti prie kitų į gal kadanors sąrašą. O tas sąrašas nerimą keliančiai auga, nes temų, kuriomis pradėta rašyti, bet galiausiai nustota, atsirado daugiau nei norėčiau. Populiariausia tema “kalbos”, šitos jau kokie keturi draftai guli. Gal someday.

Taigi, kur aš čia baigiau. Kad nustojau rašyti. Turbūt daugelis pažįsta jausmą, kuomet atrodo, kad geriau būtų patylėti, nes dėl vienokių ar kitokių priežasčių atrodo neverta garsiai artikuliuoti savo minčių. Ar tai būtų šventinis stalas su giminių ratu, kuomet prasideda diskusija apie tai, kad mokyklose vaikus reikėtų mušti, ar tai būtų draugų kompanija, kuri aptarinėja rasių skirtumus (garbės žodis, šitie scenarijai beveik išsigalvoti ir beveik neturi nieko bendro su realybe). Žodžiu, situacijos, kuriose būti išgirstam yra gerokai sunkiau, nei naktiniame klube prie stovint netoli garso kolonėlių bandyti su atsitiktiniu žmogumi aptarinėti šio laikmečio Lietuvos rašytojus. Kėbloka. Aišku, suprantu, kad esama neracionalumo tokiuose pasvarstymuose, nes šiais laikais klubuose aptarinėti reiktų užsienio rašytojus, o ne vietinius. Bet pastaruoju metu racionalumo sąvoka man pačiam pradeda kelti daug klausimų. Keisčiausias atradimas buvo tai, kad mintis gali būti visiškai logiška, tačiau neracionali (Dikleimeris, aš čia dabar kalbėsiu apie žodžių interpretavimą visiškai nepažiūrėjęs į žodynus ar dar kur, tai gali būti, kad riebiai nusišnekėsiu. Įspėjau). Čia vėlgi prasideda sąvokų aiškinimo klausimas. Nes galimas daiktas, kad skirtumo tarp šių sąvokų kai kurie žmonės gali ir nematyti, nes, na, jos beveik kaip sinonimai. Tuo tarpu mano pasaulėžiūroje pastaruoju metu racionalumas įgavo pasaulyje realiai vykstantys procesai ir ryšys su jais prasmę. Pavyzdžiui, logiška yra galvoti, kad šalį turi valdyti išsilavinę ir savo sritį suprantantys specialistai, esantys kuo mažiau šališki ir pagrindiniu savo tikslu laikantys visuotinio gėrio šalyje ugdymą. Tai yra logiška. Tačiau neracionalu, nes populizmas ir gelbėtojai ir žadėtojai visuomet sulauks daugiau dėmesio ir balsų, o žadėtojai retai papuola į mano aprašytą logišką variantą. Šiuo atveju racionalu yra tikėtis kiek įmanoma mažesnio blogio ir kiek įmanoma stipresnės opozicijos, kuri sugebės reikšti savo nuomonę ir nors kiek pašturmanauti akis užsirišusiam šalies vairuotojui, kurio instinktai vis skatina sukti vairą bedugnės pusėn. Trumpai tariant, racionalumas yra sugebėjimas susitaikyti ir prisitaikyti prie realybės, o logika, tiesiog mąstymo mechanizmas, kuris nuosekliai ir be klaidų prieina savo tikslo. Tai nebūtinai eina kartu. Aišku, logika gali tarnauti racionalumui, tačiau tokiu atveju reikia labai detaliai aprašyti tikslą, kad į jį įeitų visi su racionaliąja realybe susiję kintamieji, nes kitu atveju, vėlgi, būsim tik naivūs svajokliai.

Kaip man dažnai būna padarius tokį atradimą, pirmiausia ateina gili abejonė, ar tai tikrai toks jau dideli atradimas? Man, aišku, taip, tačiau kaip yra kitiems žmonėms. Galbūt tai viena iš tų idėjų, kuri daugeliui atėjo dar darželyje, kuomet spalvinimo knygelėje praslydus rankai mikė pukuotukas gavo trečią ausį, ir pasaulis pasirodė visu gražumu, kad lūkesčiai ir realybė visgi gali prasilenkti. Ir tada iškyla klausimas, ar mano realybė ir mano atradimai turi vertės? Natūraliai ateina mintis, kad gali turėti, jeigu tie atradimai toliau racionaliai panaudojami kažkokio realybės fragmento gerinimui, kažką kuriant arba griaunant. Pakalbėjau apie spalvinimo knygutes ir visai užsimaniau vienos iš tų suaugusiems skirtų, kur ten tipo gėlės ir paukštukai pavaizduoti, su tikslu neišeit už krašto.

apie racionalumą

atsakymai

Radau atsakymą. Neišsakytą, ne lauktą, bet sulauktą. Tokį pat, bet atvirkščią. Iššvirkščia, bet siūlės dar negraužia. Pasiūlys ir sugrauš.

Rytoj užges, o gal liepsnos lik galo. Liks gal šviesos ir geriau matysis dagtys, kad atspindys dar neišnyktų, su kuriuo apkeista vietom. Pakeistos vietos, keistos vietos.

Bet vis tiek, rytojus pasakys arba kaiptik tylės užtušavęs atsakymą. Tuščia ir vėl. O gal ir ne. Per daug praleista piešiant į priekį. Bet atsigręžus per daug pribraukymų, kimūs žodžiai – neišskaitysi. O dabar reikia rašyt toliau ir žodžio nepradėsi juk nežinodamas jo pabaigos. O baigtis turi, nes kitaip, kam jis išvis jei vis taip švysčios be prasmės. Prasmės šviesoj nereikia, bet žodžiai turi baigtis. Jei prasidėjo tai ir baigsis. Galima ir pabaigtus juos apvedžioti, vedžiojant link prasmės save. Neįprasta ir keista ir norisi sustot, išbraukt, patraukt, pakeist, bet keista kartais paprasčiau. O gal ir ne. Juk paprasta niekad nebuvo. O pakeist norėtųs.

Nors ko norėt, kai viskas pavogta. Iš šian bei ten, kad šiandien būtų dėl rytojaus. Nes rytojus neklaus iš ko jo šiandien pastatyta. Tik gaila, kad raktų pakabukas nulūžo.

atsakymai