— Ką mąstom?

Kalbėdami apie pilietiškumą žmonės neretai, nors iš esmės siekdami balanso šiuo klausimu žmonių galvose, perlenkia į dalinai žalingą ekstremumą, pilietiškumą paverčiant tiesiog patriotizmu. Ir nors apie tai kalbantys žmonės retai apibrėžia, kas jų suvokimu yra patriotizmas ir pilietiškumas, arba tiesiog nenurodo skirtumo tarp šių sąvokų, aš pabandysiu bent savam tekstui nubrėžti šias ribas. Apibrėžimai, deja, nelabai skirsis nuo žodynuose ar pirmuose interneto paieškos rezultatuose nurodomų. Pilietiškumas, tai iš esmės vos ne teisinis santykis su valstybe. Tai yra, valstybės įstatymų laikymasis plačiąja prasme ar aktyvus bandymas inicijuoti pokyčius, esant visuomenės gerove pagrįstam poreikiui, bei pareigų, ateinančių su įstatymais laikymasis. Tuo tarpu patriotizmas yra nebūtinai argumentų turintis garbinimas ir mylėjimas valstybės, jos kėlimas, bent jau asmeniniame lygmenyje, į pirmą vietą. Iš esmės, pilietiškumas yra racionalus santykis su valstybe, o patriotiškumas – emocinis. Nors skirtumas ir aiškus, tačiau labai dažnai šios sąvokos persipina ir pasivadina viena kitos vardu kasdieniame gyvenime. Priežasčių tam būtų galima rasti įvairiausių, tačiau man įdomiausias yra globališkumo žmonių suvokime stygius, kuris žmogaus ir valstybės santykį paverčia į žmonos ir smurtaujančio vyro santuoką, kuris nors ir muša, bet myli, o jei myli, tai nėra reikalo bėgt, o be to, ką žmonės pagalvos? Tas negalėjimas pabėgti ir paverčia pilietiškumą patriotizmu, kuomet žmogaus pareiga tampa neapykantos rodymas kitataučiams. Aišku, nereikėtų pamiršti tradicijos, tautinės kultūros ir kitų būtent su konkrečia valstybe surištų dalykų, tačiau ar išties tai turi prasmę? Pavyzdžiui neseniai teko stebėti diskusiją, kurioje viena pusė kalbėjo apie tai, kad lietuvių kalbos švietimo programoje turėtų būti gerokai daugiau užsienio rašytojų darbų bei jų analizės, o kita kritikavo tokį požiūrį, kaip savos kultūros atsisakymą ar apskritai dvasios tuštybę, jei lietuvių autorių literatūra atrodo nepakankamai iškalbinga ir prasminga. Iš esmės viena pusė nori mokytis iš pasaulio ir suprasti pasaulį, kita nori laikytis tradicijos. Tada iškyla klausimas, ar galima vien savame kieme būnant sugebėti jį sutvarkyti taip, kad tai būtų visiems priimtina ir faina? Aišku, kad galima, jei iš to kiemo nieko neišleisim ir nieko neįsileisim. Bet ar nieko neprimena tokia mintis kalbant apie valstybes? Negana to, kad tokia idėja yra žalinga ir stabdanti tobulėjimą, šiais laikais ji yra apskritai neįmanoma. Ir yra žmonių, kurie tokias mintis matys, kaip skatinimą deginti tautodailės muziejus, bei Lietuvos autorių literatūros skyrius bibliotekose, nes, matyt, jei neversi jaunimo tuo domėtis, tuomet niekam tai nebebus įdomu. Visa kultūra ir tradicija yra vertinga, jei ji priimama ir vertinama apie ją mąstant, o ne vien dėl to, kad taip yra, kad toks jau kraštas, kad čia mūsų šaknys ir kad tiesiog mokykloje mokytoje vertė skaityti Žemaitę. Taip galiausiai žmonės ir įauga savame kieme, burnodami ant tų, kurie spinduliuodami kažkuo nepažįstamu ateina iš kitur. Dėl to gryna patriotizmo idėja mano manymu yra daugiau stabdantis tautos tobulėjimą įrankis, nei ją sauganti ar puoselėjanti idėja. Na, jei gyvybės palaikymo aparato nelaikysime saugančia priemone… Tuo tarpu buvimas piliečiu turėtų reikšti, kad tu priimi ir palaikai sistemą kurioje gyveni (arba nuosekliai stengiesi ją objektyviai tobulinti visuomenės labui). Paprasta ir aišku, jei nepatinka valdžia ar sistema kurioje gyveni, šiais laikais iš daugelio valstybių gali paprasčiausiai emigruoti ten, kur jausiesi geriau. Nebent dėka tradicijos ir globalizacijos neigimo nemokėsi svetimos kalbos ir neturėsi atviro proto kitokiai kultūrai.

Kaip ir visuose santykiuose, jeigu tai neveikia ir iš savęs nesistengi to sutaisyti, tuomet pykti ir elgtis destruktyviai yra paprasčiausiai kenkimas visiems susijusiems.

Nors taip ir neatrodo, bet mano manymu, buvimas pilietišku parodo gerokai didesnę meilę valstybei, nei buvimas patriotu. Tai sistemos ir visumos priėmimas su savais pliusais ir minusais, vedantis į nuoširdų ir nuoseklų tos visumos tobulinimą. Dėl to mane ir slegia patriotizmo ir pilietiškumo suplakimas į vieną visumą, kuomet buvimas piliečiu aiškinamas kaip besąlygiška meilė valstybei, stovėjimas už ją bet kokia kaina, pirmoje vietoje būtent tą stovėjimą ir pastatant, visumą ir sistemą paliekant kaip detales, kuriomis rūpintis galima, bet nėra būtina. Tada ir prasideda nepilietiškas elgesys, kuomet žmonės mokyti mylėti valstybę pradeda manyti, kad valstybė taip pat besąlygiškai nemyli jo. Nors iš tikrųjų, valstybė niekuomet ir neturėtų žadėti laimės (na, išskyrus politikus prieš rikimus, kurie išimtinai bando būtent tai ir žadėti). Valstybė pažada specifiškai sutvarkytą žaidimų aikštelę, kurioje turi susikurti laimę pats. O jei šioje aikštelėje trūksta asmeninei laimei būtinų čiuožyklų ir nėra prošvaisčių, kad jų atsiras daugiau, tuomet ar nebūtų racionaliausia išeiti į kitą aikštelę nepykstant, kad į pirmąją ateis žmonės iš aplinkinių kiemų, kuriems sūpynių ir čiuožyklų santykis čia yra tiesiog tobulas?

kaziuko mugė

Read More

rugsejo-pirma

Rugsėjo pirmoji (buvo vakar ar dar anksčiau, priklausomai nuo to, kaip vėluos šito teksto užbaigimas). Diena, kurios didžiąją dalį, nori to ar nenori, užima mintys apie dvi Lietuvą kamuojančias problemas – neaišku ko siekiančią švietimo sistemą ir alkoholizmą. Apie pirmąją, aišku, šiandien kalba daugelis, tai peikdami ministeriją, tai siūlydami reformas, tai išreikšdami dar kokią nors nuomonę apie švietimą Lietuvoje. Antroji, tuo tarpu, atrodo, nesulaukia tiek dėmesio, nors net įstatymą reikėjo priimt, kad žmonės mokslo šventės metu kiek mažiau nusigertų. Abi šios problemos neretai susilaukia labai panašaus vertinimo ir panašių priemonių jų taisymui… Pavyzdžiui nuogąstaujama, kad trūksta jaunų žmonių švietimo sistemoje ir netgi pagiria tokius projektus kaip Renkuosi Mokyti, tačiau patys niekad nesudalyvaus tokiuose projektuose, nes na, gi turi kitų darbų žmonės. Taip pat ir su alkoholiu, nuogąstaujama, kad tauta prasigėrus, palaikomi draudimo įstatymai, bet iš penktadienio vakaro raciono alus vis tiek neišimamas, nepaisant to, kad retas jaunas žmogus turi gerokai per mažai pažįstamų, kurie klinikiniu apibrėžimu nebūtų bent pirmos stadijos alkoholikais. Ir tokią reakciją netgi labai suprantama, nes švietimas išties aktualus ir tiesiogiai paliečia tik pačius mokinius/studentus, tai yra tuos žmones, kurie ne tik turi mažiausiai suvokimo apie tai, kaip galėtų būti ir kas galbūt negerai esamoje sistemoje, ko pasekoje ir galios kažką keisti turi nedaug. O likusi dalis, kurių švietimas taip tiesiai nebeliečia, tiesiog neturi pakankamos motyvacijos iš širdies stengtis ir bandyti kažką pakeisti. Aišku, visur yra išimčių. Panašiai yra ir su alkoholio vartojimu. Alkoholio vartojimas atrodo kaip problema tik kuomet kalbame apie vaikus (PAGALVOKIT APIE VAIKUS!) bei realią žalą aplinkai darančius žmones (pravaikštos darbe, bei kiti visuomenės gerovės sutrukdymai inicijuoti alkoholio vartojimo). Bet ką dėl to gali padaryti paprastas žmogus, kuris pats alkoholį vartoja atsakingai? Gi neišgydys sergančiųjų ir neprižiūrės visų kasininkų, kad neparduotų tam kam nederėtų. Tuo labiau, kad jis alkoholį vartoja atsakingai, taigi nė per kur nebūtų galima jo paties susieti su problema.

Rugsėjo antrąja jau prasidėjo kalbos susijusios su alkoholio vartojimu, nes nuo šios dienos pradėjo veikti prekybininkų susitarimas iš alkoholį perkančių vartotojų būtinai prašyti asmens tapatybę ir amžių įrodančio dokumento. Nuomonių, aišku, internete buvo visokiausių. Vieni džiaugėsi, kad jų vaikai bent patys tikrai nebe nusipirks alaus prieš mokyklos šokius (ar dar vyksta tokie..?), kiti baisėjosi, kad dabar visada su savim turės nešiotis dokumentą, tretiems buvo gaila senukų, kurių jokiu būdu nesumaišytum su nepilnamečiais, bet kuriems vis tiek reikės kapstytis kišenės ieškant įrodymo, kad didžioji dalis jo gyvenimo prabėgo praėjusiame amžiuje. Draudimais ir ribojimais bandyti suvaldyti alkoholio vartojimą tikrai nėra pats geriausias būdas, tačiau paskaičius pamąstymus apie tai, kad nuo šiol reikės su savimi visada turėti asmens dokumentą labai neramina, nes taip kalba žmonės, kurie laiko save atsakingai vartojančiais, tačiau, panašu, iškvietimą etanoliui galintys gauti bet kur ir bet kada. Kaip tauta mes turim baisią problemą, kurią kaip problemą daugelis įvertina tik tuomet, kai pateikiama statistika parodanti nežmoniškus alkoholio kiekius tenkančius vienam žmogui per metus. Tačiau net ir tuomet didžioji dalis tos statistikos nurašoma provincijai ar tam tikroms kastoms. Pamirštant, kad solidusis ofiso darbuotojas, kuris tik kartais rekreacijai draugų kompanijoje šiek tiek apsisvaigina, kartą per savaitę per vakarą suvartoja po stiklinę gryno etilo alkoholio.

Mintys labai nušuoliavo per temas, dėka to, kad per kelis kartus skirtingomis aplinkybėmis lipdžiau šį tekstą. Ir nepaisant to, kaip skamba šitos mintys, nesiekiu moralizuoti. Aš už laisvą žmonių pasirinkimą gyventi taip, kaip jie tik nori, tačiau labai norėtųsi, kad tie pasirinkimai būtų priimti sąmoningai juos suvokiant. Dėl to manau, kad kai kurių problemų sumažėtų, jei žmonės suvoktų savo rolę tų problemų priežastyse ir pasirinktų savo manymu teisingą elgesį. Galų gale, juk kas yra gerai ir blogai susigalvojo patys žmonės, tai galbūt ir prasigėrusi tauta gali būti gerai… Tik būtų smagu, jei žmonės rečiau sau prieštarautų.

Read More

Nusigandusius, jog nustojau čia rašyti, noriu informuoti, kad nenustojau. Na, nustojau, bet nu, nevisai. It’s complicated. Sakyčiau, kad padariau pertrauką, bet iš tikrųjų ir tai būtų nevisai tiesa, nes per pastarąjį mėnesį be įrašų, tai į skaitmenines laikmenas, tai į oldschoolines popieriumi varomas užrašines nugulė keletas tekstų, kurie, atrodė, turėtų galiausiai atsidurti šitame bloge. O priežasčių, kodėl taip nutiko, galėčiau išvardinti daugybę, tiek tikrų tiek kątik išsigalvotų. Pavyzdžiui vienas tekstas buvo rašytas rugsėjo pirmąją apie rugsėjo pirmąją. Kuomet nepavyko jo pabaigti tą pačia dieną ir peržiūrėti sekusią po jos, kažkaip vis sunkiau darėsi rugsėjo pirmosios tekstą patalpinti rugsėjo penktąją. Arba tai, kad netekau tekstų proofreaderio, kuris pabaksnodavo pirštu į baisiausias klaidas ir pasakydavo, kad ne taip blogai parašyta, kaip aš pats galvoju. Galiausiai, dėmesys tiesiog mėtosi kažkur kitur. Sunkoka pastaruoju metu prisėsti ir rimtai peržiūrėti ką esu prirašęs arba sukurpti kažką naujo pagal to meto vidines aktualijas. Žodžiu, nelabai rimtos priežastys.

Viena iš rimtesnių priežasčių, kodėl pastaruoju metu buvo sunku čia rašyti yra tai, kad kai kurios temos siekė labai asmeniškus mano paties gyvenimo aspektus. O mintys, kurias norisi išdėstyti reikalauja tų asmeniškumų kaip pavyzdžių ar bent kaip skonio pridedančių detalių. Žinau, bet kokios raiškos esmė turėtų būti asmeniškas atsiskleidimas, nes tik tada gali gautis kažkas įdomaus ir verto dėmesio (daugiau ar mažiau), bet nepaisant šito suvokimo, pastaruoju metu vėl pradėjo formuotis stiprus kiautas prisidengimui nuo pasaulio, kiautas, prie kurio vartų muitinė labai atidžiai peržvelgia idėjas ir mintis bandančias išeiti į pasaulį. Tada ir prasideda „o ar tu žinai, kas čia skaito šitą blogą? tu pagalvok apie galimas pasekmes šito. ai, iš akių suvedimo matosi, kad ne tau galvot skirta, tai tavo paties labui, žinok, šito negaliu praleist“ arba „ėėėėėė, žiūrėk, o ar tu pažįsti šitą žmogų? ne ne, pažįsti pažįsti, tie keli metai bendravimo dar nieko nereiškia, bet ar tikrai pažįsti, kad galėtum apie tai kalbėt?“, žodžiu, nesunku pamiršti koks esi nesvarbus, kai esi pakankamai nesvarbus. Tada kokybė keičiama kiekybe, o kokybe grįstos erdvės apskritai nebesulaukia dėmesio (kaip va šitas blogas), nes kiekybe pro kitą muitinę jau nebesigautų praeiti. Taip pat nepadėjo ir tai, kad pastaruoju metu šiek tiek sušlubavo pasitikėjimas artimais žmonėmis. Ir ne dėl to, kad kažkas kažką išdavę būtų ar kažkaip kitaip sulaužę pasitikėjimą. Būna, kad kaip upė pakeičia savo vagą (nežinau kaip tai tiksliai veikia, bet kažkaip gi būna), taip būna ir su žmonėmis ir su pasitikėjimu. Natūraliai kažkas pradeda keistis, ir kad ir kaip apmaudu būtų, tenka pripažinti, kad keliai nebesikerta taip, kaip kažkada kirtosi, o jeigu ir kertasi, tai nebe ta teigiama prasme. Prie kiauto formavimosi prisideda ir tai, kad kaip tik nebesikerta kaikurie keliai, teigiamom ar neigiamom prasmėm. Žodžiu, daug tuščio stimulo vidiniams mūrininkams apsišiltini žiemai.

Antra rimtesnė nerašymo čionais priežastis yra per didelis abejojimas savo mintimis. Nesu tikras ar kalbėjau čia apie „what if I’m wrong“ filosofiją, bet mintis paprasta – atidžiau stebėti savo mintis, veiksmus, vertybes, pasaulėžiūrą ir pabandyti tai peržiūrėti iš naujo, nes galbūt vis tik buvau neteisus. Tai priveda iki to, kad dažnai narpliodamas mintį papuolu į tamsią girią naktį, be gps’o, taip net radęs kažkokį atsakymą nebegaliu jo vertint kaip tiesos, nes galbūt išėjau ne toje girios pusėj ir taip aš gavau kito klausimo atsakymą, kuris iš pirmo žvilgsnio kaip ir tinka, bet kas ten žino. Žodžiu, keturiasdešimt du. Ir šitas nuolatinis dirsčiojimas per petį, velnias žino į ką, bandant apie kažką samprotauti, iš esmės nieko gero neduoda. O dar kai prasideda nerimas, kad pro tą kiauto muitinę dar reiks pranešt tai kažkaip, tai apskritai nusvyra rankos. Taip vėlgi lengviau persimesti į kasdienę kiekybę vietoj kokybės.

Bet kad ir kaip ten bebūtų, pabandysiu ateinančios savaitės bėgyje patalpinti visus, kiek įmanoma užbaigtus, pastarųjų poros mėnesių draftus.

f1160015

Read More

Kaip patogu būtų turėti žmogaus instrukciją. Bent jau socialinių ryšių skyrių. Su didžiuliais sąrašais įvairiausių elgesio standartų tinkamų įvairiausiems žmonių tipams. Kiek daug konfliktų ir nesusipratimų būtų galima išvengti. Mažiau pyktume, kai mūsų nesupranta, dažniau išgirstume, kai nesuprantame patys. Na, tai veiktų kaip etiketas, tik mažiau idiotiškas ir realiai kalbantis apie žmones, o ne apie tai, kaip išvengti mažų nepatogumų (etiketas savaime nėra blogai, bet įvairiausių nesąmonių dėl jo prisigalvoja žmonės. gal kitą kart apie tai). Žinau, kad tokios mintys aplanko daugelį, viena ar kita forma. Rečiau aplanko tuos, kurie šiaip ar taip viską žino ir supranta (be sarkazmo tikiu tokių žmonių egzistavimu. patogu jiems).

Pavyzdžiui neseniai man buvo aiškinama, kad iš esmės nereikėtų tikėtis kažkokio daugiau ar mažiau konkretaus elgesio iš žmonių, galima nebent to norėti (mažiau savęs investuojantis ir kitų neįpareigojantis variantas). Atrodo kaip ir logiška. Gali norėti, kad žmonės nešiukšlintų gatvėse, bet nereikėtų to tikėtis, nes tuomet greičiausiai daug gausi į snukį ar bent įsivarysi save į depresiją dėl didžiulio savo iliuzijų ir realaus pasaulio nesuderinamumo. Ir net jeigu pats natūraliai jauti pareigą ryšyje su kitais žmonėmis elgtis vienaip ar kitaip, tokio pat elgesio nereikėtų tikėtis, nesvarbu, kaip pačiam tai atrodo elementaru ir privaloma.

Bet kad ir kaip norėtųsi patikėti tokia filosofija (nes juk gerokai paprasčiau būtų, ar ne?), vis kažkas joje atrodo neišbaigta. Toks mąstymas gali vest į egoizmą (visko statymasis tik iš savęs, per daug neinvestuojant į aplinką, nes konkretaus rezultato ar atsako nereikia tikėtis). Arba į dvigubų standartų suvešėjimą (standartų sau ir aplinkiniams išsiskyrimas). Bet ir tai turbūt galiausiai būtų galima užginčyti.

Pastaruoju metu kaip dar viena priešpriešą šiai minčiai pasirodė pasitikėjimas. Mano supratimu, pasitikėjimas yra atvirumo kupina bendravimo forma skirta tik palyginti siauram žmonių ratui. Na, bent jau taip dažniausiai gaunasi. Ir iš žmonių, kuriais mes pasitikime, galiausiai vis tiek kažko tikimės. Tikimės supratimo, tikimės išklausymo, tikimės nesmerkimo, tikimės, kad nekrės žiauriai baisų prankų pasinaudodami informacija apie didžiausias mūsų baimes, etc etc. Tai jau nebėra norai. Tokių dalykų norėtųsi iš viso plataus pasaulio, bet kadangi ne taip viskas veikia, galiausiai tai susikoncentruoja ir tampa pasitikėjimu, kuris veda į konkrečius lūkesčius įvairiomis aplinkybėmis. Vat šitoje vietoje ypač praverstų žmonių instrukcijos, nes pakankamai retai išreiškiama, ko tikimasi su pasitikėjimu. Nors kita vertus, dažniausiai net ir patys nežinome ko tikimės. Darom prielaidą, kad pasitikėjimas, kaip universali sąvoka, visiems veikia vienodai ir kad tiek tai ko tikiuosi pats ir ko tikimasi iš manęs yra labai panašu, dėl to tiesiog principingai neišreikšdami to arba tiesiog pykdami, nes manom, jog tikslingai elgiamasi ne taip, kaip reikėtų. Arba tiesiog dėl skirtingų kalbos formų, bandymas įvardinti lūkesčius lieka nesuprastas (apie kalbas kada nors bus daugiau). Bet, aišku, tai galioja tik tais atvejais, kuomet pasitikėjimas neveikia taip, kaip mums atrodo, kad turėtų veikt. Taip, aišku, būna ne visada.

Nepaisant visko, vis tiek nežinau atsakymo, ar galima tikėtis kažko iš kitų žmonių ar ne. Žinau, ties kuriuo variantu greičiausiai dar kuriam laikui apsistosiu, tačiau nežinau ar tai teisinga. Baisoka tokiomis temomis mąstant susivokti, kad įmanoma, jog apie tai galvodamas dalį pačių koncepcijų, kurių veikimą bandau išsiaiškinti, suprantu klaidingai, taip išstatydamas save prieš statistiškai normalų pasaulį. Kaikurios galimybės tiesiog baugina.

Read More

Prieš penkis metus ir vieną dieną šitame bloge atsirado pirmasis įrašas. Vien dėl šito fakto atsiranda poreikis kažką parašyt. Toks kaip ir beveik jubiliejus jau. Bet pasirinkti temą iš sufleruojamos gausybės taip tiesiog nesigauna. Galima būtų klišiškai pavardint, kas per tuos penkis metus pasikeitė pasaulyje, kas apskritai gali įvykti per tokį laiko tarpą ir panašiai. Žodžiu, nuobodūs skaičiukai, kuriuos galima turint noro susigooglint ir pačiam. Bet buvo tokia mintis. Nes klišės visai smagu. Ir kartais veikia. Netgi drafto pradžia jau buvo, bet kai pradėjau vardint kokios naminių gyvūnų rūšys greičiausiai neišgyveno tokio laiko tarpo, nusprendžiau, kad gal vistik reiktų paleist šitą mintį.

Taip pat būtų galima padaryti viso blogo apžvalgą. Pavardinti temas, kuriomis kalbėta, parankioti charakteringas ar savotiškai įdomias mintis, apžvelgti kolegų veiklą, pripilti statistinių skaičiukų. Bet nesinori to tiesiog praleisti per savo mąstymą, kažką iškreipiant ar kažką pražiopsant. Jei ir kalbėti apie blogo turinį, tai bent ne jubiliejiniame kontekste. Nes visi tekstai, kad ir kokie jie bebūtų, tiesiog yra. Paliečiamos temos, išreiškiamos emocijos, atspindimas laikas. Kalbėti apie tai suspaudus tai po jubiliejaus skėčiu atrodo šiek tiek nepagarbus ar bent jau nepelnytai sumenkinantis procesas. O jei dar pridėjus ir skaičiukus, kiek kas kur ką, tai per daug visas šita reikalas būtų robotizuojamas, savotiškai. Bet gal ir nevisai. Bet gal ir veiktų tai ir būtų gerai. Bet nesinori kalbėti ir apie tai.

Tada, aišku, galima tiesiog pakalbėti apie laiką. Tiesiogiai arba susiaurinant temą iki asmeninio kelio per tuos metus, arba tiesiog kaitos, arba mąstymo evoliucijos, ar tai apie dimensijas ir suvokimą… Žodžiu, neaprėpiama galybė temų. Bet šiandien man ne taip stipriai tai įdomu, kad gautųsi kažkas pakenčiamo.
Skamba kaip netikęs, gimtadienio palinkėjimas: „Kadangi aš čia galvoju taip ir anaip apie dalykus, tai žiūrėk, su gimtadieniu ir būk“, vos ne. Bet nevisai. Nors ir netobula, bet kažkaip gimtadienį paminėti reikia, ar ne?

Įdomus, persipynęs su viskuo reikalas, kurį ir numarint norėta, ir prikelt ir apskritai, kuris sukelia daug visko, bet galiausiai džiugina, nors kartais ir truputį karčiai. Ir ilgiausių metų, ilgiausių!

Vat tokios mintys ateina, pamačius, kad praėjo penki metai ir viena diena nuo pirmo įrašo.
IMG_1865

Read More

Žinot tuos momentus, kai vidury dienos iš niekur nieko ateina noras pasiklyst miške? Tada užbaigiat viską ką pradėję (arba ne) ir išeinat ieškot miško, kuriame būtų galima pasiklyst.

IMG_4502

Giliai širdy suprantu, kad šitoks noras nėra standartinis šiuolaikinio žmogaus norų sąraše, bet viliuosi, kad kas nors dabar sėkmingai pasiklydęs, sėdi ant kelmo ir skaito šitą tekstą. Kad ir kaip ten bebūtų, labai jau nepatogu gyvenat dideliam mieste įgyvendint tokį norą. Ypač kai nevairuoji ir neturi galimybės patogiai nuvykt kurs nors į išties klaidų mišką. Gyvenant mieste belieka išeit į balkoną, apsidairyt, kurioj čia pusėj arčiausiai matosi didesnė medžių sankaupa ir eit ta kryptim.
Taip ir išeini žmogus pasiklyst.

IMG_4460

Šiaip tai keista, kad atsirado toks noras. Niekad manęs miškai netraukdavo. Paskutinį kart turbūt taip nuoširdžiai klaidžiojau po rimtus miškus tik vaikystėj, kuomet kažkuris iš artimųjų vedėsi grybaut (matyt, tais laikais net ir grybus pažinojau). O nuo to laiko nepasitaikė progos ir entuziazmo kombinacijos, kuri taip sėkmingai nuvestų mane į medžiais grįstą gamtą (miškeliai nesiskaito, juose šiaip ar taip sunku pasiklysti). Dabar žvelgiant atgal į laikus be miško, atrodo, kad man tai visad siedavosi su pasiklydimu ir su juo einančiu siaubu. Baisoka nueit į gamtą ir neberast kelio iš jos. Arba baisoka išeit iš namų ir neberast kelio atgal į juos. Šiaip ar taip, baisoka. O mano galvoje pasiklysti atrodė ganėtinai paprasta, ypač to nesiekiant.

1

Žingsniuojant tramvajų gatve link žaliuojančio miško (aš pradedu įtarti, kad galbūt truputį per drąsu tai vadinti mišku…) tokios mintys žadėjo gana optimistišką scenarijų – pasiklysti turėčiau be vargo. Ir išties, jausdamas, kad jau už kampo kažkur glūdi miškas, sugebėjau lengvai pasimesti ieškodamas praėjimo tarp namų (civilizacija, am I right?).

2

Tuo metu stebėtinai žavingai atrodė fizinio pasiklydimo idėja. Nors kartą, pilnai, iki galo, nežinot kur tiksliai esi. Daliniai to jausmo variantai visiems karts nuo karto pasitaiko, bet toks ultimate, grynas pasiklydimas! Net galva svaigsta apie tai galvojant. Aišku, aš, kaip šviesaus proto turėtojas, supratau, kad taip minimaliai nutolstant nuo civilizacijos pasiklysti net ir tokio šviesaus proto turėtojui nėra taip paprasta. Bet žinot, optimizmas.

3

Papuolus tarp medžių pradžia nebuvo daug žadanti, kuomet einant vos pramintu taku (tik nereikia, galima pasiklyst ir takais einant!) teko atidžiai sekti, kuomet aplinkinė augmenija uždengs pamiškėj stovinčius namukus, kad būtų galima po truputį pratint protą prie pasiklydimo (juk nesuplanuosi, kiek laiko bastysies nerasdamas išėjimo, tai geriau iš anksto apsiprast). Nepaisant tokios pradžios, takai galiausiai nuvedė iki gilumos, kur net vaizdiniais civilizacija nebepriiminė apie save. Tada pradėjo darytis labai smagu galvojant, kaip visiems pasakosiu apie pasiklydimą miške, nes nu toks nuotykis, ne kiekvieną dieną gi miške pasiklysti. Tuomet iškart kilo klausimas, iš kur ateina tas džiaugsmas apie dalinimąsi šia patirtim, jei pasiklyst išėjau. Bet greit nustūmiau tokius klausimus į šalį. Juk turėsiu laiko apie viską pagalvot miške, kol kas nors ieškos. Na, arba kol pats nuspręsiu išeit, supratęs, kad per daug gerai pasiklydau, jog surastų kas.

IMG_4519

Bet, kaip žinia, nebūna tobulų dalykų pasauly. Besekant vos pramintais takais į, mano įsitikinimu, miško gilumą, tuoj sutikau ir grįstus takus, ir vietinius bėgikus. Bet kaip ten kažkaip sako apie atkaklumą, tęsiau savo žygį. Vėl suradęs vos pramintus takus sekiau juos į kalnus ir žemyn. Sunki buvo kelionė, bet mintys, kad nuovargis gali padėt pasiklyst, kėlė upą. Na, bent tol, kol vėl išlindau į taką. Įtardamas, kad šiandien jau vargu ar pavyks įgyvendinti planą, ir suvokdamas, kad laukia dar geras galas paklaidžiojimo ieškant kelio iki pažįstamų vietų, nusprendžiau eiti namo.

IMG_4517

Ateinančią savaitę turbūt dar kart pabandysiu pasiklysti. Kelią, visgi, jau žinau.

Read More

Gyveno tokiam nedideliam kaimely mergaitė, kuri labai mėgo megzti. Ne tik mėgo, bet ir žiauriai gerai mezgė. Tipo visas kaimo močiutes apmegzdavo vakarais prie židinio. Galiausiai tos močiutės matydamos, kad vat šita tai visą kaimą megztiniais aprūpins, pradėjo ją couchint. Neužilgo mergaitė jau vietos mezgėjų turnyre apmezgė net kaimyninių kaimų senmerges, taip pasirodydama svietui kaip didis talentas. Kaimo gyventojai pradėjo labai džiaugtis, kad vat, turi aukštos klasės mezgėją. Nesvarbu, kad didelė dalis kaimo žmonių net nemėgo megztinių, bet kažkuo tai džiaugtis reikėjo. Žodžiu, mezgėsi sau kelią per pasaulį toji mergaitė, o kaimo žmonės net vietinius būrimo salonus pradėjo mergaitės vardu vadint, nes kažkuo didžiuotis reikėjo. Galiausiai atėjo apskrities amatininkų šventė, kurioj visi net neabejojo, kad mergaitė numegs šaliką, tokį, kad be klausimų visi įvertins ją kaip mezgimo masterę. Įpūsėjus eglučių raštui, maždaug tada, kai jau reikia pasikeist siūlų kamuolį, mergaitei išsprūdo virbalas iš rankų. Aišku, greit pasigriebė kitą ir numezgė labai šaunų šaliką, tokį su elniais tarp medžių, žalsvą, bet vat, močiučių elderių komisiją nusprendė, kad vistik jaunoji mergaitė iš kito kaimo geriau pavarė, nes beanie hatai su trikampiukais dabar labiau madoj, tai auksinius virbalus jai ir padovanojo. Susižinoję kaimo žmonės apie tokią gėdą pradėjo kaip tik įmanoma plūstis. Vieni sakė, kad mergaitės pirštai jau per stori megzt taip kaip priklauso, kiti aiškino, kad blogą techniką pasirinko mezgimui (jie laikraščius skaito, jie žino kaip teisingai megzt reikia). Aišku, ne visi kaimiečiai buvo kaimiečiais, buvo ir tokių, kurie gyrė mergaitę, kad vistik šauni ji mezgėja. Niekas nežino, tos pagyros nuoširdžios buvo, ar iš noro pasirodyt ne tokiais kaimiečiais kaip tie, kurie pirštų storumą kaltino. Bet šiaip ar taip, tame kaime žmonės net nelabai mėgo megztinius, o apie kažką kalbėt tai reikia.

Read More

Labai banali pasaka apie miško žvėris.

Šiaip tai, įsivaizduokit tą tokį standartinį mišką iš pasakų ar anekdotų. Na, gal tik čia zuikis ne toks durnas, bet visa kita – daugiau ar mažiau taip pat. Ir ten vat gyveno lokys. Toks geraširdis geraširdis. Dėl savo geros širdies jis visiems vis stengdavosi kaip nors padėti. Tai padės pastatyti tvirtą pašiūrę šerniukams, tai pabaidys kaimyninio miško briedžius, kurie muštis su savo kregždėm atvažiuodavo, tai ežiukui valtelę išdroš. Žodžiu, žiauriai geros širdies buvo tas lokys.

Ir jei jau manėt, kad geriau būti negali, visa tai darydavo jis net neprašytas! Eis ryte į kitą miško galą rinkti uogų žiemai, pamatys, kad ežiukas liūdnas šlitinėja pirmyn atgal aplink senąjį ąžuolą, tai grįždamas jau turės mažą valtelę, tokią kaip tik ežiukui irstytis, kad jis galėtų ežere plaukioti. Geros širdies. Bet, tiesą sakant, ne visiems žvėrims patiko toks lokio elgesys. Aišku, visi vienareikšmiškai sutarė, kad lokio širdis gera, bet taip pat sutarė, kad jo stiprios letenos ir silpna kantrybė.

Matot, ežiukui valties nereikėjo. Šiaip tai, tuo metu jam nieko nereikėjo, jis tiesiog šitaip mankštinosi galvodamas apie artėjančius rinkimus, bet su lokiu nepasiderėsi… Miško elnias dar lig šiol neatgavo balso, po to, kai ėjo pasikalbėti su lokiu, kad jam nereikalingos tos rogės ir kad elnias jų tikrai nenaudos. Elnias buvo kuklus ir draugiškas, tikėjo pokalbio ir sutarimo galia. Keliems bičiuliams drąsiai pasakė, kad vat, eina kalbėtis su lokiu, nes tokią širdį turėdamas, juk turėtų lokys suprast. Drąsiojo kalbėtojo balso niekas ir nebegirdėjo, o nuo to laiko jis net ir vasarą rogutėmis važinėja. Sunku, bet reikia.

Dėl to ežiukas ir nenorėjo pyktis su lokiu, nes lokys sako, kad lokys žino geriau, o jei jau neklausysi jo, tai jam pasidarys taip liūdna, kad net supyks. Aišku, jis neskriaudžia miško gyventojų, jis geras lokys. Net ir balsas jam pakyla visai netyčia. Tas pats balsas kuris atėmė elnio kalbos dovaną.

Taip ir gyveno visi tame miške. Daugelis vietos gyventojų vengė lokio, o kuomet susidūrimas būdavo neišvengiamas, pasitempdavo ir pasakodavo, kaip jiems viskas sekasi, kaip gerai – žodžiu, nebandyk padėt mums. Bet nors ir vengė lokio, miško žvėrys nepyko ant lokio. Jie suprato, kad turint tokią didelę širdį sunku nepadėti visiems iš eilės. Teisybės dėliai, reikia paminėti, kad ne visi žvėrys vengė lokio. Buvo keli gudročiai, kurie sutikę lokį pirmi pradėdavo sakyti savo problemas, subtiliai užsimindami apie galimus sprendimo būdus.
Labai jau mažas šiemet kiškio kopūstų derlius, o jie tokie reikalingi mano kailiukui, – liūdnai nuleidusi akis sakydavo vietinė jūrų kiaulytę (iš pradžių vietiniai turėjo klausimų, bet galiausiai suprato, kad šis padarėlis su jūra neturi nieko bendro, o kadangi kiaulytė, tai beveik jau ir šernas, vadinasi miške tinka gyventi) – tai gal galėtum mano namukui trečia aukštą sumūryt?
Lokiui dėl jo geros nekildavo klausimų, kuo kopūstai ir trečias aukštas, kuriame planuoja įrengti svečių miegamuosius, susiję. Kitą dieną prašyti darbai jau būdavo padaryti.

Tik nesupraskit neteisingai, tikrai ne viskas ką lokys darydavo būdavo nesąmonės pridarančios daugiau problemų. Tokių geraširdiškumo apraiškų buvo mažesnė dalis, tačiau dėl tų retų atvejų, kuomet jis sukaldavo inkilą triušių šeimynai pušies viršūnėj, žvėrys jo ir vengė, nes lokys buvo per daug užsispyręs, kad išklausytų, kodėl nereikia jo dovanų. O ir girdint tai jam labai suspausdavo širdį, o žinot, žvėrys visgi instinktų varomi padarai, jei skauda – reikia gintis. Dėl to bandantys atsisakyti jo dovanų būdavo aprėkti, išvadinti nejautriais savanaudžiais, ir galiausiai turėdavo prašyt to paties lokio kopėtėlių, kad kažkaip į tą pušį užsikabarotų…

Čia dabar turėtų prasidėt lokį pakeisiantis veiksmas, tačiau šioj pasakoj tokio nėra. Nes lokiui gerai ir taip. Miško žvėrys irgi prisitaikę jau taip gyvent, o prašalaičiai ar nauji miško gyventojai retai būna pakankamai drąsus naujoje aplinkoje ginčytis su tokiu padaru kaip lokys. Taip ir gyvena visi toliau. Trumparegiai vaikščioja su gremėzdiškais ramentais, nes anot lokio tai turėtų padėti daugiau maisto susirinkti žiemai. Ironiška, bet akinius gauna kurios nors galūnės netekę žvėrys. Na, bet veikė tas miškas. Visi buvo laimingi ar bent tikrai nebuvo nelaimingi. Tie, kurie nepakeldavo lokio didelės širdies, tiesiog išsikraustydavo. Ir viskas ten buvo gerai.

Moralo kažkokio čia kaip ir nėra. Tiesiog norėjosi papasakot apie lokį, nes per liūčių sezoną baisiai nejauku tame ežere šaukšteliu irstytis…

eziukas

Ežiukas saulėlydy, 2016

Read More

Šiandien atėjo mintis, kad noro koncepcija yra išsigalvotas pasakų personažas, tam, kad lengviau būtų užmigdyti mažuosius, į galvą prifarširavus svajingų užliuliuojančių sąmonę vaizdinių. Nors daugelį pasakų personažų su laiku demaskuojame kaip nuo realybės nutolusius apsišaukėlius, norai sugeba keisti kaukes pakankamai greitai, kad netektų jiem pasibaigti miesto kartuvėse.
Aišku, tokios mintys yra net neskoningas absurdas, nes socialiniai mokslai su pakankamai svariu kiekiu argumentų galėtų paaiškinti kas ir kaip čia su tais norais yra, tačiau vistiek baisiai smagu įsivaizduoti pusamžį smulkų dieduką, kuris rusy turi didžiulę spintą pilną kostiumų, kaukių, perukų, platforminių batų (kad būtų galima ūgį pakeist), putpalsčio prikamšytų paltų (kad pečius paryškint, kai reikia vaidint tvirtą norą) ir kitokių atributų būtinų vieno žmogaus spektakliams. O kai apsimutūriuoja tos dienos noram, užtikrintai vaikštinėjantį miesto gatvėmis ir kuriantį naujas fantazijas. Liūdnai stabtelėjantį prie kartuvių miesto centre, kur apsirašaroję trys paršiukai meldžia pasigailėjimo. Arba paspartinantį žingsnį, kuomet eina pro skerdyklą, į kurią tuo metu vedamas būrys baltų žirgų. Žiauroka, bet tame pasaulyje vistiek visi karts nuo karto atgyja.

O šitas pamąstymas šiandien atėjo dėl aplinkoj siautėjančių norų. Vienam jo racionali ir solidi norų brigada nuosekliai vykdžiusi penkmečio planą susiduria su kitų skyrių netyčia pražiopsotu ateinančiu shitstormu ir dabar suabejojusi savim bando tęsti darbus. Kitam atėjo laukinis noras, kuris nesiskaitydamas su aplinkiniais pradeda trukdyt organizacijos veiklą. Trečiam truputį prisimerkę jo norai praleidžia ne iki galo visus punktus atitinkančią realybę, bet dėl nuovargio jau net ir nebesistengia sužiūrėti ar viskas dera.
Net gaila pasidaro dėl vaizduotėj pagal Benny Hill’o muzikėlę vaikomų norų, kurie tuo metu kažkam stato arba griauna gyvenimus. O gaila. Ir lengva man kalbėti apie tai, kuomet mano paties minčių ikvizicija jau visus to pusamžio dieduko kostiumus įsiminę ir vis rečiau per savo aplaidumą suteikia progą viešumon tam vargšiukui išlįst.

Ir šiaip, žinokit, nesveika kurt pasakas apie tokius dalykus. Nuo bandymo alegoriškai perteikt gerokai per stipriai komplikuotus vidinius procesus, nejučia pereinu prie nepriklausomo siužeto formavimo, įkvėpto katik sugalvotų personažų. Taip viltis krenta į akį nerimui, dėl to žiauriai užpavydi svajonės, o į miestą katik grįžusį sveiką protą į dvikovą pakviečia realybė. Baisoka taip befantazuojant netyčiom sau psichiką sujaukt.

Bet šiaip, sveikas protas turėtų nugalėt, nes jis kaiptik buvo išvykęs pas vienuolius mokytis kovos menų.

Nors niekas nežino, ką realybė pastaraisiais mėnesiais ten savo rūsy veikė.

Read More

Susimąstau kartais apie pensijų dydžius ar tai dabartinę pokemonų karštinę ar tai apie antrą dieną mieste tvyrančią miglą, nepriklausomai nuo temos dažnai įsisukdamas į mąstymą apie mąstymą, kodėl vienokios ar kitokios išvados ir mintys ateina nušokus nuo vienos temos prie kitos. Taip natūraliai nueinu prie uždaro loopo, kuriame betkokios idėjos tuoj pat maišosi su jas paneigiančiom ar apskritai abejojimu viskuo. Tada tenka eit žiūrėt kačiukų video internete arba sukaupus valią nukreipt temą į kažką apčiuopiamesnio. Taip karts nuo karto į galvą sugrįžta šitas projektas. Tai kas buvo, kas yra ir kas galėtų būti. Ir kaip bebūtų keista, per ilgą laiko tarpą šviesiausiai atrodo dalis apie tai, kas galėtų būti (neteigiant, kad būta kažko tamsaus, bet vistik pilkos atspalvių gi daugiau nei penkiasdešimt). Apskritai, ateina baisiai daug minčių galvojant apie šitą blogą. Ir didžioji dalis jų stipriai siejasi su mano paties asmeniniu ryšiu, buvusiais lūkesčiais, pasikeitusia mąstymo koncepcija, bloginimu ir panašiai (baisiai sunku taip tiesiog sužymėti viską, nes rankų miklumo neužtenka sutypint visko, kas teka mintim. Natūralu, kai pagalvoji, kad šitos mintys kaupėsi jau ilgą laiką ir davus joms progą išsilaisvint, jos pradeda veržtis nevisai suvaldoma jėga (vat šitoj vietoj ateina susimąstymas apie jėgos, niutonų ir minčių ryšį (taip, žinau, yra žmonių kurie nukryžiuotų mane už trigubus skliaustus))). Kad ir kaip ten bebūtų, viena mintis visad stovi pirma visų čia prieš tai išvardintų – noriu tęst šitą projektą.

debesai1

Nors pats pavadinimas ir dalis pradinės blogo koncepcijos puikiai veikia kaip meditacinis triggeris pakontemliuoti apie tai, kas dedasi savoj galvoj, o jei jau jautiesi šventiškai, tai ir apie tai, kas dedasi kitų galvose. Vistik toks šito projekto panaudojimas neduoda tiek, kiek iš esmės galėtų duoti. Gink dieve (atleiskit tie, kuriuos žeidžia tokios frazės, jos ne iš piktos valios atsiranda, o cenzūruotis baisiai nesinori, nes kas tuomet beliks iš raiškos, jei kiekvieną potencialiai aštresnę frazę keisim pūkinėm arba bent jau bandysim nuzulint, kad nesibadytų? Bet garbės žodis, ne iš piktos valios) nesakau, kad mąstymas vardan mąstymo yra kažkas blogo, tiesiog žiūrint į save vis dažniau tenka garsiai paklaust, o kas iš to mąstymo, jei yra galimybės, sąlygos, bet vaisiai visgi neužsimezga? Kaip vaizduotė be kūrybingumo džiugina ir spalvina pasaulį savo akyse, bet tomis spalvomis su kitais nepasidalina (mintis dalinai pasiskolinta iš Ken Robinson „The Element“). O kaip ten sako, sharing is caring? Ir išties, dalinimasis mintimis yra grynas rūpestis aplinka. Tik reikia nepamiršt priimt ir tos dalies, kurią tau atlaužia aplinkiniai. Egocentriški altruistai niekam nepatinka. Turbūt. Šiaip ar taip, pažvelgęs į dalinimasi iš šitos pusės net lengvai nustebau, kaip toli nuo to buvo mano asmeninė vizija šitam blogui. Žinot tuos momentus, kuomet išmuša prakaitas prisiminus tuos momentus, kaip penktoje klasėje kažką pristatinėdamas prie lentos susimovei taip, kad aplinkiniams net juokinga nebuvo dėl svetimos gėdos gausos? Na, tai kažkas tokio. Tik tiek, kad penktoje klasėje lyg ir nebuvo tokių nutikimų. O jei ir buvo, prašau nepriminkit, norisi tokius dalykus pasilikti desertui, kuomet einant gatve švystels tie vaizdiniai prieš akis ir beliks tyliai nusikeikus bandyt prisiminti kur aš čia dabar ėjau. Taigi, grįžtant prie temos, ką mąstom visad buvo grynai asmeninių minčių ir šalia esančių žmonių minčių agregatorius, ir ne kitaip. Kad ir ką tai reikštų. Kartais net nesvarstant kitokio mąstymo egzistavimo (neskaitant tų dėdžių, kurie prirašė knygų odiniais viršeliais), nurašant blogų neturinčius mąstytojus, kaip, savaime suprantama, nepakankamai kompetetingus mąstyti, o ką jau kalbėti apie dalinimąsi tomis mintimis. Natūralu, kad tuomet iš noro padėti pasauliui atsirasdavo pamokslininko tonas ir vargonai fone (esu įsitikinęs, kad tikrai čia rašydamas esu girdėjęs pritariamuosius vargonus). Baisu, a?

Vėloka jau, mintys per daug šokinėja, tad baisu ir tęst dabar šitą įrašą. Nors pasiliksiu peržvelgimą ir postinimą kitai dienai, bet vistiek atrodytų truputį piktą rytojaus sau palikt tokį draftą, kuriam reikėtų įgudusių filologų komandos, kad teisingai išinterpretuotų viską iki galo. Bet bus dar. Tikiuosi, kad nuosekliau ir truputį rišliau (šiam įrašui leisiu išsitaškyt kaip jam išėjo, nes, kaip minėjau, per daug užsikaupė visko). Pažadu. Nebent kas nors labai labai labai išbars ir sugėdins dėl šito teksto. Laikau čiūrkius, kad taip nebūtų, nes visai smagu.

O dabar miegot. Labanakt.

Read More