atsakymai

Radau atsakymą. Neišsakytą, ne lauktą, bet sulauktą. Tokį pat, bet atvirkščią. Iššvirkščia, bet siūlės dar negraužia. Pasiūlys ir sugrauš.

Rytoj užges, o gal liepsnos lik galo. Liks gal šviesos ir geriau matysis dagtys, kad atspindys dar neišnyktų, su kuriuo apkeista vietom. Pakeistos vietos, keistos vietos.

Bet vis tiek, rytojus pasakys arba kaiptik tylės užtušavęs atsakymą. Tuščia ir vėl. O gal ir ne. Per daug praleista piešiant į priekį. Bet atsigręžus per daug pribraukymų, kimūs žodžiai – neišskaitysi. O dabar reikia rašyt toliau ir žodžio nepradėsi juk nežinodamas jo pabaigos. O baigtis turi, nes kitaip, kam jis išvis jei vis taip švysčios be prasmės. Prasmės šviesoj nereikia, bet žodžiai turi baigtis. Jei prasidėjo tai ir baigsis. Galima ir pabaigtus juos apvedžioti, vedžiojant link prasmės save. Neįprasta ir keista ir norisi sustot, išbraukt, patraukt, pakeist, bet keista kartais paprasčiau. O gal ir ne. Juk paprasta niekad nebuvo. O pakeist norėtųs.

Nors ko norėt, kai viskas pavogta. Iš šian bei ten, kad šiandien būtų dėl rytojaus. Nes rytojus neklaus iš ko jo šiandien pastatyta. Tik gaila, kad raktų pakabukas nulūžo.

atsakymai

ateities disneilendas


Galvojau, kaip čia reikėtų pristatyti naujausią HBO ir Jonathan Nolan (Christopher brolis, kartu rašęs tokius filmus kaip “Interstellar” ar “The Dark Knight”) šedevrą “Westworld”, tuomet prisiminiau, kad berods antros serijos viduryje taip užsikūrė smegenys, kad teko sustabdyti žiūrėjimą, griebti popieriaus ir rašiklį ir pasižymėti atėjusias mintis. Taigi, pristatymui pateiksiu mintis, kurias sukėlė serialas. Originaliai tekstas, dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių, buvo rašytas anglų kalba, bet kadangi šiek tiek gėdyjuosi savo akcento, pateiksiu jį išverstą.

Ar žinot kodėl dirbtinis intelektas arba vien dirbtinio intelekto idėja yra tokia trigdanti? Ne dėl to, jog kažkur giliai galvoje manome, kad vos tik pradėjęs mąstyti kompiuteris per akimirką susivoks, kokia iš esmės sugedusi yra žmonija ar kad tiesiog prasidės matricoje ar terminatoriuje pavaizduota revoliucija. Vos tik sukursime kažką, kas sugebės samprotauti pats, mūsų pačių egzistavimas pasuks abejonių keliu. Sukūrus smegenis ilgainiui sukursime ir kūną. Iš pradžių minimalų, paprastų darbų atlikimui, po to žmogiškesnį, kad nebūtų taip keista žiūrėti į po namus zujantį ir dulkes valantį burzgiantį metalo gabalą. Tada ateis mintis šiek tiek optimizuoti jį. Žinot, kad patogiau būtų galima eksplotuoti įvairiomis sąlygomis ir kad apskritai būtų toks biški ekologiškesnis daiktas. Bioinžinerija čia ras sau veiklos ir taip pradėsim juos maitinti deguonimi ir grūdais, nes instaliuosim biologinius organus į juos. Tuomet bus tik laiko klausimas, kol po mūsų namus slankios ir patarinės dėl rytojaus pokalbio dėl darbo pilnai organiškas mūsų pačių kūrinys. Gal net ir vidinę reprodukcijos sistemą kokią tai sukalsim, kad patogiau juos daugint būtų. Ir kai visa šita bus įgyvendinta kils visai pagrįstas klausimas, o kuo gi jie skiriasi nuo mūsų ir pala pala, o tai gal ir mus kas nors taip sukonstravo? Ir dabar natūraliai daugeliui kyla tokie egzistencialistiniai klausimai, tačiau visa tėra smegenų joga, kurios realios įtakos ir naudos vis dar lieka diskutuotinos. Tačiau kuomet sukurtume savo atvaizdus iš nieko, šitie klausimai pasirodytų visai kitoje šviesoje, kur religija, vertybės ir apskritai kultūra turėtų būti peržvelgta iš naujo, nes galbūt tąkart kažką praleidome nepagalvodami apie tokias galimybes. Bet kita vertus, mūsų naujasis kūrinys sugebėtų mums visa tai paaiškinti, jei tik išdrįstume paklausti.

Tokias mintis gali sukelti šitas serialas. Kaip jau turbūt įtarėt, jame stipriai figuruoja dirbtinio intelekto tema. “Westworld” vaizduoja laukinių vakarų tematikos, pavadinkim, atrakcionų parką, į kurį atvažiuoja pailsėti ir pasilinksminti žmonės. Kadangi visi parko “darbuotojai” yra androidai, tai iš esmės tas parkas yra didžiulis, realaus pasaulio, RPG, kuriame apstu veiklos ir questų. Žodžiu, linksmybės visai šeimai ir visų iškrypimo laipsnių žmonėms.

Kaip visoje geroje mokslinėje fantastikoje, serialas kalba apie tai, kas mus daro žmonėmis, kokią atsakomybę turime prieš savo kūrinius, bei apskritai kur užsibaigia moralės normos. Visi šie klausimai atrodo labai laiku ir vietoje, kuomet mes kaip civilizacija esame ankstyvajame dirbtinio intelekto saulėtekyje.

ateities disneilendas

apie humorą ir veganus

Lietuvos viešojoje erdvėje vis daugėja idėjų pasisakančių prieš patyčias, už safe space bendravimą ir panašias tiesioginės cenzūros formas. Iš principo aš esu prieš cenzūrą, tad tokios idėjos kartais lengvai varo į neviltį, nes atrodo, kad bandoma spręsti problemos rezultatus, o ne priežastis. Ypač apmaudu, kai dėl to nukenčia blogo nelinkintys juokautojai. Kalbant apie humorą, stengiuosi vadovautis požiūriu, kad nėra temų, kuriomis nebūtų galima juokauti ir kad įsižeidimas yra asmeninis žmogaus pasirinkimas (kaip ir bet koks psichologinis kentėjimas civilizuotame pasaulyje. aišku, tai ne taip paprasta kalbant apie vaikus ar psichologinių problemų turinčius žmones, bet apie tai kitą kart). Tačiau nepaisant to, manau, kad juokavimo intensija ne visuomet ištransliuojama kartu su juokeliu, dėl to reiktų turėti omenyje, kaip tai gali paveikti aplinkinius ir suvokti galimą atsakomybę prieš žmones, kurie humorą gali priimti kaip tiesioginę neapykantos sklaidą. Atrodo, kad pasisakęs prieš cenzūrą dabar skatinu cenzūruoti save, a? Šitoje vietoje atsiranda tokia labai keista riba. Galimai esat buvę situacijose, kuomet dalinamasi labai juodais juokeliais, su tikslu pasijuokti iš absurdiškų stereotipų egzistavimo, o ne iš pačių pokštų veikėjų tipo, kai kas nors pradeda visai neironiškai juodai juokaut, sukeldamas labai nuoširdžią abejone, ar jis kartais nebus rasistas/seksistas/ksenofobas/etc… Ir čia yra tas momentas, kuomet visiškai nekalta intensija gali virsti aplinkinių tamsos paskatinimu. Aš pats turiu bičiulių, kurių kompanijoje kartais juokaujama taip, kad santūrūs konservatoriai pradėtų alpti nuo padidėjusio kraujospūdžio, tačiau tame nieko blogo, nes žinau, kad tos aplinkos supranta, kad tame nėra nė trupučio priešiškumo kažkam kitam išskyrus patį stereotipą, kurio egzistavimo absurdiškumas ir yra juokingiausia dalis. Dėl šito aplinkos skirtumo aš ir svajoju apie pasauly, kuriame savęs cenzūruoti niekuomet nereikėtų, nes žmonėms net nekiltų mintis, kad juokavimo šaknimis galėtų būti neapykanta ir priešiškumas.

Šitie apmąstymai atėjo stebint eilinį konfliktą viešojoje erdvėje tarp veganų ir ne veganų. Apskritai, visas antiveganiškas kultas pasirodė naujoje šviesoje, nes pasidarė aišku, jog visi tie juokeliai prasidėjo nuo stereotipo pašiepimo, bet galiausiai virto tiesiog neapykantos skleidimo forma, kuri visiems labai juokinga. Žmonės, besijuokiantys iš absurdo buvo išgirsti kaip linksmi kritikai, taip paskatinantys ir patiems laisvai dalintis neapykanta veganams.

Anksčiau esu šiek tiek kalbėjęs apie dvilypį mąstymą, bet šitoje temoje jaučiu pareigą pasikartoti. Galbūt man vienam kyla šitas klausimas, bet ar tikrai yra normalu valgyti mėsą, bet tuo pačiu metu kreivai žiūrėti į skriaudžiamą šunį ar katę? Na, aišku, kad normalu, nes daugelis mūsų yra šitaip užauginti. Daugelis iš mūsų buvo nuosekliai vedami keliu pasaulėžiūros, kad ne visa gyvybė yra lygiavertė, pagrindu, kuris priklauso nuo to, kas yra patogiau, net neiškeliant klausimo apie tai ar kai kurie gyvūnai gali kentėti ar ne ir ar apskritai ką nors reiškia jų kančia. Bet juk tai nesvarbu, nes žmonės yra kiečiausia rūšis šioje planetoje ir galim daryt ką norim ir patys susigalvot taisykles gyvybės vertinimui. Apsibrėžiant skirtumus tarp vištos, kačiuko ir juodaodžio. Kaip patogiau. Bet man atrodo, kad kuomet pradedame lyginti gyvybės reiškmę, natūraliai galima nuslysti į rasizmą, seksizmą ar betkokį kitą racionalaus pagrindo neturintį diskriminavimą. Nes juk ne visi gyvenimai vertingi. Bet jeigu tavo kančia dėl netenkinančio darbo, socialinės aplinkos ir kitų aplinką sudarančių kintamųjų, yra svarbi, tai tuomet kodėl nesvarbi visą gyvenimą uždaryto gyvūno kančia, kuris gyvena tam kad mirtų? Pasakysit – dėl sąmonės, ar dar blogiau – intelekto. Ir jeigu išties taip manot, aš negaliu ginčytis ir nepalaikyti jūsų, tačiau tokiu atveju jūs prarandat teisę piktintis dėl netinkamos valdžios ar pasaulį valdančio vieno procento, nes tai yra žmonės kuriem pasisekė labiau nei jums. Taip pat, kaip žmonėms pasisekė evoliucionuoti į protingesnį gyvūną už kitus likusius. Aš palaikysiu beveik bet kokią pasaulėžiūrą, kuri bus nuoširdžiai nuosekli ir sau neprieštaraujanti, nes kitu atveju tai yra gyvenimas meluojant sau ir pasauliui.

apie humorą ir veganus

Savaitės projektas ir dirbtinis intelektas

Prieš kokius metus turėjau mintį kas savaitę sukurti kažką kokia nors konkrečia tema. Tačiau vienam tokiais dalykais užsiimti truputi nuobodu, tad pasiūliau prisijungti vienam bičiuliui. Atsitiktinių idėjų generatoriumi susigeneravom savaitės temą, sutarėm, kad kažką pristatysim už savaitės ir galbūt kažkur papostinsim. Taip jau gavosi, kad tą savaitę nieko nesigavo, tad nusprendėm, kad planuoti projekto ateinančiai savaitei, kurio nepadarysi, prasmės truputį per mažai. Neseniai sugrįžo ši idėja. Pasiūliau tam pačiam bičiuliui, jis sutiko. Temą šį kart parinkau pats, pagal tai, kas pastaruoju metu vis patraukdavo dėmesį ir, kuri, žinojau, tiks ir kolegai (tiesa, šią savaitę jam pritrūko laiko kažką sugeneruoti, tad pasidalinsiu tik savo dalimi). Taip praėjusį, berods, ketvirtadienį, buvo nuspręsta kažką sukurti dirbtinio intelekto tema.

Kodėl dirbtinis intelektas? Prieš mėnesį youtube man pasiūlė pažiūrėti Sam Harris TED kalbą apie dirbtinį intelektą. Tuo metu Sam Harris vardas buvo girdėtas tik labai specifiniuose kontekstuose, kaip pavyzdžiui jo susikirtimas su Ben Affleck, “Real Time with Bill Maher” laidoje. Žodžiu – neįsiminė, tačiau dirbtinio intelekto tema visuomet buvo ta įdomi fantastikos, virstančios realybe, idėja, apie kurią visad įdomu paskaityti/paklausyti. Ši kalba labai nustebino dėl iki tol nematyto priėjimo prie šios temos, ko pasekoje negalėjau nepasidomėti kuo užsiima šis žmogus. Taip atradau labai aukštos kokybės kas savaitinį jo podcastą, kuriame paliečiamos religijos, mokslo, moralės, AI temos. Vieno iš podcastų tema buvo išskirtinai apie dirbtinį intelektą. Taip pat prie šios temos vietos galvoje prisidėjo ir šį rudenį išleistas HBO serialas Westworld, kurio ašį sudaro dirbtinio intelekto idėjos tyrinėjimai (bet galimai apie šį serialą daugiau parašysiu ateityje, tad dabar neišsiplėsiu). Iš krūvos įvairiausių nuotrupų ir atsirado idėja pabandyti kažką sukurti šia tema.

O dabar apie tai, ką apie dirbtinį intelektą sugeneravau aš. Pirmiausia atėjo mintis ką nors padaryti iš turimų filosofijos knygų (žinot, dirbtinis intelektas, šmaikštu…), ar tai nufotografuoti jų krūvą, ar iš jų padaryti loadingo animaciją, bet greit numečiau šias idėjas šalin, nes na, truputį lame. Tačiau vis tik dėmesį patraukė lentynoje gulintis Arno Anzerbacher “Filosofijos įvadas”, kuris kai kuriose Lietuvos aukštosiose mokyklose naudojamas kaip pagrindinis bendrųjų filosofijos paskaitų šaltinis. Taigi, tai yra dalies Lietuvos jaunimo pirmas sąlyčio taškas su filosofija. Šioje vietoje prisiminiau dar vieną TED kalbą, kurioje buvo pateikta idėja apie tai, kad abstrakčios formuluotės uždavinių padaugėjimas mokyklose gali tiesiogiai sietis su jaunesniųjų kartų aukštesniais IQ rezultatais. Toliau galvojant apie tai, kas yra intelektas ir kuo apskritai skiriasi žmogiška sąmonė nuo žmogaus sukurtos, iškilo vienas esminių skirtumų – mūsų sugebėjimas kurti asociacijas tarp iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčių dalykų. Taip su viename iš ankstesnių įrašų minėto komikso apie žmones atsitiktinių skaičių generatorius mintimi kilo idėja ridenant dešimtbriaunius ir dvidešimtbriaunius kauliukus atsitiktinai parinkti puslapį ir sakinį iš jau minėtos knygos, taip sukuriant smegenis laužančią sakinių pastraipą filosofijos tema. Viskas aišku, ar ne? Taigi, pristatau jums dirbtinį intelektą, arba kitaip “Ką būtų rašęs Škėma, jeigu jis būtų filosofas“.

Tuo tarpu tobulas gėris priklauso nuo daugelio aplinkybių (pvz. nuo sveikatos, kitų asmenų moralumo, visuomeninių ir politinių santykių ir kt.), kuriomis mūsų valia negali disponuoti. Stačiakampiai, kurie nėra kvadratai, sudarys skirtumo klasę „K“ – „L“. Jie praktiškai apsiriboja kategorijų nagrinėjimu arba gamtamokslio išvadų apibendrinimu. Fizikas man sako, kad tam būtinas tam tikras poveikis („iš išorės“), ir pasakoja man apie fotonus. Mašina-aparatas reikalauja duomenų ir teikia rezultatą. Kalba, kaip konstitutyvus objektiškumo apskritai įtarpinimo momentas, ir konkreti kalba, kaip konstitutyvus konkretaus objektiško kalbinio pasaulėvaizdžio įtarpinimo momentas, turi būti skiriami, bet vis dėlto jie išlieka susiję, nes galiausiai ir fundamentalioji, filosofiškai reikšminga objektiškumo konstitucija visuomet vyksta konkrečioje kalboje. Kaip anot vėlyvojo Wittgensteino, loginė analizė tik sąlyginai gali aprėpti gyvąjį kalbos vartojimą kalbiniuose žaidimuose, taip ji tik sąlyginai gali aprėpti ir filosofinių kalbinių žaidimų kalbos vartojimą. Gyvūno elgseną valdo priežastingumas (3.2.6), kuris visiškai sutampa su instinktine malonumo-nemalonumo motyvacija. Pirmo kryptis būdinga platonizmo tradicijai. Viskas, ko žmonės apskritai gali siekti, galiausiai `ra būtis. Vanduo stiklinėje yra substancija taip pat, kaip vanduo statinėje. Žinoma, šis procesas gali būti pratęstas: keletas teorijų gali būti aiškinamos viena aukštesnio tipo teorija, ir iš jų taip pat gali būti išvedamos naujos žemesniojo tipo teorijos. Būtybės pažinumas – patyrimo faktas, kuriuo remiasi bet kokia filosofija (1.3.1). Juslumas yra pasyvi potencija, kurios prigimtis tokia, kad išorinis juntamas daiktas ją keičia. Kadangi tokiu būdu jis turi praeitį ir ateitį savo dabartyje, mes jį vadiname istorine būtybe. Logistikai rūpi atlikti tokį griežtą formalizavimą, kad ženklais (simboliais) galima būtų „skaičiuoti“, laikantis nustatytų operavimo taisyklių (kaip matematikoje). Ši teorija teigia, kad pasaulis yra „faktų, o ne daiktų visuma“ (Tractatus 1.1).

Savaitės projektas ir dirbtinis intelektas

Pamokančios istorijos apie technologijas

Galvojant apie pamokančias pasakas ir istorijas, visuomet pirmiausiai į galvą ateina „Struwwelpeter“ (anot interneto „Vaikai vanagai“ lietuviškai). Plona iliustruota knygutė, kurioje šūsnis grafiškų pasakojimų apie vienaip ar kitaip negerai besielgiančius vaikus bei žiaurias to elgesio pasekmes (sudeginta mergaitė, nukarpyti pirštai ir kitokios mielybės). Sunkoka suvokti, iš kur vaikystėje į mano rankas pateko šita knyga, ypač turint galvoje, kad visi, kurių klausiau apie šią knygą, teigia su ja nesusidūrę. Nežinau ko ta knygutė išmokė, bet atmintyje tikrai paliko ankstyviausio siaubo antspaudą.

Kad ir kaip ten bebūtų su tais „Vaikais vanagais“, pamokančios pasakos būna ne tik vaikams. Ir būtent vieną tokį nevaikiškų pasakų rinkinį norisi pristatyti jums. Tai Charlie Brooker sukurtas serialas „Black Mirror“. Įtariu, kad žodis pasakos, apibūdinant šitą serialą, gali truputį sudirginti jo fanus, bet būkim neturtingi, bet teisingi, kaip sako liaudis.

Black Mirror daugiau yra trumpų filmų rinkinys, nei serialas, nes vienintelis dalykas, išskyrus pavadinimą, jungiantis atskirus epizodus, yra visus filmus vienijanti dabarties ir ateities technologijų keliama grėsmė ir jų įtaka įvairiausiems gyvenimo aspektams. Kartais šiek tiek technofobiškai, o kartais tiesiog smalsiai tyrinėjant, kaip viena ar kita technologija gali paveikti, o galbūt jau ir veikia mus. Pradedant norma tapusiu žavėjimusi ekranuose rodomu smurtu, baigiant distopinėmis, socialinių tinklų like‘ais grįstomis, visuomenėmis. Kaip ir pridera pasakoms, nuosekliai ir aiškiai parodoma, kaip veikia istorijos pasaulis, kas to pasaulio žmonėms atrodo normalu ir priimtina, ir kaip, galbūt, nevisai priimtinai elgiasi kai kurie pasakos veikėjai. Pasakomis vadinu epizodus todėl, kad beveik kiekvienas epizodas turi moralą, kurį galima įtarti jau įpusėjus epizodą (žodžiu, kaip ir pasakose, kuomet vien pristačius brolius, pasidaro aišku, kad tas bukiausias, dėl niekam nesuprantamų priežasčių, galiausiai taps karaliumi). Dėl to ypatingai vertinant turinį ir mintį, šis serialas gali truputį erzinti. Tik reikia pastebėti, kad moralas čia ne toks vienpusiškas, koks dažniausiai būna tradicinėse pasakose (manau, nes, turiu pripažinti, senokai beskaičiau tradicines pasakas). Kiekvienas filmas pateikia technologiją ir didžiules jos nešamas pasekmes, o žiūrovui lieka nuspręsti, kalta technologija ar tiesiog žmonės, kurie nemokėjo su ja elgtis (gilu, ar ne?).

Žodžiu, jeigu domitės technologijomis ir kartais apima siaubas matant kavinėje prie vieno staliuko sėdinčią į telefonus dėmesį sutelkusią kompaniją, jeigu smalsu ką žada ateitis, gerąja ar blogąja prasmėmis, jeigu patinka britiška TV produkcija, užmeskit akį į šitą filmų rinkinį pavadintą „Black Mirror“.

Pamokančios istorijos apie technologijas

Idėjų kleptomanija

Turbūt visi esat girdėję apie netyčinį plagijavimą, kuomet giliai iš pasąmonės išlenda kažkokia labai faina ir gudri idėja, kurią įgyvendinus paaiškėja, kad kažkas jau anksčiau tai padarė. Ir netgi labai panašiame kontekste/formoje. Ir nebežinai žmogus, zeitgeistas čia ar tiesiog smegenai trolina. Vieniems tai nutinka dažniau, kitiems rečiau, tačiau man, atrodo, kad tai nutinka nuolat. Idėjos ir planai ateina į gyvenimą kaip kokiam paliegusiam ir mažiau kanibalistiškam Kirbiui (toks kompiuterinių žaidimų personažas, kuris suvalgęs priešininką įgauna jo galias. žodžiu Lekterio spirit animal). Kartais tiesiogiai suvokiant, kad va, tai ką dabar matau noriu pakartoti savaip, o kartais paslapčiomis ir iš minties gelmių, kai net nesuvoki kad plagijuoji. Pirmu atvejo atvejo pavyzdys būtų kolegos pradėtas, pavadinkim (čia ne nuvertinant, o tiesiog, nerandant tinkamesnio žodžio), blogas, kurio forma ir poetiškumas žavi ir tiesiogiai primena tai, ką ilgą laiką norėjosi pabandyti sukurti ir pačiam. Bet tada pagaunu save, kad va, jeigu bandyčiau ir pats kažką tokio daryt, tai jau būtų kaip ir plagijavimas, vienoks ar kitoks (nors iš esmės tai ne), o tiesiogiai savinantis, rezultatas vargu ar gautųsi įdomus, ir nesvarbu kad kažkada jau buvo minčių apie tokios formos raišką, bet na vis tiek, na suprantant, gi būna taip, ne? Na, ir dar būna netyčinio plagijavimo atvejai, kuomet sugalvoji labai konceptualią fotografijų seriją, didžiuojiesi atlikimu ir idėja, o tada po metų atrandi, kad žiauriai panašų projektą yra atlikęs kitas, menininkas, kurio pavardė labai neraminančiai girdėta, ir tada žmogus pasimeti, pavagei dalį idėjos ar visgi ne.

Kad ir kaip ten bebūtų, plagijavimas kūryboje, tyčinis ar netyčinis, yra gan dažnas reiškinys, su kuriuo vienaip ar kitaip yra susidūrę visi kuriantys žmonės (noriu tikėti). Gerokai baisiau būna, kuomet pagauni save plagijuojant gyvenimo fragmentus. Taip pasirinkau ir pirmąsias savo studijas, nes kažkas užsiminė, kad visai smagi specialybė būtų, o ir man visai tiktų. Bent laiku iš ten pabėgau, kai susipratau, kad gal nevisai man tai. Net kai kurie ryšiai su žmonėmis buvo užmegzti panašiu pagrindu. Žodžiu, daug visko.

Pradedant į krūvą dėti visus atvejus, kuriais, atrodo, kažką į savo gyvenimą pasiskolinau iš aplinkos, pasidaro neramu, kad galbūt manęs iš esmės nėra. Juk Dekartas nesakė, „plagijuoju, vadinasi esu“. Bet tada iškyla kitas klausimas, kad galbūt visi taip gyvena, tiesiog daugelis turi geresnius vidinius encoderius, kurie absorbuotą aplinką paverčia jų identiteto dalimi ir nepalieka vietos klausimams apie asmeninį originalumą. Nes juk iš esmės tai niekas nieko naujo nesukuria. Geriausiu atveju sujungia iki tol nesujungtus pasaulio fragmentus, kurie galimai taip pat atsirado sujungiant kažką netikėto. Net ir gyvybė atsiranda tokiu pat principu. Ką tuomet galima vadinti originalumu? Bet kokias naujas sąjungas ar tik ypač netikėtai susietas? Taip į galvą ateina vienas trumpas internetinis komiksas, kuriame ateiviai užvaldę žmoniją pasilieka vieną žmogų nelaisvėje, vien tam, kad jis atliktų atsitiktinių skaičių generatoriaus funkciją. Įdomu ir liūdna tuo pačiu, kad tiek daug mūsų būties yra nulemta atsitiktinumų. Pradedant žmonių evoliucija, baigiant uogienės pasirinkimu rytinių blynų pagardinimui.

random

Idėjų kleptomanija

Burbulai

sutemos

Šiandien JAV išsirinko naują savo prezidentą. Kaip daug kas pasakytų – didesnę blogybę iš dviejų. Prieš kurį laiką mes Lietuvoje išsirinkome valstiečius, kurie, vėlgi, daugelio aplinkinių požiūriu nėra pats geriausias variantas, labai švelniai tariant. Aišku, už Atlanto išrinktas prezidentas turbūt neturės tokios įtakos gyvenimui Lietuvoje, kaip turės mūsų naujasis seimas. Stebėdamas diskusijas internete dėl Trumpo jau prieš porą mėnesių sakiau žmonėms, kad jis bus išrinktas, nepaisant to, kad sveiku protu tai atrodė neapčiuopiama. Prieš pirmą turą mūsų rinkimuose taip pat kalbėjau apie valstiečius. Vėlgi, stebėdamas diskusijas internete ir spėdamas, kad tauta nuspręs priešingai. Paliekant politiką nuošalyje man įdomesnis nutolimo nuo realybės faktas. Vienu metu pats turėjau tokių problemų, kuomet galvoje susikurtas pasaulis stipriai kirsdavosi su socialine ir apskritai realybe. Šį mėnesį stebint kiek daug žmonių buvo nutolę nuo politinės realybės ir užsidarę savuose siauruose burbuluose, kuriuose žmonių pažiūros daugeliu klausimu yra identiškos, darosi truputį ramiau dėl savo būsenos, bet tuo pačiu ir liūdna, kad labai normalia praktika tapo užsidarymas vertybių ir požiūrių nečelandžinančiuose burbuluose.

Juk kyla mintis, jog kas čia tokio suburti aplink save ratą žmonių, kurie turi panašias pažiūras arba vertybes ir kartu diskutuoti ar kurti. Tai netgi labai natūralu, gi esame socialiniai gyvūnai, kuriems būtinas ryšis su kitais. Tačiau pamirštame, kad gyvename platesniame pasaulyje, kuris neapsiriboja mūsų draugų kompanija, mikrorajonu ar miestu. Taip susikuriame aido kambarius, kuriuose girdime tik tai ką sakome patys, taip tik stipriau įmūrydami savo požiūrį. Jokios kaitos, jokio progreso. O po to baisimės, kad tauta patikėjo melais apie išganymą, nors patys reguliariai dalyvaudami diskusijose svarbiais klausimais, jau ilgą laiką nesusidūrėme su radikaliai nuo mūsų pačių besiskiriančiu požiūriu. Ir net jeigu ir susidūrėme, galimai nurašėme tą požiūri, ar dar blogiau, tą požiūrį išsakiusį žmogų. O po to stebimės, kad dauguma mąsto kitaip nei mes. O po to nurašom daugumą taip pat kaip nurašom tuos pavienius mūsų mąstymui iššūkį iškėlusius žmones ir jų vertybes. Taip ir gyvenam kokonuose. O tada mes ir patys tampame pažeidžiami naujų pranašų idėjoms, kurie pamato jog atsirado nauja nusivylusiųjų grupė. And the cycle continues, kaip sakant. Taip radikalios idėjos įgalina ir įprasmina mus visuomenėje, kuri anot tų pačių mūsų yra neteisinga ir nusipelniusi „sutaisymo“.

Baisoka tai pripažinti, bet šiandien ateina mintis, kad teisingiausias būdas gyventi yra ignoruojant bet kokią politiką. Teisingiausias individo atžvilgiu. Pasirinkdami aktyviai dalyvauti politikoje, mes natūraliai susiduriame su begale išorinių bei vidinių priešpriešų, kurios dažniausiai daro vieną – kartoja mums, kaip kažkas yra negerai. Tad ar žmogus išties gali būti laimingas, jeigu nuolat kažkur minčių kamputyje kažkas burba, kaip vis viskas yra negerai. Aišku, galima rasti ir kitą priėjimą į šią problemą. Galima stipriai įsikabinti į idėjas, kurios paaiškina visą tą neteisingumą ir tuo pačiu pateikia sprendimą joms. Bet būtent taip veikia šiuo metu žinomiausia teroristų organizacija, bei begalės radikalių politinių partijų. Beveik be išimties visuomet tai veda į suvaržymą ir tam tikrą kenkimą kitam žmogui. Dėl to natūraliai pasidaro aišku, kad buvimas politiškai aktyviu veda arba į tamsiąją pusę, arba į džiugesio neturintį gyvenimą. Dėl to dar labiau padidėja pagarba žmonėms, kurie dalyvauja politikoje ir bent jau nėra akivaizdžiai paklydę.

Pasirinkdami nedalyvauti politikoje mes sugrįžtame iki savęs ir savo pasaulio. Pasaulio, kuriame moralę galime formuoti pagal tai, ką patiriame ir ko išmokstame, o ne pagal tai, kaip diktuoja dauguma ir įstatymai (įstatymų reikia laikytis). Reaguojame į pasaulį esama diena, o ne remdamiesi į praeities kontekstus ar ateities baimes. Elgiamės su žmonėmis taip, kaip mums atrodo teisinga. Suklydę pamatome tai, nes nebeesame įsikabinę taisyklių, kurios pateisintų net ir kenkiančius veiksmus, o pamatę iš to mokomės ir jei galima ištaisę skriaudas jų nebekartojame. Gražu būtų, ar ne? O gal kažkam ir ne. Bet šiaip ar taip, kiekviena distopija yra kažkieno utopija.

Burbulai

apie politiką

Rinkimų proga, natūraliai viduje atgimsta pilietiškumas, nes kad ir kaip kartais norisi nepritarti demokratijai, gyvename demokratiškoje valstybėje ir vienintelis būdas dalyvauti valstybės valdyme yra atsakingai dalyvauti rinkimuose. Tas atgimęs pilietiškumas, aišku, pradeda gerokai daugiau nei iki tol domėtis ideologijomis, bei šalies politinių partijų pasaulėžiūra. Kartu su tuo atsiranda poreikis su aplinkiniais diskutuoti politikos klausimais. O diskutuoti su aplinkiniais išties smagu, nes žmonių ratas aplink pagrinde yra pasidalinęs į liberaliuosius ir konservatoriškuosius rinkėjus, žodžiu, žiūrint į Lietuvos politinį kontekstą – geriausi įmanomi variantai. Tačiau žiūrint iš ideologinės pusės išryškėja šioks toks susikirtimas. Vieni kalba apie laisvę, kiti kalba apie tradiciją. Vieni kaltina kitus dėl stagnacijos, antri kaltina pirmuosius, kad už valstybės sunaikinimą ir šeimos griovimą.

(DISKLEIMERIS, aš nesu specialistas temų apie kurias kalbu, galimai net nesu pakankamai apsiskaitęs, bet tai yra dalykai, kurie man rūpi ir mąstymui apie kuriuos esu skyręs nemažai laiko)

Konkrečiai tokius argumentus esu sakęs pats, bei girdėjęs kaip atsakymą. Pirmą kart su tuo susiduriant natūraliai norėjosi gintis ir aiškinti, kad liberalizmas nieku gyvu nesikesina į valstybę ar šeimą, bet po to geriau apie tai pagalvojus – išties, liberalus požiūris nori tokią šeimos sampratą (labai neapibrėžtą ir klajojančią ore, bet vistiek linkstančią į „tradicinės šeimos“ pusę) sugriauti, o valstybės sampratą griežtai paremtą kultūra, kalba ir teritorija naikinti. Ir šioje vietoje daugelis turbūt pradės viduje jausti kažkokį nemalonų griaužiantį kirminą, nes juk kaip galima tokius prigimtinius ir šventus dalykus liesti. Ir vat šitoje vietoje, mano manymu, konservatyvumas pradeda kelti stagnaciją. Konservatizmas pateikia eilę žodžių, kurių kartais iki galo neapibrėžia, bet pasako, kad juos reikia saugoti. Tiesiog. Tuomet natūraliai net nebekyla klausimas, tai gerai ar blogai, o net jei ir kyla, visuomet yra atsakymas „nes taip yra“. Atsakymas, kuris į nieką neatsako, bet visuotinai yra priimtas kaip validus atsakymas. Jau esu kalbėjęs apie globališkumą bei pilietiškumą, bet tai yra tema prie kurios vis norisi grįžti, nes kad ir kaip arogantiškai skambėtų, tradicijos atsisakymas ir globalaus pasaulio priėmimas yra vienintelis kelias į progresą. Aišku čia reikia sau atsakyti, nori tobulėjimo ir augimo link aplinkos, kurioje kiekvienas galėtų save realizuoti ir gyventi be vidinio dvilypumo, atsirandančio dėl asmeninės pasaulėžiūros ir idealų priešpriešos su išorinio pasaulio pasaulėžiūra ir idealais. Ar nori stabilios, pažįstamos, minimaliai kintančios, kultūriškai homogeniškos aplinkos. Natūraliai iškyla mintis, kad galima rasti kompromisą – progresuoti aukštinant tradiciją. Bet tokioje vietoje kompromisai negali veikti, nes čia kalbama apie priešingų dalykų sugretinimą. Tradicija remiasi dalykais „kurie yra nes yra ir juos reikia saugot“, o progresas remiasi pripažinimu, kad kažko nežinai ir ryžtu pažiūrėti kas slypi už tradicijos širmos. Reikia pasirinkti vieną arba kitą, nes kitu atveju negausime pakankamai svarių vaisių nei iš vieno varianto. Tiesa sakant, galėčiau pateisinti kompromisą, kaip best of both worlds variantą, jeigu jis savyje neneštų asmenį plėšančio dvilypumo. Tokie kompromisai verčia gyventi su dviem ar daugiau viena kitai prieštaraujančių idėjų, kartais net vienoje srityje sujungiant tuos prieštaravimus į vieną kažkaip funkcionuojančią veiklą.

Grįžtant prie politikos, dėl to įdomu ir keista stebėti situaciją, kai objektyviai daugiausiai teigiamo potencialo turinti valdžia turėtų būti sudaryta iš liberalų ir konservatorių. Aišku, partijų pavadinimai mūsų šalyje, dalimi atvejų, tėra tradicija. Žodis paliktas ankstesnių kartų, kuris ne visada pilnai atspindi politikų pasaulėžiūrą. Tai yra dar vienas dvilypumo pavyzdys. Ryškiai liberalių pažiūrų politikai konservatorių partijoje. Konservatoriai ir liberalai kaip tapatūs progreso nešėjai. Progresas ir tradicija, kaip šviesaus rytojaus garantas. Ar ne baisu suvokti, kad nuolat juodą keičiame balta ir atvirkščiai, tai vadindami pilka, kai iš tikrųjų tai tik juoda ir balta greta viena kitos.

blogui

apie politiką

apie santykį su valstybe

Kalbėdami apie pilietiškumą žmonės neretai, nors iš esmės siekdami balanso šiuo klausimu žmonių galvose, perlenkia į dalinai žalingą ekstremumą, pilietiškumą paverčiant tiesiog patriotizmu. Ir nors apie tai kalbantys žmonės retai apibrėžia, kas jų suvokimu yra patriotizmas ir pilietiškumas, arba tiesiog nenurodo skirtumo tarp šių sąvokų, aš pabandysiu bent savam tekstui nubrėžti šias ribas. Apibrėžimai, deja, nelabai skirsis nuo žodynuose ar pirmuose interneto paieškos rezultatuose nurodomų. Pilietiškumas, tai iš esmės vos ne teisinis santykis su valstybe. Tai yra, valstybės įstatymų laikymasis plačiąja prasme ar aktyvus bandymas inicijuoti pokyčius, esant visuomenės gerove pagrįstam poreikiui, bei pareigų, ateinančių su įstatymais laikymasis. Tuo tarpu patriotizmas yra nebūtinai argumentų turintis garbinimas ir mylėjimas valstybės, jos kėlimas, bent jau asmeniniame lygmenyje, į pirmą vietą. Iš esmės, pilietiškumas yra racionalus santykis su valstybe, o patriotiškumas – emocinis. Nors skirtumas ir aiškus, tačiau labai dažnai šios sąvokos persipina ir pasivadina viena kitos vardu kasdieniame gyvenime. Priežasčių tam būtų galima rasti įvairiausių, tačiau man įdomiausias yra globališkumo žmonių suvokime stygius, kuris žmogaus ir valstybės santykį paverčia į žmonos ir smurtaujančio vyro santuoką, kuris nors ir muša, bet myli, o jei myli, tai nėra reikalo bėgt, o be to, ką žmonės pagalvos? Tas negalėjimas pabėgti ir paverčia pilietiškumą patriotizmu, kuomet žmogaus pareiga tampa neapykantos rodymas kitataučiams. Aišku, nereikėtų pamiršti tradicijos, tautinės kultūros ir kitų būtent su konkrečia valstybe surištų dalykų, tačiau ar išties tai turi prasmę? Pavyzdžiui neseniai teko stebėti diskusiją, kurioje viena pusė kalbėjo apie tai, kad lietuvių kalbos švietimo programoje turėtų būti gerokai daugiau užsienio rašytojų darbų bei jų analizės, o kita kritikavo tokį požiūrį, kaip savos kultūros atsisakymą ar apskritai dvasios tuštybę, jei lietuvių autorių literatūra atrodo nepakankamai iškalbinga ir prasminga. Iš esmės viena pusė nori mokytis iš pasaulio ir suprasti pasaulį, kita nori laikytis tradicijos. Tada iškyla klausimas, ar galima vien savame kieme būnant sugebėti jį sutvarkyti taip, kad tai būtų visiems priimtina ir faina? Aišku, kad galima, jei iš to kiemo nieko neišleisim ir nieko neįsileisim. Bet ar nieko neprimena tokia mintis kalbant apie valstybes? Negana to, kad tokia idėja yra žalinga ir stabdanti tobulėjimą, šiais laikais ji yra apskritai neįmanoma. Ir yra žmonių, kurie tokias mintis matys, kaip skatinimą deginti tautodailės muziejus, bei Lietuvos autorių literatūros skyrius bibliotekose, nes, matyt, jei neversi jaunimo tuo domėtis, tuomet niekam tai nebebus įdomu. Visa kultūra ir tradicija yra vertinga, jei ji priimama ir vertinama apie ją mąstant, o ne vien dėl to, kad taip yra, kad toks jau kraštas, kad čia mūsų šaknys ir kad tiesiog mokykloje mokytoje vertė skaityti Žemaitę. Taip galiausiai žmonės ir įauga savame kieme, burnodami ant tų, kurie spinduliuodami kažkuo nepažįstamu ateina iš kitur. Dėl to gryna patriotizmo idėja mano manymu yra daugiau stabdantis tautos tobulėjimą įrankis, nei ją sauganti ar puoselėjanti idėja. Na, jei gyvybės palaikymo aparato nelaikysime saugančia priemone… Tuo tarpu buvimas piliečiu turėtų reikšti, kad tu priimi ir palaikai sistemą kurioje gyveni (arba nuosekliai stengiesi ją objektyviai tobulinti visuomenės labui). Paprasta ir aišku, jei nepatinka valdžia ar sistema kurioje gyveni, šiais laikais iš daugelio valstybių gali paprasčiausiai emigruoti ten, kur jausiesi geriau. Nebent dėka tradicijos ir globalizacijos neigimo nemokėsi svetimos kalbos ir neturėsi atviro proto kitokiai kultūrai.

Kaip ir visuose santykiuose, jeigu tai neveikia ir iš savęs nesistengi to sutaisyti, tuomet pykti ir elgtis destruktyviai yra paprasčiausiai kenkimas visiems susijusiems.

Nors taip ir neatrodo, bet mano manymu, buvimas pilietišku parodo gerokai didesnę meilę valstybei, nei buvimas patriotu. Tai sistemos ir visumos priėmimas su savais pliusais ir minusais, vedantis į nuoširdų ir nuoseklų tos visumos tobulinimą. Dėl to mane ir slegia patriotizmo ir pilietiškumo suplakimas į vieną visumą, kuomet buvimas piliečiu aiškinamas kaip besąlygiška meilė valstybei, stovėjimas už ją bet kokia kaina, pirmoje vietoje būtent tą stovėjimą ir pastatant, visumą ir sistemą paliekant kaip detales, kuriomis rūpintis galima, bet nėra būtina. Tada ir prasideda nepilietiškas elgesys, kuomet žmonės mokyti mylėti valstybę pradeda manyti, kad valstybė taip pat besąlygiškai nemyli jo. Nors iš tikrųjų, valstybė niekuomet ir neturėtų žadėti laimės (na, išskyrus politikus prieš rikimus, kurie išimtinai bando būtent tai ir žadėti). Valstybė pažada specifiškai sutvarkytą žaidimų aikštelę, kurioje turi susikurti laimę pats. O jei šioje aikštelėje trūksta asmeninei laimei būtinų čiuožyklų ir nėra prošvaisčių, kad jų atsiras daugiau, tuomet ar nebūtų racionaliausia išeiti į kitą aikštelę nepykstant, kad į pirmąją ateis žmonės iš aplinkinių kiemų, kuriems sūpynių ir čiuožyklų santykis čia yra tiesiog tobulas?

kaziuko mugė

apie santykį su valstybe

Taurė mokslo ir žinių

rugsejo-pirma

Rugsėjo pirmoji (buvo vakar ar dar anksčiau, priklausomai nuo to, kaip vėluos šito teksto užbaigimas). Diena, kurios didžiąją dalį, nori to ar nenori, užima mintys apie dvi Lietuvą kamuojančias problemas – neaišku ko siekiančią švietimo sistemą ir alkoholizmą. Apie pirmąją, aišku, šiandien kalba daugelis, tai peikdami ministeriją, tai siūlydami reformas, tai išreikšdami dar kokią nors nuomonę apie švietimą Lietuvoje. Antroji, tuo tarpu, atrodo, nesulaukia tiek dėmesio, nors net įstatymą reikėjo priimt, kad žmonės mokslo šventės metu kiek mažiau nusigertų. Abi šios problemos neretai susilaukia labai panašaus vertinimo ir panašių priemonių jų taisymui… Pavyzdžiui nuogąstaujama, kad trūksta jaunų žmonių švietimo sistemoje ir netgi pagiria tokius projektus kaip Renkuosi Mokyti, tačiau patys niekad nesudalyvaus tokiuose projektuose, nes na, gi turi kitų darbų žmonės. Taip pat ir su alkoholiu, nuogąstaujama, kad tauta prasigėrus, palaikomi draudimo įstatymai, bet iš penktadienio vakaro raciono alus vis tiek neišimamas, nepaisant to, kad retas jaunas žmogus turi gerokai per mažai pažįstamų, kurie klinikiniu apibrėžimu nebūtų bent pirmos stadijos alkoholikais. Ir tokią reakciją netgi labai suprantama, nes švietimas išties aktualus ir tiesiogiai paliečia tik pačius mokinius/studentus, tai yra tuos žmones, kurie ne tik turi mažiausiai suvokimo apie tai, kaip galėtų būti ir kas galbūt negerai esamoje sistemoje, ko pasekoje ir galios kažką keisti turi nedaug. O likusi dalis, kurių švietimas taip tiesiai nebeliečia, tiesiog neturi pakankamos motyvacijos iš širdies stengtis ir bandyti kažką pakeisti. Aišku, visur yra išimčių. Panašiai yra ir su alkoholio vartojimu. Alkoholio vartojimas atrodo kaip problema tik kuomet kalbame apie vaikus (PAGALVOKIT APIE VAIKUS!) bei realią žalą aplinkai darančius žmones (pravaikštos darbe, bei kiti visuomenės gerovės sutrukdymai inicijuoti alkoholio vartojimo). Bet ką dėl to gali padaryti paprastas žmogus, kuris pats alkoholį vartoja atsakingai? Gi neišgydys sergančiųjų ir neprižiūrės visų kasininkų, kad neparduotų tam kam nederėtų. Tuo labiau, kad jis alkoholį vartoja atsakingai, taigi nė per kur nebūtų galima jo paties susieti su problema.

Rugsėjo antrąja jau prasidėjo kalbos susijusios su alkoholio vartojimu, nes nuo šios dienos pradėjo veikti prekybininkų susitarimas iš alkoholį perkančių vartotojų būtinai prašyti asmens tapatybę ir amžių įrodančio dokumento. Nuomonių, aišku, internete buvo visokiausių. Vieni džiaugėsi, kad jų vaikai bent patys tikrai nebe nusipirks alaus prieš mokyklos šokius (ar dar vyksta tokie..?), kiti baisėjosi, kad dabar visada su savim turės nešiotis dokumentą, tretiems buvo gaila senukų, kurių jokiu būdu nesumaišytum su nepilnamečiais, bet kuriems vis tiek reikės kapstytis kišenės ieškant įrodymo, kad didžioji dalis jo gyvenimo prabėgo praėjusiame amžiuje. Draudimais ir ribojimais bandyti suvaldyti alkoholio vartojimą tikrai nėra pats geriausias būdas, tačiau paskaičius pamąstymus apie tai, kad nuo šiol reikės su savimi visada turėti asmens dokumentą labai neramina, nes taip kalba žmonės, kurie laiko save atsakingai vartojančiais, tačiau, panašu, iškvietimą etanoliui galintys gauti bet kur ir bet kada. Kaip tauta mes turim baisią problemą, kurią kaip problemą daugelis įvertina tik tuomet, kai pateikiama statistika parodanti nežmoniškus alkoholio kiekius tenkančius vienam žmogui per metus. Tačiau net ir tuomet didžioji dalis tos statistikos nurašoma provincijai ar tam tikroms kastoms. Pamirštant, kad solidusis ofiso darbuotojas, kuris tik kartais rekreacijai draugų kompanijoje šiek tiek apsisvaigina, kartą per savaitę per vakarą suvartoja po stiklinę gryno etilo alkoholio.

Mintys labai nušuoliavo per temas, dėka to, kad per kelis kartus skirtingomis aplinkybėmis lipdžiau šį tekstą. Ir nepaisant to, kaip skamba šitos mintys, nesiekiu moralizuoti. Aš už laisvą žmonių pasirinkimą gyventi taip, kaip jie tik nori, tačiau labai norėtųsi, kad tie pasirinkimai būtų priimti sąmoningai juos suvokiant. Dėl to manau, kad kai kurių problemų sumažėtų, jei žmonės suvoktų savo rolę tų problemų priežastyse ir pasirinktų savo manymu teisingą elgesį. Galų gale, juk kas yra gerai ir blogai susigalvojo patys žmonės, tai galbūt ir prasigėrusi tauta gali būti gerai… Tik būtų smagu, jei žmonės rečiau sau prieštarautų.

Taurė mokslo ir žinių